Asmenybės

50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 

– Šiemet gimnaziją mini 50 metų sukaktį. Tokio amžiaus žmogus pasiekęs brandą. O ką šie metai reiškia ugdymo įstaigai?

– Žmogaus gyvenime 50 metų yra jau nemažai, o visuomenės, organizacijos gyvenime tai yra nei daug, nei mažai. Organizacijos turi tam tikrą logiką – gimsta, auga, bręsta, vyksta kaita, nes organizacija – tai žmonės. Organizacija susijusi su žmonių likimais, juos kuriam laikui apjungia po vienu stogu. 1972 m, kai gimė ši, 4-oji vidurinė mokykla, aš baigiau mokyklą. Esu ketvirtas šios mokyklos vadovas. Per 50 metų mokykla, kaip ir šalis, kaip ir Tauragė, išgyveno labai daug įvairių dalykų. Nelabai esu linkęs vartyti istorijos puslapius – pasidžiaugi sukaktimi ir žiūri į priekį. 

– Gimnazijai vadovaujate nuo 2016 m. Paminėkite svarbiausius dalykus, kurie pasikeitė ir yra labai reikšmingi gimnazijos bendruomenei.  

– Pirmiausia turbūt reikėtų galvoti egzistencine prasme, kas pasikeitė. Šešeri metai darbo nėra toks ilgas tarpsnis. Metus sujaukė pandemija. Kas vyko pasaulyje, pakeitė mus visus. Kalbant apie mokytojus, tai atleistų mokytojų sąrašas labai ilgas, o priimtų – labai trumpas. Man teko išgyventi labai sunkų periodą, kai dėl drastiško gyventojų sumažėjimo mokinių skaičius sumažėjo nuo 600 iki 430 ir pradedam kitąmet augti. 

Teko atsisveikinti su nemaža dalimi kolegų. Pirmiausia tai buvo susiję su amžiumi. Per tuos metus teko atleisti per 20 žmonių. Ir dariau tai ne dėl patinka-nepatinka, to reikalavo aplinkybės. Nuo 60 su trupučiu šiandien turim 38 pedagogus. Toks pokytis, bet žiūrim į priekį. Dabar jau jaučiamas augimas – auga ne tik Vilnius, Kaunas, situacija pradės gerėti ir periferijoje, bet tai, aišku, priklausys nuo ekonomikos. Tauragė ekonomiškai darosi vis patrauklesnė, jaunos šeimos atsigręžia į Tauragę. Teigiami pokyčiai susiję ir su savivaldybės politika, tarkim, mokyklų tinklo optimizavimas duoda vaisių.  

Atėjus svarbu buvo paskirstyti krūvį, kad pedagogai būtų patenkinti. Tvarkaraščiuose atsirado sudubliuotos pamokos, atsirado mokinių pasiekimų vertinimo aplankai, projektiniai darbai, kasmetinis mokytojų veiklos atsiskaitymas. Juk gimnazija – jungiamoji grandis tarp progimnazijos ir universitetų.  

Svarbus ir materialinių dalykai – daug dėmesio skyrėm kompiuterizacijai, ir ji niekada nesustoja. Kitas momentas – dalį mokyklos  atidavėme priešmokyklinukams, tai sumažino gimnazistams skirtas erdves. Nors turėjau griežtą pociziją, kad gimnazistams reikia daugiau erdvės, nes jie jau suaugę, politinių diskusijų metu išsisprendėme. Mokinių skaičius auga, taigi prie patalpų klausimo dar teks sugrįžti, bet dar ne dabar.

– Kuo jūsų vadovaujama gimnazija išsiskiria rajone ir galbūt šalyje? 

– Žurnalo „Reitingai“ vadovas Gintaras Sarafinas yra sakęs, kad gyvenam šalyje, kurioje yra 360 gimnazijų ir visos jos labai skirtingos: vienos labai mažos, kitos – labai didelės, vienos vos gyvos, kitos visko pertekusios, vienos atsirinkinėja moksleivius, o kitos džiaugiasi atėjusiu mokiniu. Tai Lietuvos paveikslas. 

Gimnazijos strategija, apie kurią kalbėjau, sudėliojo mūsų savitumą. Tai organizacija, kurios centre – mokinys, už tai galiu pasirašyti krauju. Tai mano, kaip vadovo ir pedagogo, filosofijos esmė.  Pirmiausia tvarkaraštis – sudvigubintos pamokos, kai per dieną, pavyzdžiui, būna trys dalykai, yra gėris – mokiniui nereikia blaškytis, jis gali susikoncentruoti. Tai mūsų išskirtinumas. Nežinau, kiek dabar Lietuvoje dirba pagal tokį modelį, niekas nesiskelbia, bet man teko atlaikyti švietimo inspektorių atakas dar dirbant Šilutėje. Dabar jau tai įteisinta ugdymo planuose. 

Svarbiausia mokinių interesai, jų gyvenimo ritmas ir saviraiškos poreikiai, bet tai nereiškia, kad moksleiviai standartus gali „primesti“  – elgesio ir pasiekimų standartus suformuluoja pedagogai. 

Turime idėją, kurią vystome, – bendrąjį ugdymą suartinti su karjera ir profesijų pasirinkimu ir čia atrandame stebuklingą žodį „inžinerija“. Šiuolaikiniame pasaulyje ji turi begalę atspalvių. Inžinerija yra kažkas tokio, kas susiję su žmogaus kūrybiškumu, jo gebėjimu kurti, konstruoti. Anksčiau tai vadinosi darbiniu techniniu jaunuomenės auklėjimu. Ryšys su praktika visada man imponavo. Diskutavome ir sąmoningai pasirinkome inžinerinio turinio formavimą – tai projektinė moksleivių veikla, neformaliosios veiklos, partnerystė su universitetais. Pirmokų viena klasė turi išplėstą inžinerijos turinio dalį – mokosi projektavimo, jei technologijos, tai su inžineriniais dalykais. Po trejų metų išleisime pirmąją tokią klasę, išėjusią bendrąjį inžinerinį turinį. Tai naujiena. Ir ji susijusi su mūsų pačių kūrybiškumu ir gebėjimu konstruoti turinį ir įsijungti į partnerystę su verslu, savivalda, universitetais. Po kurio laiko tai bus išskirtinis mūsų gimnazijos bruožas.   

Nuotrauka

Per jubiliejų atidarėme ir labai modernią savo gamtos mokslų laboratoriją, net meras sakė, kad nenori išeiti – taip viskas modernu ir šviečia, ir vilioja kažką daryti. 

 – Mokyklų reitingavimas nėra vertinamas vienareikšmiškai. Koks jūsų požiūris? Ar mokyklų reitingai parodo realią ugdymo įstaigos sėkmę ar nesėkmę? 

– Švietimo modernizavimas, moderni vadyba artėja prie tam tikro verslo vadybos modelio, kur skaičiuojamas pelnas, pridėtinė vertė. Tai nieko nauja po saule, Vakarų pasaulyje tai yra normalu. Lietuvoje tai buvo kurį laiką tabu. Mokyklų reitingai skelbiami jau seniai. Švietimo bendruomenė yra pakankamai konservatyvi ir rezultatai interpretuojami būdavo įvairiai. Bet dirbant reikia pamatuoti rezultatą. Nuo pirmųjų metų gimnazijoje pradėjau komentuoti rezultatus – galutinis rezultatas yra efektyvumo rodiklis. Vienas Švietimo įstatyme deklaruotų principų yra rezultatyvumas. Sėkmė ir nesėkmė yra normalus procesas, nuo jo negalima slėptis, o reikia keisti požiūrį ir galvoti, kaip įveikti nesėkmes. Mano galva, dirbam ne dėl reitingų, bet reitingai parodo, koks mūsų darbo efektyvumas. Tuo labiau, kad vertinami visi pagal tuos pačius parametrus, ir jų daug. 

– Kokios įtakos pandemija turėjo gimnazijos bendruomenei? Kokie sunkumai, o gal stiprybės išryškėjo?  

– Gyvename skaitmeniniame pasaulyje. Keliesi, ir kompiuteris turi pradėti dirbti. Tai tapo norma. Moksleivija karantino metu daug dalykų nežinojo, kuratoriai įdėjo daug darbo keldami, žadindami mokinius. Tai žmogiškas procesas, verčiantis persiorientuoti. Mokytojams svarbu turėti grįžtamąjį ryšį. Paaiškėjo, kad pavyzdžiui, anglistai turi daug parengtų skaitmeninių terpių ir jiems priemonės jau įprastos, procesai buvo įprasti ir dirbant nuotoliu. Kai kuriems mokytojams trūko skaitmeninių priemonių, medžiagos, jie gaišo laiką jas ruošdami. Buvo daug neigiamų emocijų. 50 proc. dalykų skaitmeninio turinio trūko – istorijos, geografijos, matematikos,  fizikos, chemijos. Šie dalykai dabar sprendžiami rengiant atnaujintas programas ar nacionalinius projektus, kurie, atvirai sakant, mane labiau nervina nei suteikia apčiuopiamo optimizmo. Norisi proveržio ir atnaujintose programose, ir Tūkstantmečio mokyklų programoje, tapusioje konkursu dėl pinigų. Kai šalis investuoja 250 ar 300 milijonų, nesinori, kad būtų kaip Eurovizijos konkursas. Mes visi turime savo darbus, ir kas dabar turi skaičiuoti, dėlioti pagal nelabai aiškius kriterijus? Esam kaip vežimas prieš arklį, tas gerokai nervina ir trikdo, bet reikia tam tikrą periodą iškentėti ir matysim, kaip bus. Viziją turim, diskutavom, ko mums reikia – naujų lentų, multimedijų, kiekvieną kabinetą reikia atnaujinti. Ir kokį dar konkursą rengti? Reikėtų tiesiog teisingai padalinti pinigus tarp mokyklų, kurios garantuotai 10 metų turės moksleivių, ir negaišti laiko.     

 – Baigdami antrąją klasę gimnazistai turi pasirinkti dalykus, kurių mokysis dvejus metus. Kaip manote, ar pasirinkimas neužkerta kelio baigus gimnaziją rinktis profesiją? 

– Čia reikėtų akcentuoti du dalykus. Pirmiausia, jaunuolio ateities, karjeros klausimai turi būti šeimos akiratyje, kuo šeimos labiau išsilavinusios, tuo tai vyksta sklandžiau. Ką darome gimnazijoje, pavyzdžiui, projektiniai darbai, akcentuojama, kad jaunuolis galvotų, ką nori veikti gyvenime. Atlikdami projektus jie gali suprasti, patinka pasirinkta kryptis ar ne. Tai tarsi karjeros mokykla, projektai yra ne šiaip sau. Jie turi padėti atsiskleisti. Smagu buvo per mokyklos jubiliejaus šventę išgirsti dainuojančius buvusius mokinius, kurie išsiugdė, suprato, kokią dovaną turi, ir ją ištobulino. Negalima snausti. Ir tai padaryti reikia stiprių gimnazijų. Niekaip negaliu sutikti, kad Lietuvai reikia 360 gimnazijų, užtektų pusės to ar 200. 

Svarbu ne tik nuolat priminti, kad reikės rinktis, bet ir tai, kad jaunuoliai laikytų daugiau egzaminų, kurie suteiks galimybę dalyvauti konkursuose į daugiau programų. Galima egzaminus laikyti ir vėliau, sistema nėra uždaryta. 

– Šalyje kalbama apie mokytojų trūkumą. Ar ši problema aktuali gimnazijai? 

– Jei bet kurio rajono mokyklos vadovo paklausite, ar trūksta mokytojų, jie atsakytų, kad šiandien ne. Bet po metų, penkerių šalis vienu metu susidurs su krize – rugsėjo 1-ąją teks startuoti be kokio nors dalyko mokytojo. Kol kas šalyje nėra strategijos, kaip pritraukti jaunus žmones. Savivaldybė jau žengia mažus žingsnius, siūlo šiokių tokių sprendimų. Bet jau dabar Seimas ir vyriausybė turi dūzgenti ir kurti nacionalinę programą su apčiuopiamais pasiūlymais specialistams. O gimnazijos pirmosios pajus specialistų trūkumą. Kokių? Tai kad visus reikia vardinti – lituanistų trūks, matematikų, gamtamokslių. Duok, Dieve, mokytojams sveikatos dirbti pensinio amžiaus.  

– Jūsų gimnazijos mokinys. Koks jis? 

– Tai mielas jaunas žmogus, kuris trykšta energija. Iš vienos pusės, gali būti labai imlus, pasiruošęs atakuoti mokslo aukštumas, iš kitos pusės – apžaidžiantis ir vengiantis mokslų žabangų. Toks vienu brūkšniu nenutapomas, įvairialypis, besikeičiantis. Bet kuriuo atveju žavus.  

– Ko palinkėtumėte Žalgirių bendruomenei? 

– Saugokime tą tyrą žalgirietišką dvasią, kokią ją suformavo kartos. Ir tuos gandrus, ąžuolus, liepas, minimas gimnazijos dainoje, linkiu saugoti ir puoselėti. Tai yra jaunystė, kuri mus ištinka vieną kartą gyvenime, ir jei norime susitikti, vadinasi, tą dvasią puoselėjame.