Raimonda Žvynakienė. Asmeninio albumo nuotraukos
Ko gero, sunkiai rasime tauragiškių, o ypač jaunosios kartos atstovų, kurie nepažinotų visada besišypsančios policijos pareigūnės Raimondos Žvynakienės. O jei neteko girdėti, tai susipažinkite – 22 metus policijos sistemoje dirbanti moteris myli savo darbą, o savaitgaliais duoklę atiduoda vienišiems seneliams. Juos lankydama kaip Maltos ordino savanorė dažnai yra tas vienintelis žmogus, kuriam senjoras gali išsipasakoti.
– Kas atvedė ten, kur jau dirbate 22 metus? Ar mokykloje jau žinojote, kuo būsite?
– Niekada negalvojau, kad būsiu policijos pareigūnė, tik pradėjusi lankyti 12 klasę pradėjau galvoti, ką reikės veikti toliau. Šalia mano gyvenamosios vietovės buvo policijos komisariatas ir dažnai matydavau vaikščiojančius pareigūnus. Kartą pamačiau jauną pareigūnę, vilkinčią uniformą, ir pagalvojau, gal ir aš norėčiau tapti policijos pareigūne. Nuo vaikystės mėgau berniukiškus žaidimus, futbolą, krepšinį, lankiau karatė treniruotes. Ir kiemo draugai buvo berniukai, nes su mergaitėmis žaisti lėlėmis nemėgau. Baigusi tuo metu 1-ąją vidurinę mokyklą įstojau į Policijos akademiją.
– Jei ne policija, kokioje srityje labiausiai norėtumėte ir galėtumėte darbuotis?
– Pradėjusi dirbti niekada negalvojau, kad galėjau pasirinkti kitaip, tačiau dabar dažnai apie tai pagalvoju, bet tai nereiškia, kad darbas nepatinka. Esu jautri, nors, kaip sako, policijoje negali tokių būti. Dažnai kyla noras padėti, ginti, bet ne bausti. Todėl labai patinka darbas su šeimomis, kurioms reikalinga pagalba. Norėčiau būti psichologe arba socialine darbuotoja.
– Daug laiko skiriate savanorystei? Papasakokite apie tai plačiau. Prisiminkite pačią jautriausią akimirką, nutikimą savanoriaujant.
– Savanoriauti Tauragės maltiečių organizacijoje pradėjau prieš dvejus metus. Pagalba žmogui, gailestis galbūt ir atvedė mane į savanorystę. Lankau vienišus senelius, neįgaliuosius, daugiavaikes šeimas, tuos, kuriems reikia pagalbos maisto produktais. Savanoriauju sekmadieniais, apie 1–3 val. – priklauso nuo to, kiek bendrauju su žmonėmis. Kartais nuvažiuoji pas vienišą senolį, o jis sako: „Sėsk, dabar pakalbėsime“. Sėdi ir klausai praeities išgyvenimų. Pamenu, lankiau dvi sesutes. Vienai buvo 98-eri, kitai – apie 80 metų. Tai 98 metų senolė deklamuodavo eiles iš atminties taip, kad kūnas visas pašiurpdavo, ir be galo jautru būdavo. Jaunesnioji sesė pasakojo, kad kiekvieną naktį pabudusi pašaukdavo: „Sese, ar tu gyva“, ir laukdavo, kol atsilieps. Man tai buvo labai jautri akimirka. Jau žinau, kad viena iš sesių yra mirusi.
Lankau labai skirtingus žmones. Vieni mažai bendrauja, kiti sunkiai kalba. Baisu, kad senoliai turi vaikų, tačiau yra palikti likimo valiai. Prisimenu, nuvykau pas vieną senolę, o ji nei vaikšto, nei sėdi, tik guli, nes suparalyžiuota. Klausiu, kur sūnus. Sako, į darbą išėjęs. „O maisto paliko?“, – pasiteiravau. Ir nuskambėjo atsakymas, kad ne, lauksianti, kol grįš. O kada grįš? Po darbo, 20 val... Tada kartu važiavo mano sūnus, jis klausia: „Mama, o tai ji iki to laiko bus nevalgiusi“? Apie tai galima kalbėti daug. Tik norėčiau, kad ne tik savanoriai, bet ir šalia gyvenantys pasižiūrėtų, ar neturi kaimynų, kuriems reikalinga pagalba.
– Koks dabar jūsų darbas policijoje?
– 12 metų dirbau nepilnamečių reikalų specialiste, nuo 2014 m. iki šiol dirbu bendruomenės pareigūne. Bendruomenės pareigūnas atsakingas už prevencinę veiklą – turi formuoti prižiūrimoje teritorijoje saugią aplinką, populiarinti policijos pareigūno profesiją ir siekti didinti jos prestižą, skatinti gyventojus tapti policijos rėmėjais, burtis į saugios kaimynystės grupes, vykdyti kitas su baudimu ar sankcijų taikymu nesusijusias funkcijas. Dirbame su švietimo įstaigomis, bendruomenėmis, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
– Kaip nežinančiam suprasti, ką reiškia Tauragės miesto ir rajono saugių kaimynysčių grupė? Ką tai reiškia kasdieniniame mūsų gyvenime? Kiek Tauragėje veikia tokių grupių?
– Saugi kaimynystė – tai jūsų ir kaimynų bendradarbiavimas, padedant policijai ir kitoms institucijoms bei stiprinant saugumą jūsų gyvenamojoje vietovėje. Kaimo, miesto bendruomenė, namo bendrija, norėdamos būti saugesnės, gali įkurti saugios kaimynystės grupes. Įkūrus tokią grupę vyksta glaudus bendradarbiavimas su bendruomene, bendruomenė gauna visą informaciją apie jų teritorijoje vykstančius nusikaltimus ar teisės pažeidimus. Bendruomenė gali dalyvauti saugios aplinkos kūrimo mokymuose bei kituose su saugumu susijusiuose renginiuose. Esant galimybei bendruomenei padedame sukurti saugią aplinką, padedame tarpininkauti su savivalda saugumo klausimais. Šiuo metu turime 31 saugios kaimynystės grupę: 22 kaimo ir 9 miesto. Norime, kad į saugios kaimynystės grupes jungtųsi kuo daugiau miesto gyventojų.
– Susitikimuose su vaikais randate bendrą kalbą. Kaip tai pavyksta? Gal turite kokį receptą?
– Kaip minėjau, 12 metų dirbau nepilnamečių reikalų specialiste. Su vaikais visada pavykdavo susikalbėti, bet ir vaikai, manau, buvo kitokie. Žinoma, ir tada buvo visokių. Manau, kad bendraujant su vaikais visada reikia nusileisti iki jų lygio, jei vaikas jaus, kad tu jį atėjai bausti, tai sunkiai su juo susikalbėsi. Nesakau, kad reikia keiktis kartu su juo, bet šiltas bendravimas tikrai padės jį nuraminti. Pirmiausia reikėtų paklausti, kaip jis gyvena, kaip jaučiasi, kas nutiko šiandien gero ar blogo, kokia jo nuotaika, o vėliau, įgijus pasitikėjimą, galima ir pasikalbėti. O jei ateisi ir sakysi: „Nu ką dabar prisidirbai, kodėl taip padarei arba nu dabar tai jau tau bus“, tai rezultatas bus lygus nuliui. Nepilnamečiai, kurie buvo pas mane įskaitoje, jau dabar patys augina vaikus. Dažnai pabendraujame, jie prisimena, kokie buvo kvaili, kad taip elgėsi.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kaip labiausiai pailsite po darbo, kuris nėra psichologiškai lengvas?
– Laisvalaikiu mėgstu skaityti, keliauti. Turėdama laisvo laiko lankau, tiesa, dabar karantinas, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centrą, kuris yra įsikūręs mūsų kaime. Ten piname krepšius, kuriame papuošalus, mezgame, ir t.t. Vienas pintas krepšys su gėlėmis vasarą puošia kiemą. Iš vilnos nusivėliau adatinę-boružę. Labai mieli darbeliai – angeliukai iš karoliukų. 2019 m. jų su šeima padarėme 50 ir visus išdovanojau, po angeliuką gavo ir mano lankomi seneliai.
Po darbo dažniausiai leidžiu laiką su šeima, todėl ramybė šeimoje yra tikras poilsis.
Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.
Liepos mėnesį į kelionę po Europą dviračiu išvykusi Monika Overlingytė jau savo namuose Lauksargiuose. Mergina viena savo dvirate transporto priemone įveikė virš 11 tūkst. kilometrų.
„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų.
Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas... Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.
16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.
Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti. Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...
Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.
Sveikata ir dailios kūno linijos šiais laikais rūpi ne tik moterims, bet ir vyrams – sulieknėti be pastangų tikriausiai norėtų dažnas. Deja, tai neįmanoma: kad sulieknėtum nepakenkdamas sveikatai, nepakaks, tarkim, mėnesiui atsisakyti saldumynų. Tam reikia iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Kaip tai padaryti? Per nepilnus metus kone trečdalio savo svorio atsikratęs Vilius Stumbra sako, kad tai reikalauja be galo daug pastangų.
Ką tik įsikūrusi „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė, kurią koordinuoja Indra Uginčienė, spalio pradžioje pirmą kartą susirinko švęsti ir kartu kurti bendruomenę įgimtą proto negalią turintiems žmonėms, jų tėvams ir draugams. Į šią bendrystės kelionę – burtis ir kurti bendruomenę – pastūmėjo klebono Mariaus Venskaus iniciatyva.