Asmenybės

Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.

Broniaus Šimkevičius gimė karininko ir mokytojos šeimoje. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje tėvas Antanas dirbo Tauragės ir Pajūrio miškų urėdijoje sekretoriumi. Nuo 1927 m. šeima įsikūrė Tauragės dvare, o 1934 m., kai urėdija buvo perkelta į Tauragę, Šimkevičiai apsigyveno Tauruose. Kaimynystėje gyvenęs Benjaminas Kondratas (pedagogas ir literatūros kraštotyrininkas) prisimena, kad išsilavinusi šeima turėjo turtingą biblioteką, iš kurios jis perskaitė daug nuostabių knygų.

Baigęs Tauragės dvaro pradinę mokyklą, Bronius Šimkevičius nuo 1931 m. mokslus tęsė aukštesniojoje Tauragės valdžios komercijos mokykloje, kurią baigė 1940 m. Tai buvo paskutinioji šios mokslo įstaigos absolventų laida. Savo prisiminimuose jis geru žodžiu mini puikiai dirbusius mokytojus.

Nuotrauka

Likimas lėmė jam mokytojo dalią. 1940–1941 metais, Šiauliuose išklausęs vienerių metų kursus pradžios mokyklos mokytojo cenzui gauti, dirbo mokytoju Būdviečių, vėliau – Taurų pradinėse mokyklose. Tauragiškė Sofija Kovalčiukienė  (1917–2011) savo atsiminimuose apie karo metus Požerūnų kaime rašė: „Praėjo dar vieni karo metai, žmonės negali priprasti ir išmokti vokiečių kalbos. Kartą vokiečių kareiviai klausinėjo kaimietį, einantį plentu, tas nesupranta, trauko pečiais. Pro šalį, Tauragės link, ėjo Bronius Šimkevičius, kuris ir padėjo vokiečiui su kaimiečiu susikalbėti, išsiaiškinti. Vokietis sakė Šimkevičiui: „Toks jaunas, o moki gerai vokiškai.“ O Šimkevičius pasakė, kad jis moka vokiečių, anglų, rusų ir kitų kalbų. Kaimietis, parėjęs į kaimą, visiems pasakojo, koks gabus ir išmintingas Antano Šimkevičiaus sūnus Bronius, mūsų mokytojas.“ Mokėjo jis ir lotynų kalbą.

Po karo, 1945 m. rudenį, Tauragės gimnazijos direktorius Jonas Navasaitis B. Šimkevičių pakvietė dėstyti vokiečių ir anglų kalbų. Mokiniai gerbė reiklų, bet įdomiai žinias perdavusį mokytoją. Jis ne tik mokė, bet ir rengė vakarus, režisavo vaidinimus, keliavo su auklėtiniais. Gimnazijoje mokytojavo iki 1951 m.

Nuotrauka

1945–1954 m. B. Šimkevičius studijavo anglų kalbą Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultete. Keletą metų dirbo mokyklų inspektoriumi ir vedėju Tauragės liaudies švietimo skyriuje.  1954 m. paskiriamas Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. Šiose pareigose prabėgo vienuolika brandžiausių gyvenimo metų. Direktoriaus pastangomis mokykla įsikūrė pilyje. Po karo apleistus pastatus ir kiemą reikėjo sutvarkyti. Tuomet ir buvo pasodinti ąžuolai. Mokykla pirmoji respublikoje sukūrė politechninio mokymo sistemą. Įkūrė dirbtuves, kuriose gamino įvairius darbo įrankius: plaktukus, grąžtus ir kt.

Viename iš laiškų A. Mizgirienei  Mokytojas rašė: „Pergyvenu ir aš, kad pačiame jėgų žydėjime negalėjome išsitiesti visu ūgiu, o turėjome sukiotis it labirinte. Tikrai, kaip šiandien galėtume dirbti ne tik savo miesto, bet ir viso krašto žmonių gerovei. Bet neabejokim, ką galėjome, tą darėme, padarėme ir mūsų darbas nežuvo…“

1965 m. B. Šimkevičius išvyko į Vilnių. Dirbo mokyklų inspektoriumi švietimo skyriuje ir dėstė anglų kalbą mokyklose.

Nuotrauka

Buvusi vilnietė, Tauragės EUROPE DIRECT Tauragė centro vadovė Isvalda Aleknienė taip prisimena buvusį savo mokytoją: „B. Šimkevičius, iš Tauragės atvykęs  dirbti į Vilnių, tapo mano anglų kalbos mokytoju. Aš buvau 9-okė. Iki tol TOKIO mokytojo nebuvome turėję. Iki šiol gyvi prisiminimai. Tik įžengęs į klasę, Jis prabilo angliškai, ir kitaip net nebendravo. Dabartiniams mokiniams tai, ko gero, savaime suprantama, bet tada – ne.  Be to, mes kiekvieną pirmadienį turėjome daryti spaudos apžvalgas anglų kalba. Nebuvo lengva. O Jis pademonstravo mums, kaip tai turi būti paprasta ir  įdomu: užsikėlė kojas ant stalo, pasiėmė laikraštį ir įsivaizduojamą kavos puodelį. Tais laikais toks mokytojo elgesys buvo neįtikėtinas. Be to,  atsakinėjant ar skaitant tekstą prieš klasę, Jis suimdavo mokinį  už sprando ir vis palenkdavo jo galvą ten, kur turi būti kirčiuotas žodis sakinyje. Iš pradžių tai šiek tiek trikdė, bet paskui tapo įprasta. Mokytojas kalbėjo ir vokiškai! Pusė mūsų klasės mokėsi vokiečių kalbos, tai jis „pašprechindavo“ ir su jais. Oho, mokėjo dvi užsienio kalbas! Dauguma tuo metu be savo gimtosios kalbos mokėjo tik rusų. Už jo išskirtinumą, reiklumą, drąsą,  pagarbą mokiniams mes jį be galo pamilome. Anglų kalbos pamokos tapo laukiamomis. Ir būtent Jis tapo mano įkvėpėju studijuoti anglų kalbą, taip apversdamas kitus jaunystės planus. Nuostabus buvo žmogus, mano Mokytojas!“

Nuotrauka

B. Šimkevičius laiške A. Mizgirienei rašė: „Susimąstyti saulėlydžio metuose tenka dažnai. Skubėjome, lenktyniavome su vėjais, galėjome gal daugiau, geriau ką nuveikti. Atrodo, kad dirbome, kad būtų geriau, gražiau. Atrodo, kiek dar nebaigtų darbų, daug ko nepadarėme, ką galėjome, padaryti. Neatsimenu, kokio poeto atminty yra užsilikęs posmelis: „Man negaila tų žingsnių, kuriuos gyvenime žengiau, man gaila tų, kuriuos žengt galėjau, bet laiko tam nesuradau“. Na, bet jei nors mažas trupinėlis gėrio liko nueito gyvenimo kelyje, gyventa ne veltui. Galgi kas nors gero liko...“

Liko. Buvusių mokinių šilti prisiminimai, nuotraukos, ąžuolai pilies kieme ir smulkia, gražia rašysena parašyti laiškai, kuriuose tarp prisiminimų ir linkėjimų įpinta žymių žmonių citatų, lotyniškų, angliškų ir vokiškų sentencijų...

Parengė Laima Pikčiūnienė, Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliografė kraštotyrai