Choras sulaukė pilnametystės, vadė palieka sceną
Įkelta:
2020-06-25
Nuotrauka
,
Nuotrauka
margarita@taurageszinios.lt
A
A

Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.

Margarita Rimkutė: Kaip susiklostė, kad 2002 metais susijungus šaulių ir savanorių atstovams sukūrėte išskirtinai vien vyrų chorą?

Danutė Petraitienė: Su drauge, kolege, lankėmės Palangoje. Ten, kur stovi kurhauzas, vykdavo vyrų chorų festivaliai. Gatvės vidury įrengta pakyla. Vyrai dainuoja. Kaip gražiai! „Varpas“, „Sakalas“, „Aidas“ – profesionalūs vyrų chorai. Man vyriška daina visuomet patiko. Pagalvojau, o kodėl man nesubūrus? Grįžusi ant tų karštų pėdų sumąsčiau ir padariau. O kur tų vyrų rasi? Visą gyvenimą dirbau Tauragės muzikos mokykloje su chorinio dainavimo klase, tik su vaikais... Nuėjau pas šaulius, nuėjau į karinį dalinį Vytauto gatvės gale, papasakojau, ką organizuoju. Po kurio laiko tiek iš savanorių, tiek iš šaulių atėjo po 4–5 vyrus. Suformavome nedidelį branduoliuką. O vėliau prisijungė vyrų ir iš mano buvusių kolektyvų.

M. R.: Prisimenate pirmąją repeticiją?

D. P.: Savanorių patalpose, kur dabar yra seniūnija, mums davė salę, išrašė leidimą dirbti – reikėjo leidimo, nes karinės organizacijos patalpose vykdėme veiklą. Iš karinio dalinio parsivežėme fortepijoną. Jis buvo gigantiškas, apdulkėjęs ir iškleręs. Vyrams jo užnešti į antrą aukštą iš pirmo karto nepavyko. Paskui a. a. Petras Sadauskas tiesiog nubraižė visą gabenimo į antrą aukštą eigą, kur pakreipti, kur pakelti ir vyrams pavyko. Užnešęs fortepijoną prikėlėme jį iš dulkių ir ėmėme repetuoti. Dabar tas fortepijonas yra Kauno ramovėje.

Vyrams ne iškart pavyko suvokti, kaip to fortepijono garsas turi skambėti jų balse. Man teko demonstruoti savo balsu. Mano balsas nėra žemas, pati esu sopranas, tačiau mokant vyrus teko ir tenoru traukti. Mano balso diapazonas labai prasiplėtė (juokiasi).

M. R.: Žinote, į kolektyvą susirinkę vyrai kartais mėgsta vienas prieš kitą pasipuikuoti, pajuokauti ir tos linksmybės taip užsitęsia, jog sudėtinga susikaupus grįžti prie veiklos, prie kurios ir buvo susirinkta. Kaip jums sekėsi suvaldyti 20–25 vyrų kolektyvą?

D. P.: Mūsų repeticijose rutinos nebuvo. Ir pasipasakodavome, pasidalindavome rūpesčiais ir kokį vieną kitą anekdotą suskeldavome. Būdavo: „Na, vade, dabar jau nesiklausykit“ – suprask, jau kažką pikantiško nori pasakoti. Ką ten nesiklausysi, gi ausų neužsikimši. Buvo visko. Juoko.

M. R.: Vėliau iš Donelaičio gatvės perėjote į Kultūros centrą...

D. P.: 3 metus repetavome Donelaičio gatvėje, 2 metus – pas Jolantą Kazlauskienę Moksleivių kūrybos centro patalpose. Tuos 5 metus dirbau iš idėjos. Neatlygintinai. Tik paskui buvo sudarytos sąlygos ir buvau pakviesta prisijungti prie Kultūros centro kolektyvo, 13 m. išdirbau su „Mintauja“ KC. Bet nepasakyčiau, kad mes buvome labai laukiami. Tarsi įnamiai. Kaip pamotė su posūniais. Šiek tiek trūko dėmesio, pasiūlymų.

Savo iniciatyva vykome, koncertavome, organizavome savo išvykas. Gyvenimas pagerėjo, kai ėmė kauptis giminaičių, pažįstamų skiriami 2 proc. (nuo GMP). Vykdami į koncertines išvykas dovanoms pirkdavome suvenyrus, gėles.

M. R.: Esate vyrų choro festivalio „Užtraukite, vyrai, dainą“ sumanytoja.

D. P.: Kultūros centre, tada jam dar vadovavo Petras Jokūbaitis, vyko pasitarimas, jog reikia festivalio. Man kilo mintis surengti šį festivalį.

M. R.: Įsiterpsiu pasidalindama prisiminimu. Pamenu, 2017 metais festivalyje dalyvavo ir svečių iš Latvijos bei Gruzijos. Tačiau renginys sulaukė mažokai žiniasklaidos dėmesio, pamenu, kalbant  su Virginijumi Bartušiu jo balse buvo girdėti susirūpinimas, anot jo, festivalis buvo išties puikus. Ar sulaukdavote KC darbuotojų palaikymo rengiant festivalį?

D. P.: Projektas buvo didelis, svarbus. Mums padėjo. Ir dailininkė dirbo savo darbą: kvietimai, afišos, skrajutės. Visi darbuotojai buvo įdarbinti, nuo budinčiųjų iki įvairių specialistų.

Pamenu, tada sumąsčiau, jog reikia įjungti ir vaikus, ir ne tik Žemaitiją. Kvietėme Jurbarko atstovus, Kretingos, Palangos atstovus ir išdrįsau paskambinti į Kauną „Perkūno“ vadovui Romui Misiukevičiui. Labai geranoriškai sureagavo: „Reikia palaikyti vyrišką judėjimą“. Ir visus dešimt metų jie buvo mūsų palaikytojai. Vadinu juos „kelrode žvaigžde“. Visada su nuotaika, su gerais jausmais, su palinkėjimais. Ir pats vadovas, ir akomponiatoriai, ir kauniškiai žiūrovai – visuomet mus be galo palaikė.

M. R.: Iš tikrųjų meniniai judėjimai maitinasi emocijomis. Tai – variklis veikti. Ir tas palaikymas yra be galo svarbus.

D.P.: Taip. Būtent. Iš be galo svarbu nenusivilti, kad ir ta pačia daina, jai nesuskambėjus. Visko nutinka. Pamenu, vyrai dainavimą vadino savotiška meditacija.

M. R.: Kas apjungia, vienija chorą?

D.P.: Svarbu į projektą įtraukti ir šeimas. Vyrams sakiau: „Mes visuomet būsime su šeimomis“. Ar koncertai, jubiliejai, ar išvykos. Taip ir buvo. Esant vietų autobuse kviesdavome prisijungti šeimos narius. Ir norinčių atsirasdavo. Buvo ir nuolat lydinčių žmonų. Manau, ir tai padėjo. Moterys buvo šalia. Mes buvome viena didelė šeima. O kai rengdavome ekskursijas, į jas kartu važiuodavo ir draugai, ir kaimynai, ir giminės.

Žinojome vieni kitų bėdas. Buvome artimi. Per tą choro gyvavimo laikotarpį palaidojome 6 vyrus.

TŽ: Ar teisingai supratau, jus choro nariai vadino vade?

D.P.: O čia vienas šaulys taip mane pavadino. Ir prilipo. Ne, visi taip nevadino (juokiasi).

(Autorės pastaba: po interviu redakcijoje lankėsi 3 choro nariai, visi savo pasakojimuose D. Petraitienę vadino vade).

M. R.: Prieš pradėdama vadovauti „Mintaujai“ 1980–1982 metais vadovavote Tauragės rajono švietimo darbuotojų, 1982–1985 metais – Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamyklos, 1989–1994 metais – Tauragės liaudies dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ mišriems chorams. Ar yra skirtumas vadovauti mišriam ir vien tik vyrų chorui?

D.P.: Skirtumas yra. Jei kokiame susibūrime, repeticijoje ar užstalėje dalyvauja vien moteriškės – labai smagu, gera, linksma. Bet jei pasirodo nors vienas vyras, moterys pradeda konkuruoti. Tokia, matyt, yra moters prigimtis. Tas pats mišriame chore. Kai kurios moterys būtinai nori dainuoti pirmoje eilėje. Ir jos kovodavo, žinokite. Pykčių būdavo. Pas vyrus to „aš esu gražus ir noriu tik priekyje stovėti“  nėra (juokiasi).

M. R.: Kokie įvykiai per 18 metų įsiminė labiausiai? Ne tik smagūs.

D.P.: Sudėtingam momentui priskirčiau a. a. Leono Puzono mirtį. Jis savaitę buvo be samonės Kaune. Tiek jo šeimai, žmonai, tiek mums tai buvo vienas skaudžiausių momentų. Žmogus buvo pakankamai jaunas. 40 metų. Atsisveikinimas buvo skaudus. Verkėme visi.

O smagiausia buvo, kai sulaukėme pirmojo choro penkmečio. 2005 metais Tauragėje vyko eucharistinis kongresas. Mes kartu su kitais kolektyvais ruošėme visą sakralinę programą. Pamenu, agapės metu valgome košę ir vienas choro dalyvis, tada chorui buvo treji, sako: „Kaip būtų gerai, jei mes (choras) ištrauktume iki penkerių metų“. Ir ištraukėme. Tai tas mūsų penkmetis, žinokit, buvo visaliaudinė šventė (juokiasi).

Vėliau sulaukėme ir dešimtmečio, ir penkiolikos, bet ta sukaktis įsiminė labiausiai.

M. R.: Ko norėtumėte palinkėti choro nariams?

D.P.: Išlikti. Nors jau yra tekę girdėti, jog choro nariai kviečiami prisijungti prie kitų kolektyvų. Linkiu išlikti, išsaugoti sukurtus santykius ir sulaukti naujo, jauno vado.


Įdomus faktas:

Būdama 61-erių D. Petraitienė nutarė išmokti vairuoti. Jos sumanymą labai palaikė choro nariai. Moteris mokėsi teorijos, išlaikė egzaminą, prireikus papildomai pasimokyti vairuoti į pagalbą stojo vienas choristų. Jurgis Jocys kartu su moterimi važinėjo Tauragės gatvėmis, kol choro vadovė perprato eismą, išmoko vairuoti ir sėkmingai išlaikė vairavimo egzaminą.


Nuotrauka

Vytautas Jokubaitis

„2012 m. liepos 28 dieną išvykome į Suvalkiją. Aplankėme V. Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje, Zyplių dvarą, o vakarop apsistojome Jono Basanavičiaus tėviškėje. Skaniai pavakarieniavę, pasistatėme palapines, dar padainavome ir sugulėme miegoti. Nespėjus gerai įmigti, apie 2 val., nakties kad pradės lyti. Su žaibais ir perkūnija. Ryte pusryčiaujame, vadovė visa pabalus: „Jau aš palapinėje daugiau gyvenime nebenakvosiu“.

Vytautas Stasytis:

„Prisimenu išvyką į Dainų šventę 2018 metais (chorą lankiau nuo 2016 m.). Aš gyvenime nebuvau matęs tokio reginio. Tokios masės žmonių. Pamenu, einame Vilniaus gatvėmis eisenoje, karšta. Mums iš balkonų mojuoja ir palaikymo šūksniais palydi žmonės, kai kurie pila vandenį, kad atsigaivintume. Susirinkus Vingio parke įžymūs žmonės taria padrąsinantį žodį. Ta vienybė kai kuriuos mūsų sujaudino iki ašarų.

Danielius Saukevičius:

„Esu dėkingas kolegoms, visam kolektyvui, kad kartu vyko į mano gimtinę Dzūkijoje. Tris kartus iš trijų vykome parengę koncertinę programą. Labai vertinu parodytą dėmesį. Į pačią mano tėviškę užsukome du kartus. Kai dabar nuvažiuoju, mano pažįstami vis teiraujasi, kaip vyrai laikosi“.

 

 

 

 

Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.