2020 Spalio 01 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Grįžę emigrantai: „Ant savos žemės ir vaikščioti – kitas jausmas“

  • Įkelta: 2020-09-16

Margarita ir Egidijus su atžalomis. Margaritos ir Egidijaus Knapkių asmeninio albumo nuotrauka

Margarita RIMKUTĖ
margarita@taurageszinios.lt

Airijoje 12 metų išgyvenę Margarita ir Egidijus Knapkiai emigranto duonos atsikando. Pardavusi užsienyje užgyventą namą pora nutarė grįžti į gimtąją Tauragę. Teigė pasiilgę artimųjų, gyvenimas „darbas-namai“ neteikė džiaugsmo. Pirmosios dienos vaikystės mieste ir džiugino, ir nuvylė. Vos praėjus tvarkyti reikalus jauną šeimą įtraukė biurokratijos krumpliaračiai, kita vertus, aplinka bei laisvalaikio leidimo galimybės stebino, gyvenimas, pasak grįžusių emigrantų, Tauragėje virte verda.

Pasiilgo lietuviškos tvarkos

Kaip šių eilučių autorei pasakojo Margarita, užsienyje, toli nuo artimųjų, giminaičių, gyvenimas apsiribojo namais ir darbu. Uždirbti pinigai suteikė galimybę kurti gražius, jaukius namus, įsigyti daiktų, tačiau laikui bėgant jie nustojo teikti džiaugsmą.

– Trūkstant artimų žmonių mažiau progų leisti gerą laisvalaikį, trūksta bendravimo. Nebetenki galimybės atsiskleisti, būti savimi. Gyvenimas tapo nuobodus. Susilaukus vaikų iškilo kita problema – nėra artimųjų, kuriems būtų galima bent trumpam palikti pasaugoti atžalas. Motinystės atostogos trunka tik šešis mėnesius, mažiuką leliuką jau turi siųsti į vaikų darželį, grįžti į darbą. Pas mus Lietuvoje yra kita tvarka: vaikai į darželį eina nuo dvejų metų, į mokyklą – nuo septynerių. Būtų seneliai, kad ir kelių mėnesių vaiką palikdamas jų priežiūrai jaustumeisi ramiau, – Airijos ir Lietuvos skirtumus vardijo Margarita. – Be to, Lietuvoje jautiesi su kitais vienodo lygio. Visi galime panašiai pasiekti, visi vargstame ir visi sukamės, kaip įmanydami. Užsienyje tu eini į darbą, turi pinigų, ir, neduok die, uždirbsi šiek tiek daugiau nei kiti – tada jau nebesi man draugas.

Moterį žavi, jos žodžiais tariant, griežta Lietuvos švietimo sistema. Vaikų darželiuose laikomasi režimo, taisyklių, jais yra itin rūpinamasi. Pora augina 1 ir 1,5 m. atžalas. Grįžus į Tauragę pusantrų metų dukrytė priimta į Mažonų darželį. Moteris jau pirmą dieną, atvykusi parsivežti savo vaiko, buvo maloniai nustebinta.

– Atvykstu, žiūriu, – ši švarutė: plaukučiai supinti, batukai apauti, ji patenkinta. Aš pati taip nemoku plaukų supinti. Užsienyje, kad po darželio galėčiau užsukti kur nors į miestą, net kalbos būti negalėjo. Reikėdavo grįžti namo, nuprausti vaiką, sušukuoti, perrengti, nes atrodydavo kaip iš tvarto grįžusi. Airijoje kokius batus ryte apausi, tokius vaikas ir avės darželyje visą dieną. Apie peravimą tapkutėmis ar kambario batais net kalbos būti negali. Be to, čia darželyje visuomet vaikams pietums patiekiama sriuba. Tai nuostabu. Tai ir yra lietuviška sistema – griežta ir nuosekli. Esu be galo dėkinga auklėtojoms už rūpestį, – džiaugėsi moteris.

Šeimą sužavėjo miesto šventėje Mokslo ir žinių proga vykusios pramogos mažiesiems. Margaritos ir Egidijaus Knapkių asmeninio albumo nuotrauka

Jaučiama įtampa

Pasak pašnekovės, jausmas, jog esi kitatautis, net ir ilgai gyvenant užsienyje nedingsta. Jau vien tai, kad supa kita kalba kalbantys vietiniai, kurių bendravimo subtilybes perprasti lemta ne kiekvienam. Nors ir mokėdamas kalbą, moters žodžiais tariant, ne visada sugebėsi taip už save „pastovėti“ taip, kaip bendraudamas su savo tautiečiais.

– Ar bendraudamas draugų rate, ar darbinėje aplinkoje, vis tiek esi apribotas tokio žodyno, kokį sukaupei užsienyje nugyventu laikotarpiu. Jei reikėtų subtiliai kokį bendradarbį pastatyti į vietą, nes šis užlips ant galvos, nesava kalba tu nesugebėsi. Net ir keiksnoti reikia mokėti. Nes kitaip arba tu pasakysi tiesiai šviesiai, o tai gali pasirodyti ne itin tinkama esamuose santykiuose, arba tu tylėsi ir savęs neapginsi, – kalbėjo moteris.

Darbą Tauragėje moteris rado dar būdama Airijoje. Apie galimybes įsidarbinti vienoje maitinimo įmonėje jai pranešė draugė. Ne tik pranešė, bet ir gerai atsiliepė apie ją savo darbdaviui.

Pasak Margaritos, ir užsienyje įmanoma rasti darbus per pažįstamus, tačiau aplinkoje, kur pagrindinė vertybė yra darbas ir geras užmokestis, jaučiamas didžiulis pavydas.

– Nežinau, kaip gerai turėtum sutarti su žmogumi, kad šis, išvydęs, jog tu imi uždirbti daugiau už jį, tau nelinkėtų blogo. Kalbant apie airius, jie gali žiūrėti į akis, šypsotis, palaikys tave, tačiau už nugaros darys savo ir tave apkalbės, lietuviai apskritai tau atsisakys padėti, gal net stengsis kenkti. Žinoma, aš kalbu apie tai, kas mane supo konkrečiame krašte. Galbūt kitoje aplinkoje, tarp kitų žmonių, darbiniai santykiai būtų kitokie. Tačiau dirbant užsienyje ryškiai jaučiama kova už būvį – gi čia atvykusiųjų pagrindinis tikslas – pinigai, – kalbėjo jauna moteris.

Moteriai susilaukus vaikų lietuvių draugų rate nepavyko rasti nė vieno, kuris net ir už pinigus sutiktų pasaugoti jos mažylius. Šeima jautė atskirtį, pasiilgo nuoširdaus, ne materialiais dalykais vertinamo gyvenimo.

Padėjo „Globali Tauragė“ koordinatorius

Sugrįžimas į Lietuvą nebuvo rožėmis klotas. Pradėjus minti kelius po įstaigas dėl darbo, vaikų priežiūros, susidurta su įvairiais reikalavimais pristatyti tam tikrus dokumentus. Kas lietuviams įprasta, jauną šeimą gąsdino, ėmė slopinti entuziazmą. Vienoje įstaigoje iš emigrantės pastangų įsitvirtinti gimtoje Tauragėje net pasišaipyta pareiškus, jog šeima Lietuvoje neištemps nė pusmečio.

Drąsi ir už save pakovoti sugebanti moteris ėmėsi lietuviškos gudrybės – ieškojo pagalbos pažįstamų rate. Parašė ne vienam žmogui, kol galiausiai susisiekė su rajono meru, o šis nukreipė į rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistą Mindaugą Piečią, kuris kuruoja projektą „Globali Tauragė“.

Projekto tikslas – palaikyti santykius su užsienyje gyvenančiais kraštiečiais bei padėti įsitvirtinti į Lietuvą sugrįžusiems emigrantams. Kaip sako Margarita, Mindaugas šeimai padėjo pajudinti ne vieną kabinetuose stringantį reikalą.

– Mindaugas padėjo susigaudyti ir darbo biržos, ir švietimo srityse. Paaiškino, kur kokius dokumentus reikia pristatyti. Komunikavo su visais mus aptarnavusiais specialistais, padėjo nušviečiant mūsų situaciją. Padėjo rasti darželį. Mano dukrytė jau lanko Mažonų darželį, o aš nuo pirmadienio galiu pradėti dirbti, – praėjusią savaitę šių eilučių autorei pasakojo moteris.

Kaip „Tauragės žinioms“ sakė M. Piečia, „Globali Tauragė“ palaiko ryšius su JAV, Airijoje, Belgijoje, N. Zelandijoje, Anglijoje, Sakartvele, Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje gyvenančiais kraštiečiais. Šie tituluojami mūsų krašto garbės ambasadoriais ir, tikimasi, garsina mūsų kraštą savo iniciatyvomis, darbais. Titulai ne vien popieriniai, per keletą metų jaučiama ir reali pagalba į užsienį vykstantiems mūsų kraštiečiams.

Projekto „Globali Tauragė“ koordinatorius Mindaugas Piečia. Autorės nuotrauka

– Amerikoje gyvenanti Sigita Šimuvienė suorganizuoja kraštiečių susitikimus JAV. Yra talkinusi šioje šalyje koncertą rengusiam Liudui Mikalauskui, – apie projekto naudą kalbėjo M. Piečia.

Mažo miesto privalumai

Pašnekovas, projekto „Globali Tauragė“ koordinatorius irgi pat yra vienas į kraštą grįžusių emigrantų. Jaunas vyras kurį laiką gyveno Kanadoje, vėliau dirbo Vilniuje. Į provinciją vyrą parviliojo galimybė pigiai įsigyti būstą.

– Tuo metu kaip tik valstybė pasiūlė kompensacijas gyvenamąjį būstą įsigyjančioms šeimoms. Mums pavyko ją gauti. Tuo pat metu buvo skelbiamas konkursas rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialisto pareigoms, jį laimėjau. Šiuo metu gyvename Dacijonuose. Ar pasiilgstame didmiesčio gyvenimo? Tikrai ne. Kamščiai, dideli atstumai. Tauragėje viskas paprasčiau, – kalbėjo M. Piečia.

Margarita ir Egidijus, emigrantų šeima, irgi džiaugiasi gyvenimu gimtajame mieste. Sako, jog svetur, užsienyje gyveno uždarai, itin trūko bendravimo, pramogų. Vos grįžusią į Tauragę šeimą nustebino renginių gausa gimtajame mieste. Šeimai grįžus po poros dienų praūžė vienintelis Lietuvoje surengtas SEL koncertas, rugsėjo pirmąją miestą užtvindė pramogos vaikams, vyko Vido Bareikio koncertas.

– Užpraėjusią ir praėjusią savaitę renginiai vyko pilies aikštėje, vasaros estradoje. Yra proga pasipuošti, gatvėje sutinki pažįstamus, bendrauji, čia pat užsuki į kavinukę, po to gali eiti į renginį. Ant savos žemės ir vaikščioti – kitas jausmas. Užsienyje to nepatyrėme. Nėra tokių švenčių, nėra tokių progų išeiti. Nėra progos nei gražiai rengtis, nei dažytis. Tauragė stebina savo pokyčiais, miestas tvarkingas, gražus, gražūs jame esantys žmonės, – ketvirtąją savo savaite gimtojoje Tauragėje džiaugėsi Margarita.

Riešinės – ne vienos merginos ir moters mėgstamas aksesuaras. Ant rankų riešų maunami mezginiai ne tik šildo vėsesniu laikotarpiu, bet ir puošia, džiugina akį įvairiausiais raštais ir spalvomis. Riešinių mezgėja iš Pagramančio Irena Aputienė itin daug dėmesio skiria kuo įdomesniam raštui išgauti. Į „Tauragės žinių“ redakciją moteris atsinešė savo pačios megztų riešinių ir papasakojo apie šią mėgstamiausią savo laisvalaikio veiklą.

Koronos virusas, žaibiškai paskleidęs ligą visame pasaulyje, smogė visiems verslams, tačiau, ko gero, smarkiausiai – turizmo sektoriui. Kelionių agentūra „1000 mylių“, pernai sparčiai  šoktelėjusi aukštyn, šį pavasarį būtų trankiai paminėjusi 5-ąjį gimtadienį. Vis dėlto jos įkūrėja Inga Dikšaitienė nusiminti nelinkusi – atvirkščiai, nusprendė savo planų nekeisti ir jau rugsėjį kelsis į erdvesnes patalpas! Ji įsitikinusi, kad karantino duotas laikas suteikė galimybę susimąstyti, sukurti verslo strategiją ir apskritai – sustoti ir pagalvoti, ko nori iš gyvenimo bei atrasti keliones po Lietuvą.

Aistė Rekašiūtė pasirinko režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau LMTA). Stojamasis egzaminas jau išlaikytas, tad nerimas, ar pavyks praeiti griežtą atranką, išsisklaidęs. Tiesa, stojamieji vyko nuotoliniu būdu, tai dar labiau padidino įtampą. Pažintį su teatru A. Rekašiūtė pradėjo Jolantos Kazlauskienės vadovaujamame Pilies teatre, kuris šiuo metu kaip tik laukia atskrendančio dėl karantino nukelto apdovanojimo – „Aukso paukštės“. Jaunoji teatralė atvira: ar sprendimas eiti teatro keliu galutinis, ji dar nežino. Penkis brandos egzaminus mergina laikė, kad turėtų planą B.

Pernai „Tauragės žinioms“ užsiminęs apie troškimą grįžti į sceną, plaukų stilistas-koloristas Vytenis Alex – Partikas, panašu, ėmėsi darbo. Vyras neseniai išleido tris naujas dainas, be to teigia esąs atviras koncertiniams pasiūlymams: atlikėją galima kviesti į asmenines šventes.

Dar tik septyniolikos, tačiau drąsi, talentinga ir nuoširdi jaunoji atlikėja gali pasigirti savo pirmuoju muzikiniu vaizdo klipu. Dainą „Aimana“ Kamilė atlieka kartu su Andriumi Aleknavičiumi-Alekna. Vaizdo klipas dienos šviesą išvys liepos 23 dieną. Kūrinyje atlikėja kalba apie meilę.

Šių metų egzaminų sesija abiturientams tapo itin sudėtingu išbandymu. Karantinas sujaukė visus mokymosi planus, o tarptautinio bakalaureato programos studentams įvarė ypač didelį stresą – egzaminai, kuriems taip kruopščiai ruoštasi, buvo atšaukti. Šiemet „Versmės“ gimnazijoje tarptautinį bakalaureatą baigęs Domantas Gruodis sako: „Yra trys dalykai, kurių neįmanoma turėti visų – tai miegas, socialinis gyvenimas ir geri mokslų rezultatai“. Apie iššūkius abiturientą kalbino Dovydas Dabulskis.

Įpusėjus vasarai į Tauragę tradiciškai sugrįžta ir vienas iš neatsiejamų miesto atributų, sutraukiančių minias klausytojų šiltais vasaros vakarais pilies kiemelyje, tai – Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis. Tiesa, šiemet jau jubiliejinis dešimtasis! Kaip ir kasmet, festivalis  žada daug staigmenų. Kokios jos, įspūdžiais dalijasi festivalio organizatoriai Sigita ir Liudas Mikalauskai.

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

Vaiko pasaulis be tėčio ir mamos neįsivaizduojamas. Tačiau kartais nutinka taip, kad šie svarbiausi žmonės negali suteikti vaikams palankių sąlygų augti, pasirūpinti jų poreikiais ir užtikrinti jų saugumo. Šie vaikai kartais patenka į globėjų namus – pas žmones, kurie išreiškia norą priglausti ir pasirūpinti paliktais vaikais, tapti jiems užuovėja ir padėti pažinti pasaulį be smurto ir prievartos. Kad jie neliktų nepastebėti, Lietuvoje jau antrus metus pirmąjį liepos sekmadienį minima Globėjų diena. Šiemet globėjams padėkoti Tauragėje buvo skirta visa savaitė, kupina padėkos žodžių ir šiltų emocijų.

Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.

Sakoma, gyvenimo nepasirinksi ir turi dėkoti už jį tokį, koks jis tau duotas. Būtent tokiu dėkingumu ir švelnumu spinduliuoja Zofija Vaitiekienė, slauganti cerebrinio paralyžiaus prie lovos prikaustytą anūkę Ievą. 92 metų močiutė mano, kad tai, jog jai tenka rūpintis savo 28-erių neįgalia anūke,  yra dovana.

Buvusiam priešgaisrinės tarnybos vadovui Mindaugui Mikutavičiui, dabar koordinuojančiam civilinę saugą Tauragės savivaldybėje, ekstremalios situacijos – ne naujiena. Dorotis su jomis jam tenka kone keturias dešimtis metų. Tiesa, dabartinė – išties neeilinė: visą pasaulį apėmus nepažįstamo viruso pandemijai jam teko ne tik čia ir dabar priimti daugybę neatidėliotinų sprendimų, bet ir stengtis būti bent žingsniu priekyje – numatyti, ko gali prireikti rytoj. Vis dėlto jis sau būdingos ramybės ir santūrumo neprarado, nors ir pripažįsta, kad buvo situacijų, kai norėjosi keiktis.

Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) administracija, kovo pabaigoje sužinojusi, jog įstaiga privalo įrengti karščiavimo kliniką, paskubomis ėmėsi darbo. Vos per keletą dienų pusrūsyje įrengti kabinetai galimai COVID-19 apsikrėtusiems pacientams priimti. Bendram tikslui susivieniję Tauragės PSPC, „InMedica“ ir „Medicinos namai“ delegavo šiai klinikai savo gydytojus ir slaugytojus. Nusiteikta blogiausiam: karščiuojančiųjų antplūdžiui. Laimei, Tauragėje situacija suvaldyta laiku.

Verslininko Gedimino Tamulyno draugų nebesužavėsi atostogomis turistų numintais takais po Balį ar poilsiu prabangiuose Turkijos viešbučiuose. Po dvejus metus trukusių kūrybos ir įrengimo darbų tauragiškis nuo šiol savo draugus kviečia pailsėti tauragietiškai – iš jūrinių konteinerių suręstame namelyje, Tauro troboje.

Nors dėl karantino masinė gamtos švarinimo akcija kol kas nevyks, neabejingi gamtai žmonės nesėdi rankų sudėję – patys ima į rankas maišus ir keliauja rinkti šiukšlių. Vienas tauragiškis su draugais jau ėmėsi tvarkyti Balskų pakrantę. Pagramančio regioninis parkas jiems už tai dėkingas. 

Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.