2020 Rugpjūčio 07 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Režisūrą pasirinkusi Aistė Rekašiūtė: žmonės mažiau lanko teatrą, tad turiu ir planą B

  • Įkelta: 2020-07-28

Spektaklio „Žentelis" reklaminė fotosesija (beje, šiame spektaklyje Aistė vaidins ir būdama studentė, rudenį Pilies teatras planuoja dalyvauti respublikinėje Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“

Aistė Rekašiūtė pasirinko režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau LMTA). Stojamasis egzaminas jau išlaikytas, tad nerimas, ar pavyks praeiti griežtą atranką, išsisklaidęs. Tiesa, stojamieji vyko nuotoliniu būdu, tai dar labiau padidino įtampą. Pažintį su teatru A. Rekašiūtė pradėjo Jolantos Kazlauskienės vadovaujamame Pilies teatre, kuris šiuo metu kaip tik laukia atskrendančio dėl karantino nukelto apdovanojimo – „Aukso paukštės“. Jaunoji teatralė atvira: ar sprendimas eiti teatro keliu galutinis, ji dar nežino. Penkis brandos egzaminus mergina laikė, kad turėtų planą B.

D.D.: Kas paskatino rinktis režisierės kelią?

A.R.: Na, visada mylėjau teatrą. Tai tiesa. Nuo 5 klasės vaikščiojau po įvairius teatrinius užsiėmimus skirtingose vietose. Bet turbūt 9–10 klasėje labiau susipažinau su teatru kaip meno rūšimi. Tuomet ir mokyklos keitėsi, žmonės. Susipažinau su dar daugiau tokių teatralų kaip ir aš. 10 klasėje nusprendžiau pradėti lankyti Tauragės pilies teatrą, pas vadovę Jolantą Kazlauskienę. Manau, nuo tada žinojau, ką noriu veikti ateityje. Ne paslaptis, kad visada norėjau studijuoti vaidybą, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pasukau link režisūros.

D.D.: O kas per aplinkybės, kurias minėjai?

A.R.: Vilniuje kursą renka labai griežtas dėstytojas. Šansų, kad priims, buvo itin mažai. Per vadovę J. Kazlauskienę susisiekė Danutė Vaigauskaitė, Teatro katedros vadovė Klaipėdoje, ir pasakė, jog yra renkama grupė į teatro ir renginių režisūrą su pedagoginiu išsilavinimu. Tad taip ir išėjo.

D.D.: O kaip praėjo patys stojamieji?

A.R.: Reikalavimai griežti. Reikia išmokti liaudies dainą, populiarią dainą, kelis prozos, poezijos kūrinius. Pati aš išmokau dvi liaudies dainas, ilgai rinkausi populiariąją dainą. Net susipažinau su atskirais styginiais instrumentais: ukulele, gitara ir kanklėmis. Nežinau, kaip vertinti ir tai, jog stojamieji praėjo nuotoliniu būdu. Teko filmuoti pasirodymus skaitant, grojant, dainuojant ir siųsti komisijai kartu su motyvaciniu laišku. Kai kurie įrašai išėjo planuotai, kai kurie netyčia. Kad ir kaip bebūtų, dabar jau žinau, kad įstojau. Teko ir gyvai kalbėtis su būsimais dėstytojais, kursiokais.

D.D.: Kokio palaikymo sulaukei iš artimos aplinkos?

A.R.: Dauguma tame pačiame Pilies teatre buvusių žmonių nesitikėjo, kad man pavyks įstoti, taigi galima sakyti, kad juos nustebinau.

Aistė su Pilies teatro spektaklio „Žentelis“ grupe. Joje ir būsima Aistės bendramokslė Miglė Ramanauskaitė – abi kartu įstojo į tą pačią specialybę LMTA. Miglė šalia Aistės, tarp virvių kairėje
Aistė per Pilies teatro spektaklio „Vainikas babūnei“ premjerą

D.D.: Kokios pagalbos sulaukei iš vadovės?

A.R.: Vadovė man labai padėjo. Vien tai, jog nuoširdžiai skyrė laiko pasiruošimui, išties palengvino moralinį pasirengimą stojamiesiems. Nufilmuoti vaizdo įrašai visada būdavo vertinami pačios J. Kazlauskienės. Su manimi stojo dar viena abiturientė, vardu Miglė, tai irgi palengvino situaciją, žinojau, jog stoju ne viena.

D.D.: Ar galima sakyti, jog dvyliktoje klasėje daugiau laiko skyrei pasiruošimui stojamiesiems egzaminams negu brandos egzaminams?

A.R.: Iš dalies taip galima teigti. Stojant per pokalbį su komisija manęs paklausė, kodėl pasirinkau laikyti 5 egzaminus. Atsakiau „O kodėl gi ne?“. Tiesiog pati idėja, jog egzaminai yra lemiamas taškas tavo dvylikos metų mokymosi laikotarpyje, nulemiantis tolimesnę ateitį, neišvengiama. Aišku, nuotolinis mokymasis per karantiną šiek tiek pakoregavo mokymosi planus. Laikas, kurį turėjau skirti ruošiantis stojamiesiems, buvo šaltakraujiškai atimtas padidinus krūvį mokykloje. Teko koreguoti planus, šiek tiek paaukoti vienus egzaminus. Kartu ir plano B būtinumas visada sukasi galvoje. Ar aš tokį turiu? Ne. Bet kol kas man jo ir nereikia. Atsarginiu planu gyvenime galiu laikyti tuos 5 egzaminus.

D.D.: Ką veiki praėjus brandos egzaminų sesijai?

A.R.: Nieko ypatingo. Vasara bėga, o aš tiesiog laukiu momento, kada galėsiu išvažiuoti ir pradėti kitą gyvenimo etapą. Dabar tiesiog skaitau, piešiu.

D.D.: Jaunas žmogus, žengiantis į meno pasaulį, dažniausiai jaučiasi netvirtai. Ar tu taip jautiesi? Ar turi abejonių dėl savo pasirinkimo arba dėl laikotarpio, kada nusprendei jam ryžtis?

A.R.: Šiuo metu esu patenkinta savo pasirinkimu. Ar jis galutinis? Tikrai nežinau. Nežinau, nė kaip jausiuosi praėjus savaitei po mokslo metų pradžios. Mus šiek tiek supažindino su būsima tvarka: laukia intensyvus darbas nuo pirmadienio iki penktadienio, 8–24 val. Vien fizinis krūvis nusimato nežmoniškas. Visada galvoju, gal reikėjo mokytis kitur, įgyti patirties kitose mokyklose, susijusiose su menais, tačiau yra kaip yra. Patirtis būtų neįkainojama. Bet esu jauna, tad stojant būnant 18–ikos metų galbūt net privalumas.

D.D.: Lietuvoje populiari mintis, kad menininkams šioje šalyje nelemta išlikti. Ką apie tai manai tu?

A.R.: Pritariu. Pačiai vis tenka girdėti, kaip Lietuvos valdžia nepalaiko įvairių meno formų. O ir žmonės nebevaikšto po teatrus taip dažnai, nebelanko parodų. Tikėkimės, kad situacija keisis.

D.D.: Ar jautei spaudimą stodama?

A.R.: Atvirai pasakius, tuo metu, kai sėdėjau fiziškai tarp kitų susirinkusių menininkų ir kalbėjausi su autoritetingais dėstytojais, nejaučiau jokio spaudimo. Sėdėjau ir buvau savimi. Kalbėjau kaip žmogus, nesusikūręs jokio personažo. Buvau tikra. Galbūt dėl to ir visai neblogai įvertino. Surinkau 99 balus iš 100. Bet patekome visi pretendavę. Mūsų buvo per 20.

D.D.: Ar turi netolimos ateities planą po studijų?

A.R.: Taip toli dar negalvoju, bet vėl gi – kaip bus, taip bus.

Pernai „Tauragės žinioms“ užsiminęs apie troškimą grįžti į sceną, plaukų stilistas-koloristas Vytenis Alex – Partikas, panašu, ėmėsi darbo. Vyras neseniai išleido tris naujas dainas, be to teigia esąs atviras koncertiniams pasiūlymams: atlikėją galima kviesti į asmenines šventes.

Dar tik septyniolikos, tačiau drąsi, talentinga ir nuoširdi jaunoji atlikėja gali pasigirti savo pirmuoju muzikiniu vaizdo klipu. Dainą „Aimana“ Kamilė atlieka kartu su Andriumi Aleknavičiumi-Alekna. Vaizdo klipas dienos šviesą išvys liepos 23 dieną. Kūrinyje atlikėja kalba apie meilę.

Šių metų egzaminų sesija abiturientams tapo itin sudėtingu išbandymu. Karantinas sujaukė visus mokymosi planus, o tarptautinio bakalaureato programos studentams įvarė ypač didelį stresą – egzaminai, kuriems taip kruopščiai ruoštasi, buvo atšaukti. Šiemet „Versmės“ gimnazijoje tarptautinį bakalaureatą baigęs Domantas Gruodis sako: „Yra trys dalykai, kurių neįmanoma turėti visų – tai miegas, socialinis gyvenimas ir geri mokslų rezultatai“. Apie iššūkius abiturientą kalbino Dovydas Dabulskis.

Įpusėjus vasarai į Tauragę tradiciškai sugrįžta ir vienas iš neatsiejamų miesto atributų, sutraukiančių minias klausytojų šiltais vasaros vakarais pilies kiemelyje, tai – Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis. Tiesa, šiemet jau jubiliejinis dešimtasis! Kaip ir kasmet, festivalis  žada daug staigmenų. Kokios jos, įspūdžiais dalijasi festivalio organizatoriai Sigita ir Liudas Mikalauskai.

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

Vaiko pasaulis be tėčio ir mamos neįsivaizduojamas. Tačiau kartais nutinka taip, kad šie svarbiausi žmonės negali suteikti vaikams palankių sąlygų augti, pasirūpinti jų poreikiais ir užtikrinti jų saugumo. Šie vaikai kartais patenka į globėjų namus – pas žmones, kurie išreiškia norą priglausti ir pasirūpinti paliktais vaikais, tapti jiems užuovėja ir padėti pažinti pasaulį be smurto ir prievartos. Kad jie neliktų nepastebėti, Lietuvoje jau antrus metus pirmąjį liepos sekmadienį minima Globėjų diena. Šiemet globėjams padėkoti Tauragėje buvo skirta visa savaitė, kupina padėkos žodžių ir šiltų emocijų.

Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.

Sakoma, gyvenimo nepasirinksi ir turi dėkoti už jį tokį, koks jis tau duotas. Būtent tokiu dėkingumu ir švelnumu spinduliuoja Zofija Vaitiekienė, slauganti cerebrinio paralyžiaus prie lovos prikaustytą anūkę Ievą. 92 metų močiutė mano, kad tai, jog jai tenka rūpintis savo 28-erių neįgalia anūke,  yra dovana.

Buvusiam priešgaisrinės tarnybos vadovui Mindaugui Mikutavičiui, dabar koordinuojančiam civilinę saugą Tauragės savivaldybėje, ekstremalios situacijos – ne naujiena. Dorotis su jomis jam tenka kone keturias dešimtis metų. Tiesa, dabartinė – išties neeilinė: visą pasaulį apėmus nepažįstamo viruso pandemijai jam teko ne tik čia ir dabar priimti daugybę neatidėliotinų sprendimų, bet ir stengtis būti bent žingsniu priekyje – numatyti, ko gali prireikti rytoj. Vis dėlto jis sau būdingos ramybės ir santūrumo neprarado, nors ir pripažįsta, kad buvo situacijų, kai norėjosi keiktis.

Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) administracija, kovo pabaigoje sužinojusi, jog įstaiga privalo įrengti karščiavimo kliniką, paskubomis ėmėsi darbo. Vos per keletą dienų pusrūsyje įrengti kabinetai galimai COVID-19 apsikrėtusiems pacientams priimti. Bendram tikslui susivieniję Tauragės PSPC, „InMedica“ ir „Medicinos namai“ delegavo šiai klinikai savo gydytojus ir slaugytojus. Nusiteikta blogiausiam: karščiuojančiųjų antplūdžiui. Laimei, Tauragėje situacija suvaldyta laiku.

Verslininko Gedimino Tamulyno draugų nebesužavėsi atostogomis turistų numintais takais po Balį ar poilsiu prabangiuose Turkijos viešbučiuose. Po dvejus metus trukusių kūrybos ir įrengimo darbų tauragiškis nuo šiol savo draugus kviečia pailsėti tauragietiškai – iš jūrinių konteinerių suręstame namelyje, Tauro troboje.

Nors dėl karantino masinė gamtos švarinimo akcija kol kas nevyks, neabejingi gamtai žmonės nesėdi rankų sudėję – patys ima į rankas maišus ir keliauja rinkti šiukšlių. Vienas tauragiškis su draugais jau ėmėsi tvarkyti Balskų pakrantę. Pagramančio regioninis parkas jiems už tai dėkingas. 

Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.