100 kilometrų velomobiliu įveikęs Petras Kasanavičius: „Kur kas sunkiau įveikti save“
Įkelta:
2020-07-16
Nuotrauka
Aprašymas

25 kilometrus Petras nuvažiavo su užkirstais stabdžiais. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Žygio dalyvių bendra nuotrauka. LC „Fortūna“ FB albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Petras Kasanavičius. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

margarita@taurageszinios.lt
A
A

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

100 km buvo planuose

Mintis leistis į 100 kilometrų žygį Petrui nenukrito iš dangaus. Jaunas vyras teigia jau ne vienerius metus galvojęs, kur galėtų išbandyti jėgas. Tokį iššūkį buvo užsibrėžęs jis ir dar keli jo draugai.

– Mes su draugais (irgi prikaustytais prie neįgaliojo vežimėlio, – aut. past.) dalyvaudavome įvairiuose maratonuose, juose apie 50–60 kilometrų įveikdavome. Kartą nutarėme, jog privalome padaryti šimtą. Laikas bėgo, draugai, prisijungdami prie įvairių iniciatyvų, savo tikslą įgyvendino, likau tik aš. Tada mano draugė atsiuntė nuorodą į šį „Iššūkio žygį“, – pasakojo Petras.

Jaunas vyras kaip mat susisiekė su žygio organizatoriumi užsiregistruoti ir pranešti, jog jis iššūkį ketina įveikti ne taip, kaip visi, dviračiais, o neįgaliojo vežimėliu.

– Ėmėme susirašinėti, jam kilo daug klausimų. Jautėsi, jog kyla abejonių dėl mano galimybių. Jis to neslėpė. Įsivaizduokite: žygyje neįgalusis ir dviračiai. Klausinėjo apie mano transporto priemonę, kaip man seksis, ar pajėgsiu. Patikinau jį, jog kelionės metu pajutęs, kad atstumo galbūt neįveiksiu, tiesiog sėsiu į žygeivius lydintį automobilį, o sustojus manęs atvyks paimti artimieji ir aš grįšiu namo, – pasakojo Petras.

Mintis, kad galbūt reikėtų grįžti namo, aplankė jau pirmosiomis žygio minutėmis. Žygeiviams susitikus į starto vietą prie „Lidl“ vaikinas pajuto, jog jo transporto priemonė manevruoja pernelyg laisvai.

Nuotrauka

25 km užkirstais stabdžiais

– Pajudėjome link Konvencijos paminklo. Važiuodamas suvokiau, jog atsilaisvino vairo stiprintuvas. Tam, kad įsivaizduotumėte, ką tai reiškia, palyginsiu su automobiliu. Tai va, jei neveikia automobilio vairo stiprintuvas, vairą sukioti tampa itin sunku, pas mane priešingai – vairuoti sunku, nes nėra stabilumo. Aš jau buvau nusiteikęs važiuoti paskutinis, paskui dviračius, tačiau važiuoju ir matau, jog dviračiai tolsta pernelyg greitai. Tada ėmiau galvoti, jog žygio neįveiksiu, – pasakojo jaunas vyras.

Pasiekus Tauragės konvencijos paminklą dviračiu į pagalbą atskubėjo Petro tėtis. Jis suvaržė vairą, tad nutarta žygį tęsti.

Viena išspręsta problema Petrui nepalengvino kelionės. Transporto priemonė tapo tarsi sunkiai varoma. Primename  – velomobilį Petras mynė rankomis.

– Atvykę į Draudenius stabtelėjome pailsėti. Automobiliu privažiavo ir mano tėvai. Sakau: „Tėti, nesuprantu, iki „Lidl“ riedėjau lengvai, po to tapo sunku važiuoti – kažkas ne taip“. Kaip tik tuo momentu pro šalį ėjo dviratininkas. Jis išgirdo mūsų pokalbį, sako „Vaiki, čia tavo stabdžiai užkirsti“. Pasirodo, kad aš kažkur 25 kilometrus pravažiavau su užkirstais stabdžiais. Tėvas nutraukė troselį, likusį kelią važiavau be stabdžių. Visai kitas važiavimas. Nori, paspaudi – prisiveji gale važiuojančius dviratininkus, – pasakojo entuziastas.

Petro dvejonės, ar įveiks žygį, išsisklaidė tik pasiekus Šilalę (žygeiviai keliavo pro Žygaičius, Vainutą, Šilalę). Iki Tauragės buvo likę tik kiek daugiau nei 30 km. Žinoma, pasiekus finišą užplūdo emocijos, o adrenalinas iš kraujo nesisklaidė dar keletą dienų.

Iš depresijos – į draugų ratą

Dabar, prisimindamas įveiktą, kelią Petras svarbiausiu momentu ir varomąją jėga įvardija kitų žygio narių palaikymą, paskatinimą. Kiekvieno sustojimo metu vyrai prieidavo prie jo, klausdavo, kaip jaučiasi, ar viskas gerai, ir ragindavo toliau leistis į kelią „tik pirmyn“.

Be to, jauną vyrą itin palaikė bet kurį momentą į pagalbą atvykstantys tėvai, o kelionės pabaigoje netoli Tauragės jį pasitiko ir Petro artima draugė Eglė. Besišypsanti, džiūgaudama dėl brangaus žmogaus sėkmės.

Šis Petro gyvenimo epizodas išliks atminty ilgam. O, kaip Petras sako, viso to galėjo ir nebūti. Jokio iššūkio, jokio žygio, jokių naujų draugų, artimos draugės. Dar prieš keletą metų Petras buvo itin uždaras, prislėgtas, vengdavo viešumos. Sūnaus kančią pastebėjusi mama paskatino kreiptis į specialistus. Jam buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos forma. Kas slėgė? Įsitikinimai, jog gyvenimas turi būti kitoks.

– Vaikystę, paauglystę praleidau tarp sveikų draugų. Maniau, taip tęsis ir toliau. Vėliau jie suaugo, kas išvyko mokytis, kas sukūrė šeimas. Likau vienas. Bėgo metai, tapau irzlus, paniuręs, – mena Petras.

Be psichoterapeuto pagalbos vyras, kaip sveikimo priežastį  įvardija atsiradusį naują draugų ratą. Pasak jo, lūžio tašku tapo neįgaliesiems skirta stovykla Balskuose. Ten vyras susipažino  su Tauragės ratukų sąjungos nariais – judėjimo negalias turinčiais asmenimis bei jų šeimos nariais.

– Nenoriu leistis į detales, tačiau toje stovykloje pasikeitė mano požiūris. Neįgaliuosius pamačiau kitomis akimis. Iki tol buvau prastos nuomonės apie negalią turinčius asmenis apskritai. Pamenu save galvojantį: „Čia yra tie žmonės, čia – mano chebra“. Tie žmonės mane supranta, aš juos suprantu, mūsų problemos panašios, aš su jais turėčiau būti. Aišku, visų negalios yra skirtingos, vieni jas įgiję po kokių nors įvykių, kiti – nuo gimimo, tačiau didžiausią skirtumą tarp jų ir savęs atradau tai, jog jie visi buvo bendraujantys. O aš – uždaras, – sakė Petras.

„Sukau filmuką...“

Susipažinęs su savo likimo broliais, seserimis, vyras jų paragintas leidosi į neįgaliesiems skirtą žygį po Tauragę. Vėliau draugai jį kviesdavo į kitus renginius, žygius, atsirado draugų ir iš kitų miestų. Pažįstamų ratas plėtėsi.

– Pamenu, dalyvaudamas pirmojo maratono, vien neįgaliųjų, metu pajutau vienybę. Vėliau ir jiems patiems sakiau, jog jie – kompanija, su kuria važiuočiau ir į pasaulio kraštą. Visi vienas kitą palaikantys, vieningi, draugiški, ko dar reikia? Be to, mūsų, tauragiškių, kompanijoje yra vienas toks, kaip aš sakau, laisvų nervų žmogus. Jis visuomet atsipalaidavęs, neima nieko į galvą, juokauja. Tačiau nereiškia, kad jam viskas „iki lemputės“, pamenu jo susirūpinimą vieno maratono metu, kai gedo jo vežimėlio varytuvas. Matėsi, jog jis pergyvena, tačiau neišsiduoda, stengiasi į problemą žiūrėti ramiai, – mena Petras.

Petras depresija sirgo iki 26-erių. Dabar jam – 31. Kalbėdamas apie tuos keletą metų, kai sirgo depresija, Petras teigia sau pragarą susikūręs dėl dabar, atrodo, naivių dalykų. Jo žodžiais tariant, galvoje sukosi filmukas apie praeitį, ateitį ir kaip viskas turėtų būti, o nėra. Savijautą itin sunkino manymas, jog jis vienintelis susiduria su tokiomis problemomis: „Gi aplink pasaulis toks gražus, visi laimingi, tai gal man kažkas negerai?“

Atsikratyti slegiančių minčių padėjo bendravimas. Anot Petro, depresija sergantis asmuo, kaip ir alkoholikas, pirma turi garsiai įvardyti, pripažinti, jog jam blogai, jog jis serga. Tik tai padarius galima po truputį pradėti iš to kapstytis.

– Galvojau, jog tai mano problema, negalima kitų apkrauti. Iš dalies tai tiesa, tai mano sunkumai, tačiau pagalba iš šono yra gyvybiškai būtina. Jeigu tu nekalbėsi – pražūsi. Tu save suėsi. Pavyzdžių aplinkui – pilna. Šapranauskas, Robis Viljamsas, muzikos grupės „Linkin park“ vokalistas... Kodėl jie visi negyvi? Jie apie savo savijautą nekalbėjo. Visi užsidėdavo kaukes ir vaidino stiprius. Ir kas iš to išėjo... Jei yra depresija – žmogau, negali tylėti, turi kalbėti, nes kitaip tau labanakt, – patirtimi dalijosi ketverius metus trukusią vidutinio sunkumo depresiją įveikęs 31 metų vyras.

Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.