Rugilė Norbutaitė. Austėjos Gendroliūtės nuotrauka
Muziką kurianti 18-metė tauragiškė Rugilė Norbutaitė savo klausytojams geriau žinoma „thelastsunday“ pseudonimu. Netrukus dar vieną naują kūrinį pristatysianti mergina kalba, kad jaunas, savo tikslų ir svajonių siekiantis žmogus neretai pasiduoda pusiaukelėje, kai susiduria su gausybe jo laukiančių iššūkių. Anot jos, kovoti už vietą po saule tenka visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena Tauragėje, ar Vilniuje. Rugilė ragina nepasiduoti. Kalbėdama su „Tauragės žiniomis“ jaunoji atlikėja atskleidė, kaip savyje atrado menininkės gyslelę, kokią įtaką jai padarė šeima, mokykla ir bendraamžiai.
– Rugile, papasakokite apie savo vaikystę.
– Visą vaikystę augau Tauragės mikrorajone, apsupta daugybės žmonių. Dienos buvo spontaniškos, nerūpestingos, visi mano amžiaus žmonės tuo metu dar buvo laisvi, neapriboti pareigų ir kažkokių nuostatų, o tai yra gražiausias dalykas vaiko gyvenime. Gyventi taip, kaip yra dabar, bijoti labai mažų dalykų, kurie tada atrodė didžiausi, visai negalvoti apie rytojų ir neprojektuoti ateities.
– O kaip atradote savo polinkį kurti muziką?
– Visų pirma atradau polinkį groti. Įstojau į muzikos mokyklą, grojau klasikine gitara, ir būtent nuo tada užgimė mano meilė gyvai, tikrai muzikai. Begrodama griežtus, įspraudžiančius į rėmus klasikinius kūrinius pradėjau jausti, jog tame, ką groju, trūksta laisvės, galiausiai trūksta manęs pačios. Kadangi būdama labai jauno amžiaus jau buvau atradus nemažai muzikos atlikėjų, buvau jų įkvėpta, o turėdama reikiamų įgūdžiū galėjau juos laisvai pritaikyti kurdama ir savąją muziką. Visa tai gimė natūraliai, kartais net nesuvokiant, jog tai muzikos kūryba. Atrodo, kad tiesiog atradau dar vieną laisvalaikio, atitrūkimo nuo realybės būdą.
– Kodėl gitara?
– Greičiausiai mano meilė gitarai prasidėjo nuo pat vaikystės. Senelis beveik kiekvieną šeimos susitikimą visus linksmindavo grodamas keliais instrumentais, kurių vienas buvo gitara. Atrodo, jog būtent kažkoks instinktyvus susižavėjimas šiuo instrumentu padarė pradžią ilgai kūrybinei kelionei. Galų gale ir pati norėdama, ir mamos paraginta įstojau į muzikos mokyklą, kurioje galiausiai sąmoningai suvokiau ypatingą tiek muzikos, tiek pačios gitaros reikšmę man pačiai.
– Ar muzikos atlikimo labiau išmokstama, ar tai yra talento dalykas?
– Tai neatsiejama. Manau, kad talento atradimas labai palengvina mokymosi procesą, leidžia labiau įsigyventi į muziką ir ją jausti, tačiau ir talentingiausio žmogaus įgūdžiai gali būti nuslopinti, jei jie nebus puoselėjami.
Pažįstu žmonių, kurie labai gerai suvokia muziką ir ją kuria vien jausdami polėkį ir norą ją kurti, neturėdami jokių teorinių žinių, tačiau įgydami jas praktikoje. Manau, jog muziką atlikti be talento taip pat įmanoma, tačiau greičiausiai viskas vyksta labiau mechaniškai, sutelkiant daugiau dėmesio į techninį atlikimą, tačiau ne į jausmines detales.
– Ar turite kokių nors autoritetų muzikos pasaulyje? Kokios dainos, atlikėjai, grupės jums pačiai labai patinka?
– Klausau labai įvairios muzikos ir ganėtinai sunku atsirinkti tarp gausybės atlikėjų, tačiau visų laikų pačiais mėgstamiausiais atlikėjais galiu laikyti Lietuvoje koncertavusį RYX, James Vincent McMorrow, amerikiečių grupę „Hibou“ ir lietuvius BA.
– Kaip vyksta dainos kūrimo procesas?
– Viskas vyksta labai spontaniškai ir gali vykti nuo vienos dienos iki kelių mėnesių. Dažniausiai eksperimentuodama su gitara randu man artimus ir patinkančius garsus, kuriuos vėliau transformuoju į visą kūrinį.
Būna, jog dainos tekstą jau turiu arba dar tik laukiu, kol ateis diena jam parašyti. O tokia diena gali būti rytoj, po savaitės ar dar vėliau. Niekada nespaudžiu savęs kurti „iš reikalo“, todėl pats procesas labai nepastovus, bet dinamiškas, ir todėl kiekvienas kūrinys man labai artimas, svarbus. O prie kokio nors konkretaus žanro save priskirti būtų dar per sunku, kadangi dar tik eksperimentuoju ir ieškau savo skambesio, kiekvienas sukurtas kūrinys vis kitoks.
– Kokią žinutę siunčiate klausytojams? Ar siekiate dainomis sukelti kokias nors emocijas ar apmąstymus?
– Visų pirma, mano tikslas yra saviraiška. Tiek rašydama ir kurdama dainas, tiek jas atlikdama aš išsilaisvinu, kelioms minutėms panyru į atskirą realybę, kuri man yra atitrūkimas nuo kasdienybės, nuo to, kas vyksta aplink. O klausytojui visad noriu papasakoti tai, ką kažkada patyriau, ir leisti jam manas patirtis išgyventi savaip.
Greičiausiai mano meilė gitarai prasidėjo nuo pat vaikystės. Senelis beveik kiekvieną šeimos susitikimą visus linksmindavo grodamas keliais instrumentais, kurių vienas buvo gitara. Atrodo, jog būtent kažkoks instinktyvus susižavėjimas šiuo instrumentu padarė pradžią ilgai kūrybinei kelionei.
– Ar sulaukiate klausytojų asmeninių laiškų?
– Atsiliepimų sulaukiu, kai įkeliu kažkokį naują kūrinį ar jo fragmentą.
– Kokia yra jūsų auditorija?
– Nebandau pataikyti į tam tikrą auditoriją, tiesiog kuriu tai, kas man pačiai patinka. Bet manau, kad jauno kuriančio žmogaus auditorija dažniausiai ir yra bendraamžiai, kurie tai, ką išgyveni tu, galbūt ir patys išgyvena tuo pačiu metu.
– Prisiminkite savo pirmąjį koncertą. Koks jis buvo?
– Pats pirmasis mano koncertas, kuriame atlikau savo kūrybą, buvo prieš kiek daugiau nei dvejus metus, pakankamai dideliame žmonių būryje, renginyje. Tuo metu labai spontaniškai nusprendžiau nebesislėpti savo kambaryje ir tuo peržengti savo pačios ribas pasidalindama savo kuriama muzika. Jaudulio niekada nemokėjau įveikti, bet ir nenorėčiau, nes man tas jaudulys suteikia dar didesnį norą groti ir leidžia suvokti, jog man tai iš tikrųjų labai svarbu.
– Ką galėtumėte papasakoti apie mokyklą? Ar mokykla padeda talentingiems meniškiems mokiniams, ar vis tik labiau juos spaudžia?
– Šiuo metu paskutinius metus mokausi pagal Tarpautinio bakalaureato programą, kuri iš tikrųjų reikalauja daug pastangų ir laiko, todėl jo mažiau lieka kūrybai. Manau, kad mokykla puoselėja žmogaus talentus, organizuodama įvairius renginius ir įtraukdama į juos menine veikla užsiimančius mokinius, tačiau bent man visad buvo sunku rasti harmoniją tarp kūrybos ir mokslo. Abu dalykus stengiuosi atlikti kokybiškai ir atsakingai, todėl dėl laiko stokos nukenčia kartais vienas, kartais kitas dalykas.
– Ar ketinate ateityje studijuoti meną, muziką?
– Kol kas tvirtai apsisprendus nesu, bet gyvenimą sieti su muziką labai norėčiau, todėl vis dar esu sprendimo priėmimo kelyje.
– Ar Lietuvoje yra pakankamai galimybių jaunam, savo tikslų ir svajonių siekiančiam žmogui? O tokiame mažame miestelyje kaip Tauragė?
– Manau, kad tiek Lietuva, tiek Tauragė suteikia visas galimybes siekti užsibrėžtų tikslų, tačiau neturėtume akcentuoti vien tik miesto ar šalies įtakos svajonių pasiekiamumui. Neretai pasiektos svajonės ir tikslai yra atkaklaus darbo, pastangų ir jėgų rezultatas, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių.
Tikiu, kad kiekvienas žmogus, iš tikrųjų kažko nuoširdžiai norėdamas ir dėl to stengdamasis, gali tai pasiekti. Kartais gali tekti brautis, kovoti už vietą po saule, kovojant nusivilti, bet, nepaisant vietos, kiekvienas gali siekti ir pasiekti. Tik, deja, ne kiekvienam lygiai taip pat pasiseka, ir dėl to žmonės neretai pusiaukelėje sustoja ir apsisuka atgal.
Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.
Liepos mėnesį į kelionę po Europą dviračiu išvykusi Monika Overlingytė jau savo namuose Lauksargiuose. Mergina viena savo dvirate transporto priemone įveikė virš 11 tūkst. kilometrų.
„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų.
Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas... Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.
16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.
Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti. Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...