Pranas Kundrotas su dukra Benjamina. Šeimos archyvo nuotrauka
Prano Kundroto dukra Benjamina Karmazinienė su dukromis Rūta ir Egle bei anūke Austėja prie stogastulpio „Joninių naktis“, stovinčio Vasaros estradoje
Pranas Kundrotas 1996 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Atsisveikinimas su šunimi išvykstant iš Sibiro. Šeimos archyvo nuotrauka
Prano Kundroto sukurtas vandens malūnas prie keramikos tvenkinio. Šeimos archyvo nuotrauka
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuostabus tėtis
Apie tėtį Benjamina galėtų pasakoti be galo: apie tai, koks jis buvo sąžiningas, doras, kantrus, kaip mylėjo savo šeimą. Ji visada šypteli prisiminusi jo nesibaigiančius pokštus, netramdomą džiaugsmą dėl dukrų ir anūkių pasiekimų, begalinę meilę žmonai.
– Mes su Emilija turėjom be galo laimingą vaikystę. Mūsų tėtis buvo geriausias pasaulyje! – pasakoja Benjamina. – Jis buvo labai atsakingas, visada rūpinosi, kad šeimai nieko netrūktų, palaikydavo visus kūrybinius sumanymus. Jei aš ką nors nupiešdavau, tai jam buvo pats gražiausias, nuostabiausias piešinys... O kokias pasakas jis mums sekdavo! Su įpintomis kasdienybės realijomis, artimųjų vardais... Tokių jokioje knygoje nerasi... Jis visada su manimi tardavosi dėl drožinių. Nemanau, kad jam to reikėjo, greičiau tai buvo būdas priartinti mane prie meno. O kai prieš Velykas su mama vašku margindavome kiaušinius, jis visada sakydavo, kad mamos margučiai gražūs, bet mano – gražesni...
Tėtis visada girdavo ir jos lipdinius iš plastilino ar kitokius darbelius, o kartą prisipažino, kad svajoja ją būsiant skulptore. Ši svajonė neišsipildė, tačiau iš tėčio paveldėta meno gyslelė atsiskleidė dukros darbuose – Benjaminos rankose bet koks meniškas darbas ir dabar tirpte tirpsta: ji piešia, mezga, kuria karpinius, dekupažą, papuošalus iš karoliukų. Kūryba visada užėmė didelę jos gyvenimo dalį: dirbdama vaikų darželyje ji sukūrė begalę ugdymo priemonių, puošdavo darželį savo piešiniais ir kitokiais darbeliais.
Apie tėtį – su begaline meile
– Už viską svarbiau jam buvo teisybė, – prisimena Benjamina, – visada už ją kovojo. Visada pabrėždavo, kad, kas beatsitiktų, reikia sakyti teisybę. Ir būdavo gana reiklus: pavyzdžiui, jei jau išleido į kiną ar į pasimatymą, pažadėjai grįžti namo iki 9 valandos, tai jau nebandyk pavėluoti. Gerbiamas jis buvo ir už begalinį sąžiningumą. Juk dirbo sandėlininku, o juk žinome, kokie laikai buvo – vogti iš valstybės net nebuvo laikoma didele nuodėme. Tačiau tėtis nė vinies nėra paėmęs...
Dukra Emilija irgi tėtį prisimena su begaline meile:
– Mums jis buvo labai geras. Be galo kantriai mus mokydavo, jei kas nesisekdavo. O jau koks diplomatas! Labai mokėjo bendrauti su žmonėmis, savo nuoširdumu bemat pelnydamas jų simpatiją. Visada būdavo pagarbus – į nepažįstamus žmones, net ir vaikus kreipdavosi „jūs“.
Į studijas Kaune išvažiuojančią Emiliją palydėjęs į autobusą, tėtis visad delnan įbrukdavo 5 ar 10 rublių, nors mama ir prikraudavo krepšius maisto.
Skiepijo meilę tėvynei
– O kaip jis džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe! Įsijungė į Sąjūdžio veiklą, važiuodavo į įvairius mitingus, dalyvavo Baltijos kelyje, kūrė paminklus stalinizmo aukoms, – pasakoja Benjamina.
Įstrigusi dukros atmintyje ir kelionė į Sibirą 1981-aisiais – dar gūdžiais tarybiniais laikais.
– Kai baigiau studijas institute, jis manęs paklausė, ko labiau norėčiau – dovanos ar kelionės. Žinoma, nedvejodama pasirinkau kelionę ir visa šeima iškeliavome į Sibirą. Tėčiui buvo svarbu, kad žinotume skausmingą ne tik savo šeimos, bet ir Lietuvos istoriją, – pasakoja Benjamina.
Beje, ypatingą pagarbą savo šeimos ir šalies istorijai įrodė iš tremties parveždamas savo uošvio ir jo tėvo palaikus.
Nuo Jurjonų iki Taišeto
Taip pavadinti P. Kundroto prisiminimai, kuriuose atsiskleidžia skaudi tylaus didvyriškumo istorija.
Pranas Kundrotas buvo kilęs iš Jurjonų kaimo Kretingos rajone, augo jis didelėje ir draugiškoje šeimoje su šešiais broliais ir trimis seserimis. Tėvai buvo mažo mokslo, bet dori, didelės išminties ūkininkai. Vaikai užaugo darbštūs, nagingi, tikri auksarankiai. Pranas iš pradžių siekė kunigystės, paskui nusprendė tapti literatūros mokytoju, kaip ir dvi seserys bei brolis. Kūrė eiles. Deja, prasidėjo pokario žiaurumai, areštai, tremtis. 1945-aisiais už ryšius su partizanais P. Kundrotas buvo areštuotas, ilgai ir žiauriai tardytas, uždarytas Lukiškėse, o paskui kaip politinis kalinys ištremtas į Komiją, vėliau – į Taišetą (rytų Sibiras, Irkutsko sritis). Tremtyje atsidūrė ir tėvai, ir du broliai, o Lietuvoje likęs brolis Juozas padėjo Pranui išgyventi, siųsdamas į lagerį siuntinius.
Nors teko patirti daugybę kančių ir vargų, Komijos lageryje atsiskleidė ir jo talentas drožinėti – gulėdamas ligoninėje Pranas gydytojo paprašė skalpelio ir ėmė drožinėti. Pirmieji darbai – rašalinė, peleninė, spaudiklis – tapo dovanomis gydytojui, išgelbėjusiam jam gyvybę.
Tremtyje Buriatijoje mirė mama, o Pranas, išbuvęs nelaisvėje devynerius metus ir septynis mėnesius, 1954-ųjų žiemą buvo paleistas į „laisvę“ – specialiąją tremtį. Jis liko gyventi Taišeto rajone – išvykti iš jo galėjo tik su komendanto leidimu. Ten susipažino su tremtine Zita Jokubaityte, 1955 metais jie susituokė. Sibire gimė dukros Emilija ir Benjamina.
Dirbo sandėlininku
1962-ųjų kovą šeima grįžo į Tauragę. Tiesa, Pranas dar porą metų neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Prisiregistruoti Tauragėje jam padėjo poeto Eduardo Mieželaičio, su kuriuo Vilniuje supažindino, sesers užtarimas.
Vėl pravertė staliaus amatas – P. Kundrotas įsidarbino Tauragės autotransporto įmonėje. Įmonės administracija, sužinojusi iš jo sibirietiškų dokumentų, kad kalinimo pabaigoje jis sėkmingai tvarkėsi sandėlyje, prikalbino pakeisti specialybę – tapti sandėlininku. Jis dirbo kaip ir drožė – nuoširdžiai. Ištvertos kančios Prano dvasios nepalaužė – jis kunkuliavo energija, kūrybingumu ir šmaikštumu. Net ir dirbdamas autotransporto įmonėje bemat subūrė agitbrigadą, kūrė intermedijas. O jo užrašų knygutė buvo pilna anekdotų – juos pasakoti galėdavo be galo, o bendradarbiai ir giminės nuolat kviesdavo jį į piršlius.
Drožėjo talentas
Nors idėjų stygiaus nejautė niekad, visa širdimi atsiduoti kūrybai Pranas galėjo tik išėjęs į užtarnautą poilsį – štai tada dienos šviesą išvydo begalė suvenyrų, rankšluostinių, dekoratyvinių lėkščių, šaukštų, pypkių, rūpintojėlių, kryžių...
Nemažai tėčio drožinių saugo dukros Emilija ir Benjamina.
Vienas pirmųjų ir žymiausių jo darbų papildė Ablingos ansamblį. Menininko kūriniai puošia ir Jūros krantinę. Tai stogastulpiai „Varpeliai“ ir „Joninių naktis“. Tauragės katalikų bažnyčios šventoriui jis kartu su tautodailininkais A. Bagdonu, D. Dužinsku ir R. Petroku išdrožė paminklą, skirtą stalinizmo aukoms atminti. LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kareivinių teritorijoje P. Kundrotas pastatė koplytstulpį „Šv. Jurgis“. Keletas jo sukurtų antkapinių skulptūrų stovi Tauragės Papušynio, Šiaulių, Pilviškių kapinėse. Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ saugomas jo medžio drožinys „Talkininkas“. Po savo sukurtu kryžiumi atgulė ir pats…
Pranas Kundrotas su dukra Benjamina. Šeimos archyvo nuotrauka
Prano Kundroto dukra Benjamina Karmazinienė su dukromis Rūta ir Egle bei anūke Austėja prie stogastulpio „Joninių naktis“, stovinčio Vasaros estradoje
Pranas Kundrotas 1996 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Atsisveikinimas su šunimi išvykstant iš Sibiro. Šeimos archyvo nuotrauka
Prano Kundroto sukurtas vandens malūnas prie keramikos tvenkinio. Šeimos archyvo nuotrauka
