Ko gero, vienas ryškiausių iš užsienio parsivežtų „suvenyrų“ yra jaunuolio šypsena ir pasitikėjimas savimi
Pilies aikštėje Martynas treniravosi vaikščiodamas juosta
Pramogos Australijoje
Dirbant aukštalipiu
Kaip atrodytų žmogaus jaunystė? Mergina – ilgaplaukė, valiūkiška, vaikinas – linksmas, besišypsantis? Praėjusią savaitę, kai dar dienos buvo saulėtos ir sausos, Pilies aikštėje šių eilučių autorei teko sutikti, galima sakyti, jaunystės ikoną. Linksmą, nerūpestingą jaunuolį, nesureikšminantį pandemijos keliamų nepatogumų, nejaučiantį įtampos. Adakaviškis keliauja po pasaulį, pomėgius suderina su darbu ir mėgaujasi gyvenimu. Visai neseniai vaikinas grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur dirbo aukštalipiu.
Kol nedirba – vaikščioja juosta
Praėjusios savaitės ketvirtadienį Martyno Ivanausko Tauragėje nebuvo įmanoma nepastebėti. Greta Tauragės ligoninės garažų, pievutėje, vaikinas balansavo ant tarp medžių pakabintos juostos.
Įamžinus jaunuolį nuotraukoje ir pasukus savais keliais pasivijo vaikino prašymas parodyti nuotrauką. Sakė labai norėjęs pamatyti, kaip jis atrodo balansuodamas. Taip ir užsimezgė pokalbis.
Martynas mėgavosi laisvomis dienomis – jis neseniai grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o balansuoti ant juostos išmoko Australijoje. Kai pasaulį apėmė pandemija ir griuvo planai svečioje šalyje įgyti amatą, vaikinas išmoko bent šį akrobatinį triuką. Sako, dabar užsienyje tarp jaunimo labai populiarius „sleklainas“ (ang. slackline – vaikščiojimas juosta).
Tačiau viskas nuo pradžių
– Baigęs tarnybą kariuomenėje, 2017 m., išvykau užsidirbti į Vokietiją. Ten montavome saulės jėgainių modulius. Dirbau dvejus metus. Buvau nepatenkintas savo gyvenimu. Norėjosi viską keisti iš esmės. Nuo vaikystės Australija buvo mano svajonių šalis. Palankiai susiklosčius aplinkybėms išvykau į Australiją, – pasakojo vaikinas.
2019 m. Brisbane (Kvinslando valstija) pasimokęs anglų kalbos vaikinas įstojo į Australijos verslo ir technologijų institutą ir ėmė mokytis kulinarijos. Po kelių mėnesių vaikino planus sugriovė visą pasaulį apėmusi pandemija.
– Prasidėjo pamokos nuotoliniu būdu. Įsivaizduokite, mokytis kulinarijos per kompiuterį. Tą aš galiu ir be didesnių mokslų išmokti, žiūrėdamas pamokėles jutubėje. Nutraukiau mokslus. Buvo kovo pabaiga. Į koronavirusą buvo žiūrima griežtai – atsiradus bent dešimčiai naujų atvejų viskas būdavo uždaroma, – pasakojo Martynas.
Po Australijos – į Ameriką
Tarptautinėje mokykloje kartu su Martynu studijavę studentai išskrido į savo gimtas šalis. Praėjus lygiai metams, 2020 m. spalį Martynas grįžo į Adakavą, o po kurio laiko – ir į senąjį savo darbą Vokietijoje.
Tuo pat metu jaunuolio draugas darbavosi Amerikoje ir įkalbino Martyną prisijungti.
Martynui nuotoliniu būdu buvo surengtas darbo pokalbis ir jaunuolis gavo aukštalipio darbą Amerikoje.
– Šių metų balandžio pradžioje aš jau buvau JAV. Man labai pasisekė – darbo pobūdis toks, kad kiekvieną dieną tekdavo dirbti vis naujoje vietoje, keliavau su darboviete. Pradėjome Los Andžele, dirbome ant namų stogų, o paskui lankėmės Niujorke, Niudžersyje – lipdavome į bokštus, montuodavome antenas, – pasakojo vaikinas.
Aukščio baimę vaikinas įveikė greit, kaip pats sako, pirmuosius kartus lipdamas į bokštus. Nepraėjus nė porai savaičių, pertraukėlės metu, 200 metrų aukštyje net snustelėjo.
– Mes dėvime patikimas apsaugas, prie bokšto prisitvirtiname taip komfortiškai, diržai taip apjuosia kūną, jog gali patogiai įsitaisyti sėdimoje padėtyje net kabėdamas. Vieną nuobodesnę dieną nebuvo darbo, lūkuriavome, tai užsnūdau. Miegojau gerą valandą, – juokiasi Martynas.
Prieš kariuomenę (prieš 5 m., – aut.past.) buvau vaikas. Tarnyboje išmokau disciplinos, suvyriškėjau. Anksčiau turėjau labai didelį ego. Galvodavau, kad esu visuomet teisus ir viską žinau. Keliaudamas susipažinau su žmonėmis iš viso pasaulio ir šiek tiek „nusileidau ant žemės“.
Atsisveikinimas su ego
Sakoma, kelionės keičia žmogaus mąstymą, pasaulio pamatęs asmuo tampa laisvesnis. Kiek tiesos šiame posakyje?
– Esu gerokai laimingesnis nei buvau prieš išvykdamas į šias keliones. Pajutau kelionių kvaitulį. Noriu dar. Posakyje, kad kelionės keičia žmogų, yra tiesos: tapau laisvesnis, man nesunku užkalbinti nepažįstamąjį, dažniau šypsausi. Pamenu, kažkada Tauragėje einu besišypsodamas pro turgavietę, girdžiu, viena moterėlė: „Kas čia tam vaikinukui yra, ko jis taip šypsosi“, – linksmai pasakojo Martynas.
Vaikinas sako dabar pastebintis, kiek daug žmonių nesišypso, net paslaugų sektoriuje. Tačiau, anot jaunuolio, negalima to taikyti visiems lietuviams – ne visi tautiečiai paniurėliai.
Koks Martynas buvo prieš išvykdamas į keliones?
– Prieš kariuomenę (prieš 5 m., – aut.past.) buvau vaikas. Tarnyboje išmokau disciplinos, suvyriškėjau. Anksčiau turėjau labai didelį ego. Galvodavau, kad esu visuomet teisus ir viską žinau. Keliaudamas susipažinau su žmonėmis iš viso pasaulio ir šiek tiek „nusileidau ant žemės“. Žinoma, yra kur tobulėti, tačiau dabar jaučiuosi kur kas geriau nei prieš visas šias kelerių metų patirtis, – kalbėjo vaikinas.
Ko gero, vienas ryškiausių iš užsienio parsivežtų „suvenyrų“ yra jaunuolio šypsena ir pasitikėjimas savimi
Pilies aikštėje Martynas treniravosi vaikščiodamas juosta
Pramogos Australijoje
Dirbant aukštalipiu
