100 kilometrų velomobiliu įveikęs Petras Kasanavičius: „Kur kas sunkiau įveikti save“
Įkelta:
2020-07-16
Nuotrauka
Aprašymas

25 kilometrus Petras nuvažiavo su užkirstais stabdžiais. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Žygio dalyvių bendra nuotrauka. LC „Fortūna“ FB albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Petras Kasanavičius. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

100 km buvo planuose

Mintis leistis į 100 kilometrų žygį Petrui nenukrito iš dangaus. Jaunas vyras teigia jau ne vienerius metus galvojęs, kur galėtų išbandyti jėgas. Tokį iššūkį buvo užsibrėžęs jis ir dar keli jo draugai.

– Mes su draugais (irgi prikaustytais prie neįgaliojo vežimėlio, – aut. past.) dalyvaudavome įvairiuose maratonuose, juose apie 50–60 kilometrų įveikdavome. Kartą nutarėme, jog privalome padaryti šimtą. Laikas bėgo, draugai, prisijungdami prie įvairių iniciatyvų, savo tikslą įgyvendino, likau tik aš. Tada mano draugė atsiuntė nuorodą į šį „Iššūkio žygį“, – pasakojo Petras.

Jaunas vyras kaip mat susisiekė su žygio organizatoriumi užsiregistruoti ir pranešti, jog jis iššūkį ketina įveikti ne taip, kaip visi, dviračiais, o neįgaliojo vežimėliu.

– Ėmėme susirašinėti, jam kilo daug klausimų. Jautėsi, jog kyla abejonių dėl mano galimybių. Jis to neslėpė. Įsivaizduokite: žygyje neįgalusis ir dviračiai. Klausinėjo apie mano transporto priemonę, kaip man seksis, ar pajėgsiu. Patikinau jį, jog kelionės metu pajutęs, kad atstumo galbūt neįveiksiu, tiesiog sėsiu į žygeivius lydintį automobilį, o sustojus manęs atvyks paimti artimieji ir aš grįšiu namo, – pasakojo Petras.

Mintis, kad galbūt reikėtų grįžti namo, aplankė jau pirmosiomis žygio minutėmis. Žygeiviams susitikus į starto vietą prie „Lidl“ vaikinas pajuto, jog jo transporto priemonė manevruoja pernelyg laisvai.

Nuotrauka

25 km užkirstais stabdžiais

– Pajudėjome link Konvencijos paminklo. Važiuodamas suvokiau, jog atsilaisvino vairo stiprintuvas. Tam, kad įsivaizduotumėte, ką tai reiškia, palyginsiu su automobiliu. Tai va, jei neveikia automobilio vairo stiprintuvas, vairą sukioti tampa itin sunku, pas mane priešingai – vairuoti sunku, nes nėra stabilumo. Aš jau buvau nusiteikęs važiuoti paskutinis, paskui dviračius, tačiau važiuoju ir matau, jog dviračiai tolsta pernelyg greitai. Tada ėmiau galvoti, jog žygio neįveiksiu, – pasakojo jaunas vyras.

Pasiekus Tauragės konvencijos paminklą dviračiu į pagalbą atskubėjo Petro tėtis. Jis suvaržė vairą, tad nutarta žygį tęsti.

Viena išspręsta problema Petrui nepalengvino kelionės. Transporto priemonė tapo tarsi sunkiai varoma. Primename  – velomobilį Petras mynė rankomis.

– Atvykę į Draudenius stabtelėjome pailsėti. Automobiliu privažiavo ir mano tėvai. Sakau: „Tėti, nesuprantu, iki „Lidl“ riedėjau lengvai, po to tapo sunku važiuoti – kažkas ne taip“. Kaip tik tuo momentu pro šalį ėjo dviratininkas. Jis išgirdo mūsų pokalbį, sako „Vaiki, čia tavo stabdžiai užkirsti“. Pasirodo, kad aš kažkur 25 kilometrus pravažiavau su užkirstais stabdžiais. Tėvas nutraukė troselį, likusį kelią važiavau be stabdžių. Visai kitas važiavimas. Nori, paspaudi – prisiveji gale važiuojančius dviratininkus, – pasakojo entuziastas.

Petro dvejonės, ar įveiks žygį, išsisklaidė tik pasiekus Šilalę (žygeiviai keliavo pro Žygaičius, Vainutą, Šilalę). Iki Tauragės buvo likę tik kiek daugiau nei 30 km. Žinoma, pasiekus finišą užplūdo emocijos, o adrenalinas iš kraujo nesisklaidė dar keletą dienų.

Iš depresijos – į draugų ratą

Dabar, prisimindamas įveiktą, kelią Petras svarbiausiu momentu ir varomąją jėga įvardija kitų žygio narių palaikymą, paskatinimą. Kiekvieno sustojimo metu vyrai prieidavo prie jo, klausdavo, kaip jaučiasi, ar viskas gerai, ir ragindavo toliau leistis į kelią „tik pirmyn“.

Be to, jauną vyrą itin palaikė bet kurį momentą į pagalbą atvykstantys tėvai, o kelionės pabaigoje netoli Tauragės jį pasitiko ir Petro artima draugė Eglė. Besišypsanti, džiūgaudama dėl brangaus žmogaus sėkmės.

Šis Petro gyvenimo epizodas išliks atminty ilgam. O, kaip Petras sako, viso to galėjo ir nebūti. Jokio iššūkio, jokio žygio, jokių naujų draugų, artimos draugės. Dar prieš keletą metų Petras buvo itin uždaras, prislėgtas, vengdavo viešumos. Sūnaus kančią pastebėjusi mama paskatino kreiptis į specialistus. Jam buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos forma. Kas slėgė? Įsitikinimai, jog gyvenimas turi būti kitoks.

– Vaikystę, paauglystę praleidau tarp sveikų draugų. Maniau, taip tęsis ir toliau. Vėliau jie suaugo, kas išvyko mokytis, kas sukūrė šeimas. Likau vienas. Bėgo metai, tapau irzlus, paniuręs, – mena Petras.

Be psichoterapeuto pagalbos vyras, kaip sveikimo priežastį  įvardija atsiradusį naują draugų ratą. Pasak jo, lūžio tašku tapo neįgaliesiems skirta stovykla Balskuose. Ten vyras susipažino  su Tauragės ratukų sąjungos nariais – judėjimo negalias turinčiais asmenimis bei jų šeimos nariais.

– Nenoriu leistis į detales, tačiau toje stovykloje pasikeitė mano požiūris. Neįgaliuosius pamačiau kitomis akimis. Iki tol buvau prastos nuomonės apie negalią turinčius asmenis apskritai. Pamenu save galvojantį: „Čia yra tie žmonės, čia – mano chebra“. Tie žmonės mane supranta, aš juos suprantu, mūsų problemos panašios, aš su jais turėčiau būti. Aišku, visų negalios yra skirtingos, vieni jas įgiję po kokių nors įvykių, kiti – nuo gimimo, tačiau didžiausią skirtumą tarp jų ir savęs atradau tai, jog jie visi buvo bendraujantys. O aš – uždaras, – sakė Petras.

„Sukau filmuką...“

Susipažinęs su savo likimo broliais, seserimis, vyras jų paragintas leidosi į neįgaliesiems skirtą žygį po Tauragę. Vėliau draugai jį kviesdavo į kitus renginius, žygius, atsirado draugų ir iš kitų miestų. Pažįstamų ratas plėtėsi.

– Pamenu, dalyvaudamas pirmojo maratono, vien neįgaliųjų, metu pajutau vienybę. Vėliau ir jiems patiems sakiau, jog jie – kompanija, su kuria važiuočiau ir į pasaulio kraštą. Visi vienas kitą palaikantys, vieningi, draugiški, ko dar reikia? Be to, mūsų, tauragiškių, kompanijoje yra vienas toks, kaip aš sakau, laisvų nervų žmogus. Jis visuomet atsipalaidavęs, neima nieko į galvą, juokauja. Tačiau nereiškia, kad jam viskas „iki lemputės“, pamenu jo susirūpinimą vieno maratono metu, kai gedo jo vežimėlio varytuvas. Matėsi, jog jis pergyvena, tačiau neišsiduoda, stengiasi į problemą žiūrėti ramiai, – mena Petras.

Petras depresija sirgo iki 26-erių. Dabar jam – 31. Kalbėdamas apie tuos keletą metų, kai sirgo depresija, Petras teigia sau pragarą susikūręs dėl dabar, atrodo, naivių dalykų. Jo žodžiais tariant, galvoje sukosi filmukas apie praeitį, ateitį ir kaip viskas turėtų būti, o nėra. Savijautą itin sunkino manymas, jog jis vienintelis susiduria su tokiomis problemomis: „Gi aplink pasaulis toks gražus, visi laimingi, tai gal man kažkas negerai?“

Atsikratyti slegiančių minčių padėjo bendravimas. Anot Petro, depresija sergantis asmuo, kaip ir alkoholikas, pirma turi garsiai įvardyti, pripažinti, jog jam blogai, jog jis serga. Tik tai padarius galima po truputį pradėti iš to kapstytis.

– Galvojau, jog tai mano problema, negalima kitų apkrauti. Iš dalies tai tiesa, tai mano sunkumai, tačiau pagalba iš šono yra gyvybiškai būtina. Jeigu tu nekalbėsi – pražūsi. Tu save suėsi. Pavyzdžių aplinkui – pilna. Šapranauskas, Robis Viljamsas, muzikos grupės „Linkin park“ vokalistas... Kodėl jie visi negyvi? Jie apie savo savijautą nekalbėjo. Visi užsidėdavo kaukes ir vaidino stiprius. Ir kas iš to išėjo... Jei yra depresija – žmogau, negali tylėti, turi kalbėti, nes kitaip tau labanakt, – patirtimi dalijosi ketverius metus trukusią vidutinio sunkumo depresiją įveikęs 31 metų vyras.

Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu. 
Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.