Asmenybės

„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų. 
Gyvas muziejus

Namuose pas tautodailės meistrą, juvelyrą Zenoną Radvilą šių eilučių autorei teko garbė svečiuotis jau antrą kartą. Pirmąkart, 2017-aisiais, savo nemenką darbų kolekciją menininkas aprodė namų rūsyje įrengtuose kambariuose. Ten pat ir Zenono dirbtuvės, kuriose jis pluša dešimtmečius. Jos nepasikeitusios ir šiandien. Tačiau Z. Radvila turi kuo nustebinti – šįkart žurnalistę jis vedžiojosi po kitus tris namo aukštus bei dviaukštę palėpę, pro kurios langą matyti Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios bokštas. Karantino metu atsiradusio laisvo laiko tautodailininkas veltui nešvaistė – įsirengė palėpę, o savo dirbiniais išgražino bemaž visą jųdviejų su žmona užgyventą trijų aukštų namą. 
Z. Radvilos namuose vargiai rastumėte kertelę, nepaliestą tautodailininko rankų. Zenonas pasakoja namą įrengęs pats – dėjęs parketą, pjovęs lentas. Nors kadaise turėjo sveikatos problemų – itin aukštą kraujospūdį, kai susituokė su Agota, šios, kaip juokavo sutuoktiniai, garuote išgaravo. Net galvoti apie ligas auksarankiui nebuvo kada – įsitraukęs į kūrybos verpetą, joje rado ir nusiraminimą, ir gyvenimo tikslą. 
Radvilų sodyba Butkeliuose ne kartą buvo pripažinta gražiausia rajone ir regione. Ir dabar sodybos kiemą puošia Agotos puoselėjami dekoratyviniai augalai ir Zenono tautodailės dirbiniai. Atvykus į kiemą pasitinka gausybė jų – nuo taką sergstinčių nuotaikingų skulptūrėlių iki paties Zenono sukonstruotos patrankos. Pravėrus namų duris peno akims dar daugiau – paties Zenono ir kitų krašto tautodailininkų darbais nukabinėtos sienos, padabintos laiptinių kerčios. Kai kurie darbai Tauragės tautodailininkų, kai kurie ne tauragiškių – padovanoti, apsikeisti. Kitus Zenonas pasakoja parsivežęs iš kelionių. Vienas tokių suvenyrų – iš Čekijos parsigabenti plieniniai riterio šarvai. 

Nuotrauka

Štai, pavyzdžiui, kito žinomo rajono tautodailininko išdrožtą moters skulptūrą puošia Zenono rankų juvelyrikos dirbinys. 
– Išdrožė ją Nerijus Alšauskas, o karūnavau ją aš, – šypsosi menininkas. – Čia sudėti ieškojimai, klydimai ir atradimai, ir pavykę, ir kai kurie – nepavykę. Sukaupta 60-ties metų papuošalų istorija. 
Pirmiausia Z. Radvila vedasi į neseniai savo paties įrengtą sidabro ir gintaro dirbinių galeriją. Kaip tikrame muziejuje stenduose puikuojasi geriausi juvelyro darbai, tarp jų kaklo papuošalai, su kuriais prieš keletą metų tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ dalyvavęs menininkas pelnė laureato vardą. Kiekvienas darbas turi savo istoriją – gyvena savo gyvenimus Zenono mintyse ir atgyja jo rankose.
– Štai lietuvaitė žalvariu pasipuošusi, o čia karalaitė, jos dukra – jos viena su kita bendrauja akimis, – gintaru inkrustuotomis karūnomis bei tautiniais lino rūbais padabintus manekenus rodo Z. Radvila. 
Zenonas sako nežinantis, nei kaip šią ekspoziciją pavadinti, nei koks jos likimas. Tautodailės meistrui norėtųsi, kad meilę lietuvybei liudijantys jo darbai išliktų ateities kartoms. 
Šių eilučių autorės akimis, Zenono darbų kolekcija savo dydžiu ir verte nenusileidžia kito žymaus šviesaus atminimo tautodailininko Antano Bagdono tautodailės dirbinių kolekcijai, kurią neseniai į Tauragės krašto muziejų „Santaka“ iš Griežpelkių parsigabeno muziejininkai. Pats Z. Radvila nedrįsta spėlioti, koks galėtų būti jo darbų skaičius, sako nebandęs apskaičiuoti ir vertės. Abu pusiau juokais prieiname prie išvados, jog 60-ies metų juvelyrinių darbų kolekcija – neįkainojama. 
„Tauragės žinioms“ susisiekus su Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktoriumi Romualdu Vaitkumi šis patikino, kad apie gausią Z. Radvilo darbų kolekciją jis žino. Jis teigė, jog muziejuje netrukus bus įrengta tautodailės galerija, kur bus eksponuojami Tauragės tautodailininkų darbai, tarp jų – ir Z. Radvilos. Atskiros galerijos šiuo metu paskirti juvelyrui, pasak jo, muziejus neturi galimybių. Tiesa, R. Vaitkus pripažino, jog savo juvelyrikos dirbinių muziejui Z. Radvila yra dovanojęs nedaug. 
Pasak muziejaus direktoriaus, galimas variantas Z. Radvilai dirbinių kolekciją, saugomą savo namuose, įregistruoti kaip nežinybinį muziejų. Įsteigus tokį Tauragės muziejus galėtų jį reklamuoti bei populiarinti, siūlyti žmonėms ją aplankyti.
Beje, Z. Radvila teigia turintis dar daug gintaro žaliavos, taip pat ir idėjų, ką iš jo sukurti. O šalį vėl sukausčius karantinui – ir apsčiai laiko tam. 

Pusė amžiaus drauge 

Parodęs juvelyrinių dirbinių kolekciją tautodailininkas vedasi į viršutinį namo aukštą bei paties sukonstruotais laiptais – į palėpę. Čia pasitinka jūros bangų motyvais dekoruotos sienos, tapybos darbai bei įvairūs sendaikčiai, Zenonui brangios kolegų tautodailininkų dovanos, XX a. relikvijos bei etnografiniai eksponatai. Dar vienas savotiškas muziejus. Palypėjus dar aukščiau pro langą atsiveria neaprėpiami toliai – Jūros krantinė bei dangų skrodžiantis bažnyčios bokštas. Pačiame namo stogo smaigalyje Zenonas turi įsirengęs balkoną, kuriame sūpuojasi šimtai įvairių medžiagų angeliukų. Dar viena tautodailininko sukaupta kolekcija, kurios draugijoje jis semiasi ramybės, kalbasi su Dievu. 
Čia Zenonas graudindamasis prakalba apie skaudžią šeimą ištikusią netektį – prieš dešimtmetį sunki liga pasiglemžė jaunesnįjį Radvilų sūnų. Zenonas su Agota turėjo du vaikus. Vyresnioji dukra su šeima šiuo metu gyvena Klaipėdoje, tačiau vienuolikmetis anūkas senelius aplanko dažnai – kartais ir savarankiškai atvyksta autobusu. Z. Radvila pripažįsta į jį dedantis nemažai vilčių, mat berniukas domisi tautodailės darbais, juvelyrika, turi gerą skonį ir grožio pajautimą. 

Nuotrauka

– Jis sako – aš čia gyvensiu, – anūko meilę senelių namams atskleidžia Zenonas. – Tad, pavyzdžiui, Antanas Bagdonas neturėjo įpėdinio, o aš – turiu vilties. 
Žmona Agota Zenono rankos nepaleidžia jau 50 metų. Ji – tautodailininko dešinioji ranka, drauge vyksta į parodas, muges, išdėlioja tautodailininko darbus. Palaikymą vyro kūrybai geriausiai atspindi faktas, kad net namuose žurnalistę moteris pasitinka pasidabinusi Zenono juvelyrika. Zenonas juokdamasis pripažįsta, kad Agota – vis dar ta vienintelė. 
– Nemadingi esam, – juokiasi pora. – Juk dabar jaunimas porą metų pagyvena kartu, ir viskas. O mūsų laikais buvo taip – pastatyk namą, pasodink medį ir užaugink sūnų. 
Paklaust, ar sunku gyventi su tautodailininku, Agota pripažįsta – būna visko. Vyro dėmesį dažniausiai užkariauja tautodailės ir juvelyrikos darbai, savo dirbtuvėse jis praleidžia daugybę valandų. 
– Dabar jau turėsiu daugiau laiko. Ta koronė uždarė visas muges, visas keliones. Daug keliaudavom, į užsienį, Lietuvos miestų šventės, įdomu būdavo, – prisimena Zenonas. 
Tautodailininkas nesupranta žmonių, besiskundžiančių, jog per karantiną nėra ką veikti.
– Laisvas laikas juk – dovana. Užsiimkit kūryba, pieškit, megzkit, jokios depresijos nepuls, – patirtimi, kaip atsiginti blogų minčių esant izoliacijoje, dalijasi Z. Radvila. 
Per penkiasdešimtį santuokos metų Radvilos išmaišė visą Europą. Kelionės, muziejų ir svečių miestų lankymas – vienas poros pomėgių. Tad apie karantino apribotas galimybes keliauti Zenonas kalba su liūdesio gaidele. Tačiau žmona ramina – „keliausim dar, keliausim“. 
Kaip jau anksčiau rašėme „Tauragės žiniose“, Agota savo dienas leidžia puoselėdama dekoratyvinius augalus. Moteris teigia, jog šie metai prekybai augalais buvę neblogi – namuose daugiau laiko praleidžiantys žmonės puoselėja savo sodybas, sodina medelius. 
Kiek laiko reikia, kol suformuojamas dekoratyvinis spygliuotis, iki kol jis gali vykti į naujus namus? Agota įvardyti nesiryžta. Pasak jos, tai ilgas ir daug atsidavimo reikalaujantis darbas, trunkantis ne vienerius metus. Augalus reikia prižiūrėti kasdien, formuoti vainiką, genėti, laistyti. 
– Kasdien apeinu, paglostau, apžiūriu, – apie meilę augalams pasakoja Agota. 
Šios meilės rezultatas akivaizdus – išpuoselėti želdynai užima beveik visą nemažą sodybos plotą.