Jurgita Brazauskienė: „Manau, kad toliau jau nebekeliausiuׅ“
Įkelta:
2022-05-21
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Jurgitos rankose – tradicinė mielinė „babka“

,
Nuotrauka
jurgita
Aprašymas

Mylimiausia Jurgitos Brazauskienės veikla yra darbas  

Bronislovo Ambrozo nuotraukos

 

Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.

Nė nežinojo, kur tie Norkaičiai

Jurgita Brazauskienė gimė Šilalėje, augo Kretingos rajone, Salantuose, ir 15 metų pragyvenusi Klaipėdoje atsikraustė į Tauragės rajono Norkaičių kaimą.

Paklausta, kodėl nusprendė kraustytis į kaimą, ji pasakojo tiesiog dūrusi pirštu  į skelbimą internete ir pamačiusi, kad parduodama trobelė Norkaičių kaime. Ji nė nežinojo, kur yra tie Norkaičiai. Vyrui Jurgita tiesiog pasakė, kad jie kraustosi gyventi į Norkaičius. Pati prisipažįsta, jog yra keliauninkė:

– Niekada neprisirišu prie namų ir prie darbo. Ir mama man sakė: „Nepatinka, vaikeli, ir nedaryk. Ne tai, kad nepatinka darbas ir nedirbi, bet jei kažkoks darbas neteikia malonumo – nereikia savęs versti jo daryti“. Pavyzdžiui, aš savo darbą labai mėgstu, bet yra dalykų, kurie man nepatinka – labai nemėgstu tvarkyti popierių, o visa kita darbe labai mėgstu, tai man ir atsveria tuos dalykus.

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Savo tarmės neatsisakė

J. Brazauskienė sako kalbanti maišyta tarme – Salantų, Šilalės ir dabar jau Tauragės krašto. Prisipažįsta, kad tarmės kartais maišosi, vis dėlto jai kalbant labiausiai jaučiama Salantų, Kretingos krašto tarmė. Ne žemaičiui suprasti Jurgitos kalbą būtų kiek sunkiau.

Moteris pasakoja, kad Tauragės tarmė yra panaši į Raseinių krašto. Nors ji savotiškai įdomi, jos mokytis kiek sunkoka. O ir mokytis nelabai yra iš ko.

– Kad išgirstume būtent Tauragės tarmę, reikia kalbinti žmogų, kuriam jau 100 metų.  Jaunimo, kuris kalbėtų šia tarme, beveik nėra. Pakalbinus vyresnio amžiaus žmones dar galima išmokti keletą žodžių, bet daugiau nelabai yra kur mokytis, – atsidūsta ji.

Bitininkystė – išsipildžiusi svajonė

– Dabar gyvenu Norkaičiuose, turiu prisisodinusi gėlynų, bites laikau, – pasakojo Jurgita. 

Moteris nuo pat vaikystės norėjusi užsiimti bitininkyste, savo svajonę įgyvendino. Bitininkauja ji aštuntus metus – anksčiau jos aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų ir išmokytų ją. Jai pačiai būdavo keista, kodėl taip norisi auginti bites, juk artimame rate niekur to nemačiusi. Moteris džiaugiasi susipažinusi su savo vyro seneliu – jis buvo bitininkas, kuris ir išmokė ją šio amato. Jurgita pasakoja, kad tik pradėjusi bitininkauti jos močiutė prisiminusi ir vieną dieną jai papasakojusi: „Jurgeli, juk aš tau užmiršau pasakyti, kad tavo promočiutė buvo bitininkė“. 

– Tada ir supratau, iš kur patraukimas bitininkystei, – šypsosi Jurgita.

Pats didžiausias pomėgis – darbas

– Pats didžiausias pomėgis yra mano darbas Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Tai yra mano pomėgis, aš negaliu įvardinti, kad tai yra mano darbas, – šypsosi moteris. 

Ji sako suprantanti, kad čia yra darbas, tik tada, kai reikia pildyti dokumentus. Moteris džiaugiasi, kad turi labai gerus vadovus, kurie leidžia jai laisvai organizuoti veiklas ir jos kūrybingumo nevaržo bei palaiko.

Moteris pirmą vietą pagal svarbumą skiria darbui, bitininkystei, o kiti pomėgiai – tai mezgimas, skaitymas, šiaudinių sodų rišimas bei gėlių auginimas. Namuose sako net nebeturinti kur tuos augalus sodinti. 

Daržinę prie etnokultūros ir amatų centro Jurgita irgi pagražino gėlėmis – ji atkūrė tradicinį žemaitišką gėlių darželį. Gėles moteris rinko iš kaimo žmonių kiemų, kuriuose buvo įvairių tradicinių gėlių.

Kadangi J. Brazauskienės darbas yra jos pomėgis, ir knygas moteris skaito apie kultūrą.

– Apie Tauragės kraštą nieko nežinojau, tai ir domiuosi, kas vyko šiame krašte. Knygas skaitau apie pietų Žemaitiją, o jei dar trūksta informacijos, tada apeinu visas kaimo močiutes. Antai visos rugiapjūtės tradicijos, apeigos yra iš norkaitiškių močiučių, kurioms jau 90 metų, aš jas apklausinėju. Dar mėgstu psichologines knygas, istorines. Jaunystėj esu daug skaičiusi apie trėmimus, apie Sibirą tikriausiai visas knygas esu perskaičiusi. Labai patinka skaityti apie etnokultūrą, tradicijas, žmones, jų biografijas, gyvenimus.

Nuotrauka
jurgita

Laiminga gyvendama kaime

Jurgita pasakoja nemėgstanti miesto. Apie Klaipėdoje pragyventus 15 metų ji sako, kad nors miestas ir gražus, jūra šalia, bet labiausiai jai patikdavo būtent ištrūkti iš miesto. O prie jūros norėdavosi būti tada, kai kildavo audra:

– Kai pranešdavo, kad kils audra, kad pavojinga būti prie jūros ir ten geriau neiti – kaip tyčia visa Klaipėda stovėdavo ant molo Giruliuose. Naktimis audros siautėdavo be proto, – prisiminimais dalijasi moteris. 

J. Brazauskienė svarsto, kad meilė kaimui ji jaučia, nes nuo mažens augo jame, be to, mieste jai nepavyktų įgyvendinti savo svajonių – ji nelabai galėtų sau leisti auginti bites, susikurti didelių gėlynų, kuriuose gali atsigerti kavos ar naktį išėjus į kiemą pabūti tyloje ir ramybėje. 

Moteris nuoširdi – ji laiminga gyvendama kaime:

– Aš džiaugiuosi ir man patinka gyventi šiame kaime. Manau, kad toliau jau nebekeliausiu. Man čia patogu, ir į darbą pėsčiomis trunku vos 5 minutes.

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pozityvumo ir geros nuotaikos Jurgita nestokoja. Pati svarsto, jog jis tiesiog kilo iš prigimties:

– Ką Dievas davė – nepakeisi. Matyt, gimsti toks, – svarsto ji.

Kita vertus, Jurgita užsimena džiaugtis gyvenimu išmokusi per liūdesį, kančias, įvairiausias traumas ir ašaras. Ji mano pasisemianti geros nuotaikos ir iš savo darželių, paukščių, gamtos:

– Aš atsikeliu ir tiesiog džiaugiuosi ta diena. Atsirado toks sąmoningas pozityvumas, kai širdy jauti, kad esi laimingas. Kai būna labai sunku, einu į gėlyną ravėti ar pasivaikščioti į mišką. 

Tradicijos – svarbu

Lietuvių, žemaičių tradicijos – J. Brazauskienės darbo dalis, ir jos moteriai be galo artimos. Iš kur ta meilė tradicijoms, ji sako nė pati nesuprantanti:

– Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrinėti senus daiktus, esant galimybei, vaikščiodavau po senas trobas ir viską nuosekliai ištyrinėdavau. Vien priėjus prie seno namo širdis pradeda stipriau plakti, žiauriai geras jausmas. Etnokultūra yra kaip šlapdriba, ana krent kožnam už apykakles, bet ne kožnas ana suserg… Manau, ne visiems ir reikia... 

Pasak Jurgitos, nė viena tradicija neatsirado be reikalo. Pavyzdžiui, per Velykas yra išlikę daug apeiginių elementų. Kiaušinius žmonės margindavo dar prieš krikščionybę, o deivei Paukštei kaip padėką dovanodavo margutį. 

Jurgita sako, kad jai labai svarbi Kūčių tradicija per vakarienę laikytis ramybės ir padėti ant stalo lėkštes tiems, kurių jau nebėra. 

Moteris prisimena, kad jos mama laikydavosi daugumos tradicijų. Tai visų pirma margučių skutinėjimas ir dažymas šv. Velykoms. Mama turėjo ir įvairių tradicinių posakių, patarlių.

Lankytojų netrūksta

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre daugybė įvairiausių veiklų – žmonės čia mokosi vilnos vėlimo, šiaudinių sodų rišimo, pynimo iš vytelių, mezgimo, makramė technikos. O darbuotojai augina gėles, džiovina vaistažoles arbatoms, jomis vaišina ir svečius, kepa duoną. 

Lankytojų, pasak Jurgitos, netrūksta, ypač prieš šventes:

– Prieš Velykas vieną dieną sulaukėme 70 žmonių: rytą vaikai, antrąją dienos pusę – suaugusieji. Daugiausiai marginome kiaušinius. Panašiai tiek pat lankytojų buvo ir prieš adventą, tik tada pynėme vainikus. Labai džiaugiuosi, kad žmonės mūsų centrą mėgsta. 

Idėjų veikloms organizuoti Jurgita semiasi iš knygų, iš žmonių surinktos informacijos:

– Bandau senąsias tradicijas įpinti į visą procesą, šventę, neišskirti kažkurio vieno atskiro elemento.

Nieko stebuklingo Jurgita sako nedaranti. Pasak jos, vaikai mėgsta daryti viską greitai ir reikia stengtis tik sustiprinti jų susidomėjimą:

– Gal todėl  prieš kiekvieną atvažiavimą taip jaudinuosi. Nereikia tikėtis, kad jie išmoks pinti sodus – man labai svarbu, kad jie išsineštų nors mažiausią prisiminimą, kad rankose laikė šiaudą. Arba Velykų rytą išėję į lauką prisiminę pasisupti ant sūpynių – jie pamena, jog per Velykas būtinai reikia pasisupti, kad būtum laimingas visus metus. Vaikai retai išsineša tai, ką išmoko, bet svarbiausia – jie išsineša emociją.

 

Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų.