Asmenybės

Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.

Tauragė – nesvetima

– Laba diena, – vos pravėrusi redakcijos duris nepriekaištinga lietuvių kalba pasisveikino Tamara. Nors kalbėti lietuviškai ji dar nesiryžta, Tauragė jai nebuvo svetima ir anksčiau. Kai Ukrainoje prasidėjo karas, mūsų mieste prieglobstį rado ir jos vaikai, ir sūnėnai. Su Taurage moteris planuoja sieti ir tolesnį savo šeimos gyvenimą, tad, jos manymu, pats laikas tokių pat planų turinčius kraštiečius suburti į organizaciją ir kartu spręsti kylančias problemas.

Du aukštojo mokslo diplomus turinti moteris gyveno Vakarų Ukrainoje, Rovno mieste, 17 metų dirbo mokykloje – dėstė istoriją bei ukrainiečių kalbą ir literatūrą. Deja, prisipažįsta iš mokytojos atlyginimo negalėjusi išlaikyti šeimos, tad prieš kelerius metus, pasitarusi su mama, pasiryžo ieškoti geriau apmokamo darbo ir išvažiavo į užsienį. Dirbo Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir kitur. Kai pernai po atostogų namuose dėl karantino nebegalėjo įvažiuoti į Vokietiją, firma, kurioje dirbo, jai pasiūlė važiuoti į Tauragę. 

– Pagalvojau tada – Lietuva tai Lietuva, ir nutariau pabandyti, – prisimena ji. 

Neseniai 40-metį minėjusi Tamara į Tauragę anksčiau atvažiuodavo į komandiruotes. Ji išsinuomojo butą, dirbo vėjo jėgaines gaminančioje įmonėje ir kas keletą mėnesių grįždavo namo. Tuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą ji buvo Tauragėje, tačiau nieko nelaukdama susiruošė ir išvažiavo į Rovną atsivežti vaikų. 

– Nors pačiame Rovne aktyvių karinių veiksmų nebuvo, vis tiek buvo nesaugu, tai vienur, tai kitur krito bombos, pataikydavo raketos. Be to, juk nežinia, kaip bus toliau... – pasakoja Tamara.

Kartu pasiėmė ir sesers vaikus – sesuo ir mama nutarė likti, tačiau vaikus norėjo apsaugoti. 

Tad dabar jos šeima didelė: ji globoja sūnėnus, kuriems 14 ir 22 metai. Vyresnysis serga cerebriniu paralyžiumi. Tamaros vaikai – 14-metis Maksimas ir 12-metė Irina. Jie glaudžiasi tame pačiame bute, kurį moteris nuomojo ir iki karo. Jis dviejų kambarių, taigi vietos mažoka, tačiau nė vienas nesiskundžia. Moteris pasakoja, kad kartais pas juos nakvoja net Irinos draugė lietuvė – mergaitės labai susidraugavo. 

Tamara džiaugiasi, kad šią savaitę neįgalus sūnėnas pradėjo lankyti neįgaliųjų dienos centrą – vaikinui labai trūko bendravimo, juk visą dieną jis likdavo namuose vienas. Dienos centre jam labai patinka. Irina mokosi šokti, o Maksimas labai gražiai piešia ir norėtų lankyti Meno mokyklą.

Jovarų mokykloje – per 50 ukrainiečių 

Nuo kovo mėnesio Tamarai buvo pasiūlytas mokytojos padėjėjos darbas Jovarų mokykloje, tą pačią mokyklą lanko ir jos vaikai, ir sūnėnas. Iš viso šią mokyklą lanko 53 ukrainiečiai.

– Jovarų mokykla – vienintelė Lietuvoje, kur mes turime atskirą kabinetą, – pasakoja Tamara. –  Esu labai dėkinga mokyklos direktoriui ir visiems mokytojams, kad galime turėti mokykloje tarsi Ukrainos dalelę. Kabinetas labai didelis, turime planšečių, stalo žaidimų, dėlionių. Per pertraukas vaikai gali susirinkti. Yra ką veikti visokio amžiaus vaikams. Pirmomis dienomis mokytojai, tėvai sunešė puodelių arbatai, o arbatos turime tiek, kad užteks visiems metams. 

Ji pasakoja apie kiekvieną vaiką žinanti viską – jie bendrauja, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais. Padeda Tamara ir per pamokas, jei ukrainiečiai susiduria su kokiais nors sunkumais.

– Vaikai skirtingi, jų problemos – irgi, tačiau stengiuosi jiems padėti bet kokioje situacijoje, – teigia ji. – Vaikams čia labai patinka, jie jaučia mokytojų, bendraklasių palaikymą. Nė vienas dar nesiskundė, kad jį skriaudžia. 

Ji pripažįsta – darbo daug. Kai kuriose kitose mokyklose mokosi vos po kelis ukrainiečius, tačiau irgi yra tokia pat pareigybė, o čia – per pusę šimto, taigi įvairiausių reikalų reikaliukų – iki kaklo.

Nuotrauka

Nori suburti draugiją

– Savivaldybė mums pasiūlė suburti Tauragėje ukrainiečių draugiją, – pasakoja Tamara. – Taip būtų paprasčiau padėti adaptuotis žmonėms svetimame krašte. Juo labiau, kad nemažai šeimų net ir karui pasibaigus neplanuoja grįžti į gimtinę. Šiek tiek renku informaciją ir žinau, kad tokių šeimų nemažai. Pirmiausia tai šeimos, kurių tėvai dirbo čia ir iki karo. Kai kurie jau seniau planavo čia persikraustyti, bet buvo įvairių biurokratinių kliūčių. Dabar jie gavo leidimą gyventi Lietuvoje ir nori socializuotis Tauragėje.

Pasak jos, draugija galėtų daug kuo padėti tokiems žmonėms ir ypač vaikams – rašyti projektus, gauti finansavimą ir įgyvendinti savo idėjas. O jų daug ir įvairių. Viena jų – prie Jovarų mokyklos pasodinti medelių, kad primintų ukrainiečius, kurie čia mokėsi, bet jau išvyko namo. Planuose – ir platesnė pažintis su Lietuva, ekskursijos. Dar viena idėja – turėti nedidelę laikiną vaikų darželio grupę, kur tėvai galėtų bent kelioms valandoms palikti vaikučius, nes į darželius pateko ne visi. Patalpos tam jau yra – savivaldybė leido ukrainiečiams kurtis Bendruomenių namuose. Ten pat – ir draugijos buveinė. 

Be to, gana daug šeimų gyvena toli nuo miesto ir neturi galimybės atvažiuoti į darbą. Susibūrus į draugiją, žinant, kur kas gyvena, ir šitą klausimą išspręsti būtų lengviau.   

Ne su visais pavyksta susisiekti

– Bėda ta, kad ne visi ukrainiečiai žino apie mūsų organizaciją, ne su visais pavyksta susisiekti, – teigia moteris. – Kai kurie gyvena atokiau nuo miesto, galbūt kitų kraštiečių nesutinka ir nėra apie mus girdėję. Todėl labai prašau visų lietuvių, kurių namuose gyvena ukrainiečiai ar kurie bendrauja su jais, galbūt kartu dirba, papasakoti, kad yra tokia draugija, ir pasiūlyti su manimi susisiekti.

Koordinuoti šį darbą kraštiečiai paprašė jos, nes ji dirba mokykloje, bendrauja su 50-ies vaikų tėvais. Jos „Viber“ programėle sukurtoje grupėje – 51 kraštietis, yra ir grupė feisbuke „Tauragės saulėgrąža“, joje – 150 narių. Sudėjus visus šiuos žmones ir jų šeimas būtų per 400 žmonių. Tačiau Tamara įsitikinusi, kad tai dar toli gražu ne visi Tauragės rajone gyvenantys jos kraštiečiai. Ji teigia, kad savivaldybė turi visų jos kraštiečių kontaktus, tačiau dėl duomenų apsaugos negali jais dalintis. 

– Ukrainiečiai, susisiekite su manimi, kad galėtume kartu planuoti ir kurti savo ateitį Tauragėje, – ragina Tamara. Jos telefonas 8 636 037 39.