Asmenybės

Kasmet artėjant Kalėdoms Dacijonuose, kaip sako kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė, užsikuria naminių žaisliukų gamybos fabrikėlis. Bendruomenės nariai renkasi gaminti papuošimus šventinei eglutei. Šiemet prasidėjus antrajam karantinui fabrikėlis neužsikūrė, tiksliau, užsikūrė tik renginių organizatorės namuose. Padedant vyrui ir kaimynams gimė kaimą puošianti Nykštukų alėja, o kadangi renginių vykti negali, namuose įkurtas ir R. Didorienės Mamauzių teatras vaikams. Pasirodymai transliuojami feisbuke. Beje, net ir čia kūrybiškai moteriai talkina jos vyras Egidijus.

Margarita Rimkutė: Jei tauragiškiai turi eglučių alėją, Dacijonuose puikuojasi Nykštukų alėja. Žiūrint į nuotraukas galima susidaryti įspūdį, jog pas jus prie eglutės įsikūrė visas Nykštukų miestelis: ten ir traukinukas, ir šventinis namelis.

Rasa Didorienė: Prieš trejus metus sugalvojome, jog gana pirktinių žaisliukų – reikia daryti patiems. Ir prieš pat šventes atidarėme žaisliukų fabrikėlį. Nuo spalio iki Kalėdų susirinkdavo moterys, vaikai. Iš pradžių besirenkančių buvo mažai, paskui jų daugėjo. Pernai visi kartu susirinkę prigaminome nykštukų, Kalėdų eglę buvome papuošę vien nykštukais. Šiemet buvau sugalvojusi kitą fabrikėlį, bet kadangi susirinkti negalime, su bendruomenės pirmininke priėmėme sprendimą daryti tęstinį variantą. Gaminti nykštukus, tik šiemet stovinčius. Paprašiau savo vyro, jis išpjovė, o mes namie juos nuspalvinome. Vėliau kilo mintis, kad reikėtų namuko – vėl vyrui į kelius kibau: „Išpjauk namuką“. Padarė. Tada užsimaniau traukinuko, gauti dėžių jam padėjo bendruomenės pirmininkė. Paprašė Mindaugo (kaimyno – aut. past.), jis sukalė, aš nudažiau. Va taip bendromis pastangomis ir sukūrėme mūsų kalėdinį Nykštukų miestelį.

Nuotrauka

M.R.: Vyras nepriekaištavo, kad jį įdarbinote?

R. D.: Visai ne. Egidijus mane labai palaiko, esame panašūs, gal todėl jis sutiko tapti ir vienu mano Mamauzių teatro personažu. (Egidijus yra pasirodęs ne viename Rasos internetiniame spektaklyje, pernai vyras, persirengęs Kalėdų seneliu, kartu su Rasa ir bendruomenės pirmininke Andžela Jakiene lankė dacijoniškius, dalijo dovanas – aut.past.)

M.R.: Yra ne kartą tekę rašyti apie Dacijonų kaimo problemas. Pamenu, gal prieš aštuonetą metų kai kurių gatvių gyventojų namų rūsiuose rinkdavosi vanduo. Gatvės būdavo pažliugusios. Dabar matau, kad kaimas per keletą metų labai pasikeitė, kai kurios gatvės jau asfaltuotos, įrengti lauko treniruokliai, stacionarus stalo teniso stalas, išgražėjo bendruomenės namai.

R. D.: Man prieš šešerius metus atsikėlus į Dacijonus (šeima gyvena Grineidžiuose, greta Dacijonų – aut. past.) bendruomenės pastatas jau buvo renovuotas, įrengta krepšinio aikštelė. Kaimas jau buvo patrauklus. Mes turime nuostabią bendruomenės pirmininkę Andželą Jakienę. Kas per veiklumas! Iš kur ji turi tiek valandų paroje? Matyt, turi nusisamdžiusi papildomą dieną savaitėje. Tokios bendruomenės pirmininkės palinkėčiau kiekvienai bendruomenei.

Rašo paraiškas, bendruomenė dalyvauja įvairiuose projektuose, va dabar paskutinieji – sveikatingumo projektai. Jos dėka kaime atsirado ir treniruokliai, ir sūpynės, ir stalo tenisas.

O kalbant apie Dacijonų kelius, kai kurios gatvės jau buvo asfaltuotos, kitos laukia eilėje. Įrengti šaligatviai ir apšvietimas. Esame matomi ir iš kosmoso, kaip juokais sakau. Pamatysite, Tauragė, išvydusi, kokie Dacijonai šaunūs, sumanys mus prisijungti. O naujausia žinia ta, kad iki Dacijonų nuo Tauragės bus nutiestas dviračių takas. Tai – fantastika.

Nuotrauka

M.R.: Kokia jūsų bendruomenė? Ar prisideda prie pokyčių?

R. D.: Pas mus atsikraustė jauna šeima ir itin aktyviai judina paskutinio projekto reikalus. Šeimos galva Mindaugas Piečia yra iniciatyvus bendruomenės narys. Turime idėją prie upės įsirengti Malūno parką. Rengėme talkas, pjovėme krūmokšnius, tvarkėme aplinką. Matosi rezultatas, dar šiek tiek padirbėję įkursime parkelį. Žmonės išties geranoriški.

M.R.: Matau, kad ir jūsų internetu transliuojami spektakliukai nepalieka abejingų, dacijoniškiai jais dalijasi, komentuoja. Panašu, kad jus palaiko.

R. D.: Taip. Mes su vyru pašnekame, kad mes čia rengdami tuos video kvailiojame, vaidiname, o jei nebūtų to atsakomojo ryšio, pasijustume ne kaip.

Aš esu kultūros darbuotoja, jokie renginiai nevyksta, tai va tokia veikla ir yra mano nuotolinis darbas. Vieni vykdo etnoveiklą, aš orientuojuosi į mažuosius Dacijonų gyventojus.

M.R.: Ta veikla juk jums artima, Meno mokykloje dar iki karantino vesdavote užsiėmimus ikimokyklinio amžiaus vaikams...

R. D.: Taip, mūsų „Zuikio puikio“ grupei, 1,5–2 metų vaikams. Taip pat vadovauju „Žaidžiame teatrą“ grupei. Mėginame ir dabar dirbti nuotoliniu būdu, kaip įmanoma. Žinoma, norisi gyvo kontakto, bet ką padarysi, apribojimų privalu laikytis.

Išduosiu paslaptį. Visi žinome, kad Kalėdų senelis į Dacijonus šiuo laikotarpiu, kol karantinas, ateiti negali. Negalime būriuotis. Su Kalėdų seneliu pasitarėme, ir jis sutiko atvažiuoti vasarą. Pripūsime batutų, padarysime grandiozinę šventę, ateis senelis trumpomis rankovėmis, dryžuotomis kojinėmis...

Nuotrauka

M.R.: Esate renginių organizatorė, iš šventinės nuotaikos kūrimo valgote duoną. Kaip patartumėte skaitytojams, tauragiškiams, dacijoniškiams susikurti šventinę nuotaiką karantino laikotarpiu?

R.D.: Man kartais būna pikta ant tų žmonių, kurie dejuoja: „Oi, sugadintos Kalėdos“. Nu nesugadintos tos Kalėdos. Jos tiesiog yra kitokios. Taip, mes negalime apkabinti artimų žmonių, bet galime iš tolo, skambučiu nusakyti, kaip stipriai apkabiname. Reikia susikurti sau ramybę: pasipuošti namus, padaryti tai kartu su vaikais. Nors švęsite tik su šeimos nariais, bet vis tiek – jau saujelė gerai nusiteikusių žmogeliukų. Su žiburiukais lange. Ir nors negalime susitikti, bet tegul šventinėmis švieselėmis pasipuošia kiekvieni namai. Nors faktiškai šviečia atskirai, bet iš kosmoso atrodysime tarsi vienas didelis laužas.

Šiemet yra taip. Reikia prisitaikyti. Ir nėra ko pykti ant viso pasaulio. Kartais išvydus bambančius man taip norisi parašyti kokį komentarą, kaip pavyzdžiui: „Žmonės anksčiau išvežti Sibire Kalėdas švęsdavo, lageriuose, o čia mes sotūs, laimingi, eglutės žybsi. Tereikia tik pasėdėti. Ir sėdėkim, žmonės, namuose, kiekvienas su savo žiburiuku“.

Čia mums ta pandemija gal tarsi siųsta pamoka: „Sustokime, nebėkime. Pabūkime. Tai nėra blogai“. Neseniai feisbuke radau trumputę istoriją. Dvi musytės skundžiasi savo gyvenimu. Viena sako: „Vos tik įskrendu į kambarį, mane su tuo mušekliu iškart kad vaiko, kad muša“. O kita: „O kai aš įlekiu į kambarį, visi tik kad ploja, delnais pliaukši“. Taip kad viskas priklauso nuo požiūrio.

 

M.R.: Jūs plušate bendruomenės labui, o ar pati pasipuošėte namus, kokie jie?

R.D.: Vakar (praėjusią savaitę, – aut. past.) net meduolių su dukra išsikepėme. Mėginsiu rišti eglę, tokią iš šakų. Kartu ir nufilmuosiu pamokėlę, kaip reikia susirišti eglę. Man gaila eglučių, gaila, kai žmonės kerta, manau, kad kur kas geriau tiesiog ją pasigaminti iš šakų. Tai taip ir vyksta tas puošimasis: aš filmuoju pamokėlę, o tie daiktai man ir lieka. Na, ir puošiu jais namus.

M.R.: Ko norėtumėte palinkėti žmonėms Naujųjų metų proga?

R.D.: Ramybės. Išlaikykime ramybę. Kad žiburiukų netrūktų ir puošiant namus, ir širdelėse. Kad niekad neužgestų. Praeis. Viskas praeis. Čia mums ta pandemija gal tarsi siųsta pamoka: „Sustokime, nebėkime. Pabūkime. Tai nėra blogai“. Neseniai feisbuke radau trumputę istoriją. Dvi musytės skundžiasi savo gyvenimu. Viena sako: „Vos tik įskrendu į kambarį, mane su tuo mušekliu iškart kad vaiko, kad muša“. O kita: „O kai aš įlekiu į kambarį, visi tik kad ploja, delnais pliaukši“. Taip kad viskas priklauso nuo požiūrio.