Tauragiškis Laimonas Šiaudvytis neseniai atrado širdžiai artimą meno šaką – fotografiją. Vaikino darbai žavi daugelį, o žvelgiant į jo nuotraukas net stebina, jog šis jaunasis menininkas – dar tik pradedantis fotografas.
– Kaip ir kada pradėjote fotografuoti? Ar to mokėtės specialiai, ar gilinote savo žinias savarankiškai, be niekieno pagalbos?
– Fotografuoti pradėjau devintoje klasėje, kai dailės mokytoja man paskolino mokyklos fotoaparatą ir knygą apie fotografiją. Būtent su mokytoja dažnai kalbėdavausi apie fotografiją.
Tačiau daugiausiai laiko praleidau domėdamasis internete, žiūrėdamas mane dominančių fotografų darbus, jų interviu, paskaitas ar vaizdo įrašus.
– Fotografuojate gamtą, pastatus, žmones. Kodėl būtent tai? Ir kaip jūs randate savo fotografavimo objektą – užfiksuojate atsitiktinai ar planuojate, ieškote iš anksto?
– Pradžioje fotografavau vien tik gamtą, nes gamtoje praleisdavau labai daug laiko, vaikščiodavau naujais miško takeliais ir vis atrasdavau kokį įdomų kadrą, pamatydavau tinkamą apšvietimą. Ir fotografuodavau.
Pastatus pradėjau fotografuoti vėliau, kai ėmiau su draugu keliauti po įvairius miestus ir miestelius. Pastatai sukėlė tam tikrus jausmus, kuriuos vis norėjau užfiksuoti. Kartu ir gerinau savo gebėjimus fotografuoti. Bandžiau atrasti save per fotografijas.
Šiuo metu labiausiai traukia fotografuoti žmones, kadangi žmogus, jo veidas, judesiai gali pasakyti labai daug ir sukelti įvairių jausmų. Kita vertus, būtent žmogaus, kaip pagrindinio objekto, fotografija man atrodo sunkiausia.
Tačiau dažniausiai kadras atranda mane. Man patinka būti stebėtojo pusėje ir pamačius kažką, kas sukelia kažkokį jausmą, nufotografuoti.
– Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti fotografas? Ar kiekvienas, įgijęs nors kiek žinių, gali šia veikla užsiimti?
– Fotografas turi būti kantrus, turėti valios, drąsos, žinoti, ką nori ir ko nenori fotografuoti. Manau, kad šios savybės labiausiai padeda ieškant savęs kaip fotografo, kadangi tai užtrunka ir reikalauja labai daug jėgų.
Kiekvienas šiais laikais, pasiėmęs telefoną ar fotoaparatą, gali lengvai nufotografuoti tai, kas tik patraukia akį, bet nemanau, jog kiekvienas, kuris bet ką fotografuoja, tampa fotografu.
Fotografas – žmogus, kuris atrado ar bent ieško savo sferos, stiliaus, to, ką nori fotografuoti. Bet tai labai subjektyvus klausimas. Nemanau, kad turiu teisę kažką vadinti fotografu, o kažko – ne. Dažniausiai pats žmogus nusprendžia, ar jis nori toliau fotografuoti, ar užiima kita veikla.
– Koks yra įsimintiniausias kadras, kurį užfiksavote? Gal galite papasakoti plačiau, kaip jį užfiksavote?
– Yra keli įsiminti kadrai, vienas iš jų būtų apleistas malūnas važiuojant link Pagėgių. Kai apsilankiau šalio jo ir pažiūrėjau į jį tam tikru kampu, jis atrodė labai meloncholiškai ir kitoks. Malūne slypėjo kažkas, kas sukėlė jausmus. Tai nuotraukoje ir atsispindi.
– Kokie didžiausi sunkumai užklumpa fotografus?
– Manau, kad vienas iš didžiausių sunkumų yra tada, kai ilgai nerandi, ką fotografuoti. Kitaip tariant, pasireiškia kūrybinis blokas.
Kitas sunkumas – labai sunku įgyvendinti idėjas, kartais jos tiesiog atrodo neįmanomos įgyvendinti tuo metu. Tačiau dažnai idėjos nepalieka ramybėje.
– Ką patartumėte besimokantiems fotografuoti?
– Aš pats dar tik pradėjęs mokytis, tai turbūt pats sau patarčiau, kad reikia būti drąsiam, mėginti atrasti save. Svarbiausia fotografijoje – tai, kas tu pats esi ir kaip tai išreiški.
Žinoma, tam tikros teorinės žinios tikrai padeda ir jas gilinti visada verta. Taip pat galima semtis patirties žvelgiant į kitų fotografų, menininkų darbus bei atrasti tai, kas tau patinka. Tačiau kartu ir negalima jų lyginti su savimi. Tai tiesiog beprasmiška.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Ateičiai turiu daug idėjų, minčių. Manau, kad fotografija netaps mano pagrindiniu darbu, tai labiau pomėgis, kuriame ieškau savęs. Tačiau žinau, kad šio pomėgio tikrai neapleisiu – jis per daug man reiškia. Norisi įgyvendinti tam tikrus vienos tematikos projektus fotografijoje ir labiausiai atrasti tai, ką man labai patinka fotografuoti.
