Dailininkė Jadvyga Lengvinaitė: išskirtinis talentas, netilpęs laikmečio rėmuose
Įkelta:
2020-10-20
Nuotrauka
Aprašymas

Vienas iš J. Lengvinaitės tapybos darbų. Muziejaus archyvas

,
Nuotrauka
Aprašymas

Romualdo Vaitkaus nuotrauka

Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.
Apie šeimą

Dailininkė gimė 1930 m. spalio 13 d. Batakių miestelyje, Tauragės rajone. Tėvai, tarpukario (1918–1939 m.) nepriklausomos Lietuvos ūkininkai, dar laikė arbatinę ar užeigą, vadintą traktieriumi. Tėvas Simas Lengvinas (1902–2003) 1940 m. represuotas, politinis kalinys, dukart ištremtas.

Mama Marija Naujokaitė-Lengvinienė (1907–1979), dukros liudijimu, dvasinga moteris, meniškos prigimties, kol pareidavo iš pievų pamelžusi karvę, būdavo kokį posmelį sukūrusi. Sakydavo: „Tik pažiūrėk, Jadzike, kokie debesys, kokia rasa virpa ant lauko gėlių ir smilgų“.

Dailininkę užauginusi močiutė Elzė Jonušaitytė-Naujokienė – poetiškos sielos valstietė, puiki pasakotoja, savo išgalvotomis pasakomis ir negirdėtomis, vis naujomis lopšinėmis būsimai dailininkei davė dvasios peno, nukeldama į nebūtų regimybių fantazijos pasaulius.

Prosenelė, močiutės mama, Marija Endriušaitytė-Jonušaitienė (1845-?) buvo garsi Tarailių k. žolininkė, mokėjusi užkalbėti. Žmonės pasakodavę, kad „ji tokia kaip burtininkė ar aiškiaregė“. Pėsčia ar važiuota keliaudavo gydydama sergančiuosius. Pinigų už savo triūsą neimdavusi, šiaip gyvenusi išskirtinai pasiturinčiai, nes jos antrasis vyras Kristupas Jonušaitis turėjo gerą tarnystę Tauragės dvare. Vykdama pas ligonius, paimdavusi ryšulį džiovintų vaistažolių ir vyno iš regalijos, o atsikapsčiusi baltą smėlį kamaros kampe pasirinkdavo keletą vaistingųjų šaknų ir parklupusi nuoširdžiai melsdavosi, pusbalsiu šnabždėdama Viešpaties palaimos maldas.

Sesuo Zina (1942–1975) aukso medaliu baigė tarptautinį Maskvos P. Lumumbos tautų draugystės universitetą (kalbos ir pasaulinė literatūra). Sunkiais poliomielito paūmėjimo atvejais dar įstengdavo, sukeldama atkakliu nusistatymu aplinkinių nusistebėjimą, dirbti sėdėdama lovoje pamėgtą vertėjos darbą. Jos ligos kritinės būklės periodais, Jadvygai paskambinus, atskrisdavo lėktuvu į Tauragę iš Maskvos profesionalūs gydytojai. Iš vokiečių ir anglų į rusų kalbą išvertė keletą filosofinių knygų ir nuo sunkios ligos jauna mirė.

Brolis Algimantas – pedagogas, turėjęs ryškių meninių gebėjimų kurti iš medžio ir metalų. Toks, Jadvygos žodžiais tariant, kaip tautodailininkas: drožinėjo iš medžio ir kalė ir liejo metalą, sugebėjo  pasigaminti šautuvą, kuriuo galima šaudyti.

Nuotrauka

Teko aiškintis net dėl puokštės

Piešti J. Lengvinaitė pradėjo dar nemokėdama rašyti, būdama vos ketverių: ant dulkėto kelio prie namų, rasoto langų stiklo, šerkšnu aptraukto ar apsnigto ežero ledo, medžio anglimi ant plūktos aslos ir buvo nepaprastai savito būdo, kuris kito ir darėsi vis subtilesnis, tačiau, nepaisydamas visų jos kaprizų, meno pasaulis žinojo ir įvardijo ją kaip nepaprastai talentingą tapytoją. Tėvą ištrėmus, dar būdama jaunutė mergaitė, kad šeimai būtų lengviau išgyventi sunkiomis pokario sąlygomis, turguje prekiavo savo paveikslais.

Baigusi gimnaziją, 1948 m. įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą, bet dėl ligos mokslus teko nutraukti, o pasveikusi apsigyveno Tauragėje. Buvo civilinės metrikacijos biuro vedėja. Artimai bendravo su žymiausiais Lietuvos menininkais, daug keliavo, domėjosi muzika, poezija, fotografija, rašė eilėraščius.

Rašytojas K. Saja (g. 1932), kad supažindintų meno sričių autoritetus, savo bute Vilniuje pusiau slaptai surengė pirmą sostinėje J. Lengvinaitės paveikslų parodą, į kurią buvo pakviesti profesorius Vidžiūnas, grafikas Valius, tapytojas Žylius, daugybė kitų tapytojų ir įvairių menininkų. O J. Marcinkevičius, poetė Aldona Puišytė, kuri apie jos paveikslus rašė eilėraščius, Juozas Baltušis, A. Bieliauskas, „Švyturio“ žurnalo korespondentas Tomas Sakalauskas, skyręs Jadvygos kūrybai vietos savo knygoje „Karaliai be karūnų“, buvo jos sielos draugai. Plataus atgarsio sulaukė Vilniuje P. Cvirkos salone 1972 m. surengta kita jos darbų paroda, kuri sukėlė tikrą furorą, nes dailininkei kaip iš gausybės rago buvo nešamos įvairių gėlių puokštės, kurių viena, perrišta tautinės trispalvės juostele, sukėlė KGB nemenkų įtarimų ir pačios parodos autorės adresu, tad buvo iškviesta ilgiems pokalbiams. Apie tai iš tiesų byloja lig tol niekur nenaudotais simboliais išreikšti jos paveikslai. Nors atvirai ir nebuvo dailininkei grasinta, pažadėtos didžiųjų parodų salių durys jai buvo aklinai uždarytos.

Paveikslai – giliai išmąstyti

Kiekvieną kartą, artėjant kūrybos laikui, ištisomis dienomis dailininkė nė su kuo nebendraudavo, nieko nevalgydavo, stengdavosi medituoti, o priartėjus piešimo valandoms melsdavosi, klausydavosi klasikinės muzikos, labiausiai Liudvigo van Bethoveno, Kamilio Sen Sanso, Frederiko Šopeno. O pradėjus piešti paveikslai gimdavo ūmai, be didesnių pastangų. Kai kurie paveikslai, patikrinus virgulėmis, amžininkų teigimu, skleidė vitalinę energiją, nes tapydama pirštais pripildė juos kūrybinio polėkio, širdies šilumos, dvasios stiprybės. Motulei sergint paklausta, kodėl naktimis vaikšto po Gargždų miškus ir Minijos slėnius, atsakydavo, kad be gamtos įspūdžių atgaivos jaustųsi tartum žuvis, bangos išmesta ant kranto, o vėjų sukelti gūdžios tamsos šnaresiai ar užburianti tylos idilė, upei nešant vandenis per besidriekiančias lankas, leidžia pajusti žinomų, bei pirmą kartą įsivaizduojamų simfonijų etiudus, tad grįžusi į namus visada pykstanti, kad likimas nusviedė į dailę, bet ne į muziką. O piešė visada šviesiuoju paros metu, nes „diena turi sielą, ji paliečia kaktą ir tu daug ką supranti. Jeigu aš esu dailininkė – asmenybė, sutverta kūrybai įgyvendinant slapčiausias vizijas plokštumoje – tai man to reikia, nes, neįstengusi suderinti prigimtinės laisvės ir sovietinių žmogaus teisių suvaržymo, kitaip negaliu gyventi“. Vienas funkcionierius, išvydęs menininkės pastelę „Naktis“, pakomentavo, kad pro tirštą prietemos rūką mato moters torsą, tai Jadvyga atsakiusi, jeigu tiek galėjęs įžvelgti, vadinasi, kad taip ir yra.

J. Lengvinaitės paveikslai – išbaigtos filosofinės idėjos, giliai išmąstyti meno kūriniai, kartais su skausmu išjausti širdyje. Išnešioti vaizdiniai, nugulę ant kartono, alsuoja subtiliais išgyvenimais, o mintis, išreikšta paslaptingais simboliais, šifruojamais jausmų kalba, randa kelią į kiekvieno besidominčiojo širdį. Jos tvirta valia, nepaprastas užsispyrimas ir nepalaužiamas noras tobulėti, neeilinio talento menininkei pasiekus siurrealistinio meno aukštumas, leido išsivaduoti iš laikmečio gniaužtų, bet trapi ir jautri asmenybė pelnė vien kolaborantinės valdžios persekiojimus ir nemalonę.

Beje, J. Lengvinaitė turėjo ne vien dailininkės talentą, bet buvo ir trapios pasaulėjautos poetė.

Buvo įtarinėjama ir šantažuojama

Iš viso J. Lengvinaitė surengė apie 30 savo kūrinių parodų. Kai kuriuose miestuose – po keletą kartų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Liepojoje. 1969 m. eksponavus paveikslus Palangoje, parodą aplankė į Lietuvos pajūrį atvykusi tuometė TSRS kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos pavaduotoja E. Petojan, kuri menininkės paveikslus vertino pozityviai ir užtikrinusi, kad išspręs visus organizacinius klausimus, pakvietė Jadvygą surengti kūrinių parodą Maskvoje. Vėliau rengė parodas Maskvoje dar keletą kartų. Palangoje rengė kūrinių ekspozicijas dar 1972 m. ir 1980 m., 1989 m. sezono metu pajūryje eksponuotus paveikslai buvo visuomenė įvertino aukštai, jie sulaukė masinio lankytojų srauto ir didžiulio susidomėjimo. Nuo to laiko savamokslė dailininkė tapo garsi, žinoma užsienyje, daugelis pageidavo įsigyti bent vieną jos paveikslą.

Už protestą prieš sovietinę santvarką, tapybos darbų savitumą, nelojalumą sovietiniam kritinio realizmo išraiškos būdui ir nepaklusnumą tuometės valdžios pageidavimui ar nurodymui keisti tapybos pobūdį menininkė buvo įtarinėjama, apklausiama, net šantažuojama, nes persekiotojai manė, kad menininkė gali turėti ryšių su nepageidaujamais asmenimis, kurie jai turi įtakos, bei užsienio slaptomis buržuazinėmis organizacijomis, draudė su savo protežė, kaip tada sakydavo, palaikyti bendravimą spaudos darbuotojams, pedagogams, įstaigų vadovams nurodydami „pažvelgti, su kuo susideda“, nes sovietiniams apologetams Jadvygos kūriniai nežinia ką reiškė.

Dailininkės dėdės Jonas ir Jurgis Naujokai bei giminės iš tėvo pusės pokariu jos šeimai iš Kanados, JAV ir Australijos siuntė brangių audinių siuntinukus, tad pati gebėdama modeliuoti ir siūti Jadvyga rengėsi ne pagal sovietinius standartus, o basučių platformą nudažiusi trispalvės spalvomis kaip tikra aukštuomenės dama grakščiai praeidavo centrinėmis Tauragės gatvėmis. Dažniausiai dar tą pačią dieną atvykę į namus ieškoti įkalčių kagėbistai nieko nepešdavo, nes J. Lengvinaitė būdavo suskubusi likviduoti net tirpiklio kvapą.

Neva atsitiktinai prisigretinę prie brolio neprisistatę kagėbistai apgaulės būdu gudriai išgavo jiems trokštamos informacijos, tad iškviesta į partkomą ant raudono kilimo išdidžioji Jadvyga, taip tuomet buvo pavadinta, privalėjo kažkaip paaiškinti ar išsiteisinti.

Kartą pasivaikščiojimo metu atokioje gatvelėje pasitikę saugumiečiai paslaptingajai dailininkei, kad negalėtų piešti, sulaužė dešinę ranką ir pirštus, bet Jadvygai per jos talento gerbėjų pažintis pas aukšto lygio medikus traumą pavyko išgydyti.

Nepelnytai pamiršta

Didžiausia dalis darbų, daugiausia išdovanotų, iškeliavę į JAV, Rusiją – Sankt-Peterburgą, Maskvą pas pavienius asmenis. Kita dalis, nupirkta valstybės, eksponuojama meno rūmuose Vilniuje. Iš viso per kūrybinį laikotarpį dailininkė nutapė per tris šimtus paveikslų įvairia tematika.

Kadangi jos kūriniai priminė M. K. Čiurlionio ar K. Šimonio darbus, žmonėms daugiau ar mažiau buvo suprantami, tačiau skausmą ir prievartą bei neviltį skleidžiančiose pastelėse komunizmo statytojų dvasios nebuvo nė menkiausio pėdsako, tad sovietiniai funkcionieriai, nenorėdami ar negebėdami įžvelgti tikrosios paveikslų prasmės, jos kūrybą vadino mistika, nedraudė dailininkei rengti savo paveikslų parodas, bet ir neskatino tęsti kūrybinių sumanymų.

Išskirtinės menininkės kūrybą sovietiniu laikotarpiu siaurame pažinčių rate aukštai vertino menotyrininkai, poetai ir rašytojai, muzikai ir dailininkai. Jų palaikoma ir skatinama J. Lengvinaitė nenutolo nuo pasirinkto tapybos stiliaus. Paprasti žmonės, kurie ją pažinojo, kalbėjo vienareikšmiškai – kad daug yra visokiausių dailininkų, bet tokių kaip Lengvinaitė – tik viena. Ne tik hipius Palangoje, bet nutrūktgalviškus gatvės vaikėzus kartą pakvietusi į darbo kambarį pakomentuoti savo kūrinių, ji liko ne tik patenkinta, bet ir nustebusi, kad jos paveikslai artimi net eilinių žmonių pasaulėžiūrai.

Dar sovietiniais laikais Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis (1914–1995) daug padėjo, skirdamas lėšų, kad dailininkės darbai taptų kokybės ir laiko atžvilgiu tvaresni, kad ji turėtų pasaulinio lygio popieriaus ir dažų.

Kūrinių reprodukcijos spausdintos net Indijos žurnaluose. Pokalbio metu J. Lengvinaitė apgailestavo, jog dėl buvusios geležinės uždangos nepavykę gauti Japonijos spaudos egzemplioriaus su publikuotais jos paveikslais, o Didžiosios Britanijos žurnalą, draugų bandytą pervežti per tuometinės Jugoslavijos sieną, konfiskavę saugumiečiai.

1969 m. Tauragėje įvyko pirmoji J. Lengvinaitės darbų paroda, o paskutinė – 1990 m. Tauragės vaisių ir daržovių kombinato salėje, minint dailininkės 60-mečio jubiliejų.

Niekas nepasirūpino, kad dailininkės kūriniai, išsklidę po Lietuvą ir toli už jos ribų, būtų surinkti ir pristatyti plačiajai auditorijai Tėvynėje, nors ji pati turėjo daugiau nei dviejų šimtų paveikslų skaidres, kurios parodos metu pradingo, paliktos Maskvos viešbutyje. Be didesnio dėmesio jos kūryba liko ir po nepriklausomybės atkūrimo. Niekada joks dailėtyrininkas viešai nenagrinėjo J. Lengvinaitės kūrybos, nes sovietinių laikų šleifas buvo dar užgožęs valdančiųjų sąmonę. 2012 m. fotografo Romualdo Vaitkaus iniciatyva buvo išleistas J. Lengvinaitės tapybos bei eilėraščių albumas „Lizdai laukia pavasario“.  Jame – 33 tapytojos paveikslai, 5 eilėraščiai ir nuotrauka, nes praėjus keliems dešimtmečiams kilo kliūčių surinkti darbus.

Po daugelio metų, lyg klajūnai vaikai į namus, tik dalis darbų nemenkomis pastangomis sugrįžo į menininkės paveikslų albumą. Kaip kadaise teigė jos draugai ir meno pasaulio atstovai, nužėrus užmaršties dulkes, dailininkės kūriniai sužėruos naujomis varsomis, bet pasklidę po tolimiausius pasaulio kampelius darbai, deja, jau nebesugrįš. J. Lengvinaitė mirė 2014 m. vasario 12 d.

Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.