Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Paskutinė tremtinė Centriniame Chazane
Vandos istoriją Arvydas ir Nina papasakojo antradienį surengtame susitikime Tremties ir rezistencijos muziejuje.
Arvydas – po tremties Irkutske likęs lietuvis, Nina, jo žmona, rusė, abu savo gyvenimą paskyrė kraštotyrinei veiklai. Pora lankydavosi įvairiose lietuvių tremties vietose, atstatinėjo lietuvių buvimą svetimuose kraštuose įamžinančių kapų kryžius, bendradarbiaudami su Lietuvių genocido ir rezistencijos tyrimų centru rinko duomenis apie Sibire gyvenusius lietuvius, leido įvairius leidinius.
Su V. Valiūte kraštotyrininkai susipažino mišku virstančiose kapinėse atstatinėdami medinius kryžius. Močiutė buvo paskutinė tremtinė toje gyvenvietėje (anksčiau gyvenvietėje gyveno apie 100 lietuvių šeimų). Devyniolikos metų į tremtį išvežtai Vandai likimas susiklostė taip, kad ši svetimoje žemėje liko vienui viena. Jos tėvai, broliai, sesuo jau buvo atgulę amžinojo poilsio, o kaimynai ir pažįstami progai pasitaikius grįžo į Lietuvą.
Vanda nespėjo. O ir pinigų skurdžiai gyvenančiai partizanei užtekdavo tik maistui.
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Gyveno be elektros
Moters, kadaise gynusios Lietuvos Nepriklausomybę, didvyriškumas mažai kam buvo įdomus. Išskyrus tuos du kraštotyrininkus, kurie, nerasdami duomenų apie vietinius išmirusius lietuvius, kažkada užsuko į senolės namus.
Kaip susitikimo metu pasakojo Arvydas, turėjo būti keletas priežasčių, kodėl močiutė anksčiau negrįžo iš tremties. Tam, kad grįžtum, nepakako turėti pinigų bei tapatybę įrodančius dokumentus – nutaręs į gimtinę grįžti tremtinys be kitų asmenų pagalbos to padaryti negalėjo: reikėjo konkretaus asmens iš Lietuvos kvietimo (tam, kad gautų vizą) bei pagalbos įsitvirtinti šalyje. O kur visą gyvenimą tremtyje leidęs asmuo grįžęs gyvens, kas padės susivokti per keletą dešimtmečių visiškai pasikeitusios savivaldos, socialinėse, medicinos įstaigų struktūrose?
– Dirbdami Centriniame Chazane dažnai užsukdavome pas Vandą. Gyveno ji mažame namelyje, kartą per dieną jai socialinės priežiūros darbuotoja atnešdavo karšto valgio. Namelyje nebuvo elektros, arbatos senučiukė išsivirti negalėjo. Šildėsi malkomis, kurių nebuvo kam padėti prisinešti. Visą dieną ji leisdavo namuose, atsidaro „tušonkos“ ir valgo. Vaikščiojo ji sunkiai – Vandai nustatytas antrojo lygio neįgalumas, – pasakojo Arvydas. – Vieno apsilankymo pas ją metu (pora gyveno per 350 km nuo močiutės namų, Irkutske) pranešėme, kad mes išvykstame į Lietuvą ir daugiau nebegrįšime. Vanda kaip mat: „Ir aš važiuoju“.
Tapė
Moteris nuskubėjo prie savo stalo, atidarė stalčių su dokumentais ir prašė pažiūrėti, ar jai pakanka dokumentų, kad ji galėtų važiuoti su jais kartu. Buvusi Lietuvos partizanė turėjo tik rusišką pasą. Per porą mėnesių, padedant Lietuvos ambasadai Rusijoje, senolės dokumentai buvo paruošti kelionei į Lietuvą.
– Traukiniu važiavome penkias (iš viso kelionė truko savaitę) dienas. Daug bendravome, ką Vanda pasakojo – užrašydavome. Kaip ji gyveno Džeskazgane (Kazachstanas), kaip sunkai dirbo lageryje. Nors Lietuvoje buvo baigusi tik keturias klases, Vanda mokėjo gražiai rašyti. Iš cemento maišų ji su kitomis lageryje gyvenusiomis merginomis darydavo albumus, kuriuose rašė. Rašė vertimus iš rusų kalbos į lietuvių. Rašė eilėraščius, turėjo dienoraštį. Šiuos sąsiuvinukus atidaviau į Genocido muziejų Vilniuje. Lageryje viena moteris merginą išmokė piešti. Vėliau, persikėlusi gyventi į Centrinį Chazaną (Irkutsko sritis), ji daug tapė. Tapydavo aliejiniais dažais. Vieniniai ją vadino dailininke. Paveikslus pasirašydavo ir padovanodavo pažįstamiems, – pasakojo Arvydas.
Vanda į tremtį išvežė paskutinių trėmimų metu. Išgabenta buvo visa šeima: broliai buvo partizanai, ji partizanų ryšininkė. Vandos tėvas buvo sušaudytas ir palaidotas (kaip ir motina, broliai bei sesuo) Centriniame Chazane.
Arvydas demonstruoja Vandos tapytų paveikslų nuotraukas
Padeda integruotis
Arvydo pasakojimu, parvežti Vandą atgal į Lietuvą, atgal į jos gimtąjį Tauragės kraštą, pora ryžosi nesitikėdama, kokie iššūkiai jų laukia.
Kaip susitikimo metu pasakojo Nina, didžiausia problema ta, kad Vandai išduota viza tik iki sausio pabaigos. Tam, kad iš Sibiro grįžusi moteris galėtų likti savo gimtojoje Lietuvoje, jai reikia atgauti pilietybę.
– Viza baigsis sausio 22 dieną. Reikia rasti Vandos buvimo Lietuvoje įrodymų, tačiau būtinų, iki 1940 m. turėtų, dokumentų neišliko, – sakė moteris.
Šiuo metu Vanda laikinai gyvena Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose, jos maitinimą apmoka verslininkas Antanas Stankus. Kraštotyrininkai su juo susipažino prieš trejetą metų lankydamiesi Tauragėje. Nutarus Vandą vežti į Lietuvą Antanas buvo vienas pirmųjų, su kuriuo pora susisiekė prašydama pagalbos.
A. Stankaus pasakojimu, nors močiutė jau parvyko į Tauragę, laukia ilgas kelias padedant jai integruotis
– Laimei, savarankiško gyvenimo namuose yra ir Vandą konsultuojanti gydytoja, tad dėl sveikatos galime būti ramūs. Dabar moteris jau atsigauna, jei kelionėje dar buvo gabenama ratukuose, tai dabar jau vaikšto su lazdomis. 94-erių senolė nemato viena akimi, sunkiai prigirdi. Susisiekėme su gydytoja dėl galimybės įsigyti klausos aparatą, tačiau kol kas moteris negali juo naudotis. Atvykusi į Lietuva Vanda turi prisitaikyti prie kitokio klimato, be to, laikas čia skiriasi šešiomis valandomis. Sprendžiame ir pilietybės klausimą. Norint ją gauti reikia įrodyti moters šeimos šaknis. Dėkojame Jonui Samoškai, kuris priėmė tremtinęį savarankiško gyvenimo namus. Tikimės, kad mums ne tik pavyks ją pastatyti ant kojų, bet ir suteikti galimybę jai ilgai ir laimingai gyventi savo gimtojoje šalyje, – sakė A. Stankus.
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
2020 metais pirmosios Lietuvoje į funkcinę zoną „Tauragė+“ susijungusios Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybėms iš Europos Sąjungos paramos lėšų gavo 18,8 mln. eurų. Nemaža dalis šių pinigų buvo atseikėta mobilaus judumo sistemai sukurti, kuri turėjo sudaryti ekonomiškai silpno regi
Tauragėje, Gedimino g., prie įvažiavimo į aplinkkelį esantys šviesoforai jau veikia! Siekiant optimaliai sureguliuoti šviesoforų veikimo laikus ir trukmę, šiuo metu stebimas automobilių srautas. Atsiprašome už galimus laikinus nepatogumus ir gyventojų prašome supratingumo bei kantrybės. Taip pat Tauragės rajono
Mažiau virusų, streso ir mažesnės eilės pas gydytojus – štai kodėl vidurvasarį puikus laikas atlikti profilaktinius vaikų sveikatos patikrinimus. Ši kasmetinė procedūra yra būtina ne tik tam, kad vaikas ar paauglys galėtų lankyti ugdymo įstaigą: lopšelį-darželį, darželį, mokyklą. Mokinio sveikatos pažymėjimo reikia ir pla
Pasakyti „ne“ sūriui – tikrai sunki užduotis. Rytą pradedame su riekele jo ant duonos, priešpiečiams valgome salotas su mocarela, užkandžiaujame kietuoju ir gurmaniškais pelėsiniais, jis palaimingai tįsta ant picos ar su makaronais... Daugeliui vieni skaniausių patiekalų yra būtent su sūriu, todėl jis paprastai yra b
2025 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidžia, kad Tauragės rajono abiturientai pasiekė išties puikių rezultatų. Šiemet jie ne tik gerai pasirodė daugelyje dalykų, bet ir surinko nemažai aukščiausių – 100 balų – įvertinimų. 100 balų įvertinimus pelnė mūsų rajono abiturientai įvairiuose egzaminu
Manoma, kad suaugusiam žmogui reikia 7-9 valandų miego. Tačiau vaiko ar paauglio organizmas reiklesnis ir miego jam gali reikėti gerokai daugiau. Kodėl augančiam ir bręstančiam organizmui svarbus kokybiškas miegas ir kaip jį užtikrinti sukurti kokybiško poilsio rutiną, pasakoja vaiko teisių gynėja Giedrė Salickienė. Vaiko teisių gynė
Vaikų vasaros atostogos gali būti ne tik linksmos, bet ir labai prasmingos – šiemet biblioteka ir vėl kvietė 7–8 metų vaikus dalyvauti stovykloje „Pozityvumo tiltas“. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas emociniam intelektui, pasitikėjimui savimi ir kūrybiškumui ugdyti. Stovyklos išskirtinumas – ne ti
Liepos 16 d. Telšių vyskupijos kurijos paskelbti paskyrimai palies ir Tauragės Švč. Trejybės parapiją. Tikintieji atsisveikins su parapijoje tarnavusiais vikarais – kun. Roku Maziliauskiu ir kun. Sigitu Valauskiu. Telšių vyskupijos kurija išplatino pranešimą, kad kun. R. Maziliauskis atleistas
Tauragės rajono savivaldybėje apsilankė Inesa Ašmantaitė, kuriai buvo įteiktas Garbės ambasadoriaus ženklelis. Inesa Ašmantaitė su šeima gyvena Čekijoje, yra Lietuvos garbės konsulė Čekijos Respublikoje, atstovauja Lietuvai Moravijos ir Pietų Bohemijos regionuose. Ji su dideliu džiaugsmu ir pagarba nori prisidėti prie
Skaitymo skatinimo iššūkis „Vasara su knyga“, vasaros pradžioje pakvietęs visus – nuo knygų mylėtojų iki tik retkarčiais knygą atsiverčiančių skaitytojų – leistis į skaitymo kelionę, jau įpusėjo ir fiksuoja puikius rezultatus: iššūkį jau priėmė per 19 000 dalyvių, iš jų – daugiau nei
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje per pastarąją parą registruoti keli reikšmingi įvykiai, susiję su fizinio skausmo sukėlimu, grasinimais bei svetimo turto pagrobimu. Sveikatos sutrikdymaiLiepos 15 d. apie 20.20 val. Tauragėje, M. K. Čiurlionio gatvėje, namuose, neblaivus (2,60 prom.) vyras, gim
Liepos 10–13 dienomis Tauragės rajono savivaldybės delegacija lankėsi Bytove (Lenkija), kur vyko 679-ųjų miesto teisių suteikimo metinių šventė. Tauragės ir Bytovo partnerystė puoselėjama nuo 2017 metų. Per šį laikotarpį įgyvendinti bendri projektai, dalintasi patirtimi kultūros, sporto bei užsieniečių socialinės integr