2020 Lapkričio 26 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Choras sulaukė pilnametystės, vadė palieka sceną

  • Įkelta: 2020-06-25
Margarita RIMKUTĖ
margarita@taurageszinios.lt

Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.

Margarita Rimkutė: Kaip susiklostė, kad 2002 metais susijungus šaulių ir savanorių atstovams sukūrėte išskirtinai vien vyrų chorą?

Danutė Petraitienė: Su drauge, kolege, lankėmės Palangoje. Ten, kur stovi kurhauzas, vykdavo vyrų chorų festivaliai. Gatvės vidury įrengta pakyla. Vyrai dainuoja. Kaip gražiai! „Varpas“, „Sakalas“, „Aidas“ – profesionalūs vyrų chorai. Man vyriška daina visuomet patiko. Pagalvojau, o kodėl man nesubūrus? Grįžusi ant tų karštų pėdų sumąsčiau ir padariau. O kur tų vyrų rasi? Visą gyvenimą dirbau Tauragės muzikos mokykloje su chorinio dainavimo klase, tik su vaikais... Nuėjau pas šaulius, nuėjau į karinį dalinį Vytauto gatvės gale, papasakojau, ką organizuoju. Po kurio laiko tiek iš savanorių, tiek iš šaulių atėjo po 4–5 vyrus. Suformavome nedidelį branduoliuką. O vėliau prisijungė vyrų ir iš mano buvusių kolektyvų.

M. R.: Prisimenate pirmąją repeticiją?

D. P.: Savanorių patalpose, kur dabar yra seniūnija, mums davė salę, išrašė leidimą dirbti – reikėjo leidimo, nes karinės organizacijos patalpose vykdėme veiklą. Iš karinio dalinio parsivežėme fortepijoną. Jis buvo gigantiškas, apdulkėjęs ir iškleręs. Vyrams jo užnešti į antrą aukštą iš pirmo karto nepavyko. Paskui a. a. Petras Sadauskas tiesiog nubraižė visą gabenimo į antrą aukštą eigą, kur pakreipti, kur pakelti ir vyrams pavyko. Užnešęs fortepijoną prikėlėme jį iš dulkių ir ėmėme repetuoti. Dabar tas fortepijonas yra Kauno ramovėje.

Vyrams ne iškart pavyko suvokti, kaip to fortepijono garsas turi skambėti jų balse. Man teko demonstruoti savo balsu. Mano balsas nėra žemas, pati esu sopranas, tačiau mokant vyrus teko ir tenoru traukti. Mano balso diapazonas labai prasiplėtė (juokiasi).

M. R.: Žinote, į kolektyvą susirinkę vyrai kartais mėgsta vienas prieš kitą pasipuikuoti, pajuokauti ir tos linksmybės taip užsitęsia, jog sudėtinga susikaupus grįžti prie veiklos, prie kurios ir buvo susirinkta. Kaip jums sekėsi suvaldyti 20–25 vyrų kolektyvą?

D. P.: Mūsų repeticijose rutinos nebuvo. Ir pasipasakodavome, pasidalindavome rūpesčiais ir kokį vieną kitą anekdotą suskeldavome. Būdavo: „Na, vade, dabar jau nesiklausykit“ – suprask, jau kažką pikantiško nori pasakoti. Ką ten nesiklausysi, gi ausų neužsikimši. Buvo visko. Juoko.

M. R.: Vėliau iš Donelaičio gatvės perėjote į Kultūros centrą...

D. P.: 3 metus repetavome Donelaičio gatvėje, 2 metus – pas Jolantą Kazlauskienę Moksleivių kūrybos centro patalpose. Tuos 5 metus dirbau iš idėjos. Neatlygintinai. Tik paskui buvo sudarytos sąlygos ir buvau pakviesta prisijungti prie Kultūros centro kolektyvo, 13 m. išdirbau su „Mintauja“ KC. Bet nepasakyčiau, kad mes buvome labai laukiami. Tarsi įnamiai. Kaip pamotė su posūniais. Šiek tiek trūko dėmesio, pasiūlymų.

Savo iniciatyva vykome, koncertavome, organizavome savo išvykas. Gyvenimas pagerėjo, kai ėmė kauptis giminaičių, pažįstamų skiriami 2 proc. (nuo GMP). Vykdami į koncertines išvykas dovanoms pirkdavome suvenyrus, gėles.

M. R.: Esate vyrų choro festivalio „Užtraukite, vyrai, dainą“ sumanytoja.

D. P.: Kultūros centre, tada jam dar vadovavo Petras Jokūbaitis, vyko pasitarimas, jog reikia festivalio. Man kilo mintis surengti šį festivalį.

M. R.: Įsiterpsiu pasidalindama prisiminimu. Pamenu, 2017 metais festivalyje dalyvavo ir svečių iš Latvijos bei Gruzijos. Tačiau renginys sulaukė mažokai žiniasklaidos dėmesio, pamenu, kalbant  su Virginijumi Bartušiu jo balse buvo girdėti susirūpinimas, anot jo, festivalis buvo išties puikus. Ar sulaukdavote KC darbuotojų palaikymo rengiant festivalį?

D. P.: Projektas buvo didelis, svarbus. Mums padėjo. Ir dailininkė dirbo savo darbą: kvietimai, afišos, skrajutės. Visi darbuotojai buvo įdarbinti, nuo budinčiųjų iki įvairių specialistų.

Pamenu, tada sumąsčiau, jog reikia įjungti ir vaikus, ir ne tik Žemaitiją. Kvietėme Jurbarko atstovus, Kretingos, Palangos atstovus ir išdrįsau paskambinti į Kauną „Perkūno“ vadovui Romui Misiukevičiui. Labai geranoriškai sureagavo: „Reikia palaikyti vyrišką judėjimą“. Ir visus dešimt metų jie buvo mūsų palaikytojai. Vadinu juos „kelrode žvaigžde“. Visada su nuotaika, su gerais jausmais, su palinkėjimais. Ir pats vadovas, ir akomponiatoriai, ir kauniškiai žiūrovai – visuomet mus be galo palaikė.

M. R.: Iš tikrųjų meniniai judėjimai maitinasi emocijomis. Tai – variklis veikti. Ir tas palaikymas yra be galo svarbus.

D.P.: Taip. Būtent. Iš be galo svarbu nenusivilti, kad ir ta pačia daina, jai nesuskambėjus. Visko nutinka. Pamenu, vyrai dainavimą vadino savotiška meditacija.

M. R.: Kas apjungia, vienija chorą?

D.P.: Svarbu į projektą įtraukti ir šeimas. Vyrams sakiau: „Mes visuomet būsime su šeimomis“. Ar koncertai, jubiliejai, ar išvykos. Taip ir buvo. Esant vietų autobuse kviesdavome prisijungti šeimos narius. Ir norinčių atsirasdavo. Buvo ir nuolat lydinčių žmonų. Manau, ir tai padėjo. Moterys buvo šalia. Mes buvome viena didelė šeima. O kai rengdavome ekskursijas, į jas kartu važiuodavo ir draugai, ir kaimynai, ir giminės.

Žinojome vieni kitų bėdas. Buvome artimi. Per tą choro gyvavimo laikotarpį palaidojome 6 vyrus.

TŽ: Ar teisingai supratau, jus choro nariai vadino vade?

D.P.: O čia vienas šaulys taip mane pavadino. Ir prilipo. Ne, visi taip nevadino (juokiasi).

(Autorės pastaba: po interviu redakcijoje lankėsi 3 choro nariai, visi savo pasakojimuose D. Petraitienę vadino vade).

M. R.: Prieš pradėdama vadovauti „Mintaujai“ 1980–1982 metais vadovavote Tauragės rajono švietimo darbuotojų, 1982–1985 metais – Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamyklos, 1989–1994 metais – Tauragės liaudies dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ mišriems chorams. Ar yra skirtumas vadovauti mišriam ir vien tik vyrų chorui?

D.P.: Skirtumas yra. Jei kokiame susibūrime, repeticijoje ar užstalėje dalyvauja vien moteriškės – labai smagu, gera, linksma. Bet jei pasirodo nors vienas vyras, moterys pradeda konkuruoti. Tokia, matyt, yra moters prigimtis. Tas pats mišriame chore. Kai kurios moterys būtinai nori dainuoti pirmoje eilėje. Ir jos kovodavo, žinokite. Pykčių būdavo. Pas vyrus to „aš esu gražus ir noriu tik priekyje stovėti“  nėra (juokiasi).

M. R.: Kokie įvykiai per 18 metų įsiminė labiausiai? Ne tik smagūs.

D.P.: Sudėtingam momentui priskirčiau a. a. Leono Puzono mirtį. Jis savaitę buvo be samonės Kaune. Tiek jo šeimai, žmonai, tiek mums tai buvo vienas skaudžiausių momentų. Žmogus buvo pakankamai jaunas. 40 metų. Atsisveikinimas buvo skaudus. Verkėme visi.

O smagiausia buvo, kai sulaukėme pirmojo choro penkmečio. 2005 metais Tauragėje vyko eucharistinis kongresas. Mes kartu su kitais kolektyvais ruošėme visą sakralinę programą. Pamenu, agapės metu valgome košę ir vienas choro dalyvis, tada chorui buvo treji, sako: „Kaip būtų gerai, jei mes (choras) ištrauktume iki penkerių metų“. Ir ištraukėme. Tai tas mūsų penkmetis, žinokit, buvo visaliaudinė šventė (juokiasi).

Vėliau sulaukėme ir dešimtmečio, ir penkiolikos, bet ta sukaktis įsiminė labiausiai.

M. R.: Ko norėtumėte palinkėti choro nariams?

D.P.: Išlikti. Nors jau yra tekę girdėti, jog choro nariai kviečiami prisijungti prie kitų kolektyvų. Linkiu išlikti, išsaugoti sukurtus santykius ir sulaukti naujo, jauno vado.


Įdomus faktas:

Būdama 61-erių D. Petraitienė nutarė išmokti vairuoti. Jos sumanymą labai palaikė choro nariai. Moteris mokėsi teorijos, išlaikė egzaminą, prireikus papildomai pasimokyti vairuoti į pagalbą stojo vienas choristų. Jurgis Jocys kartu su moterimi važinėjo Tauragės gatvėmis, kol choro vadovė perprato eismą, išmoko vairuoti ir sėkmingai išlaikė vairavimo egzaminą.


Vytautas Jokubaitis

„2012 m. liepos 28 dieną išvykome į Suvalkiją. Aplankėme V. Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje, Zyplių dvarą, o vakarop apsistojome Jono Basanavičiaus tėviškėje. Skaniai pavakarieniavę, pasistatėme palapines, dar padainavome ir sugulėme miegoti. Nespėjus gerai įmigti, apie 2 val., nakties kad pradės lyti. Su žaibais ir perkūnija. Ryte pusryčiaujame, vadovė visa pabalus: „Jau aš palapinėje daugiau gyvenime nebenakvosiu“.

Vytautas Stasytis:

„Prisimenu išvyką į Dainų šventę 2018 metais (chorą lankiau nuo 2016 m.). Aš gyvenime nebuvau matęs tokio reginio. Tokios masės žmonių. Pamenu, einame Vilniaus gatvėmis eisenoje, karšta. Mums iš balkonų mojuoja ir palaikymo šūksniais palydi žmonės, kai kurie pila vandenį, kad atsigaivintume. Susirinkus Vingio parke įžymūs žmonės taria padrąsinantį žodį. Ta vienybė kai kuriuos mūsų sujaudino iki ašarų.

Danielius Saukevičius:

„Esu dėkingas kolegoms, visam kolektyvui, kad kartu vyko į mano gimtinę Dzūkijoje. Tris kartus iš trijų vykome parengę koncertinę programą. Labai vertinu parodytą dėmesį. Į pačią mano tėviškę užsukome du kartus. Kai dabar nuvažiuoju, mano pažįstami vis teiraujasi, kaip vyrai laikosi“.

 

 

 

 

Sakoma, gyvenimo nepasirinksi ir turi dėkoti už jį tokį, koks jis tau duotas. Būtent tokiu dėkingumu ir švelnumu spinduliuoja Zofija Vaitiekienė, slauganti cerebrinio paralyžiaus prie lovos prikaustytą anūkę Ievą. 92 metų močiutė mano, kad tai, jog jai tenka rūpintis savo 28-erių neįgalia anūke,  yra dovana.

Buvusiam priešgaisrinės tarnybos vadovui Mindaugui Mikutavičiui, dabar koordinuojančiam civilinę saugą Tauragės savivaldybėje, ekstremalios situacijos – ne naujiena. Dorotis su jomis jam tenka kone keturias dešimtis metų. Tiesa, dabartinė – išties neeilinė: visą pasaulį apėmus nepažįstamo viruso pandemijai jam teko ne tik čia ir dabar priimti daugybę neatidėliotinų sprendimų, bet ir stengtis būti bent žingsniu priekyje – numatyti, ko gali prireikti rytoj. Vis dėlto jis sau būdingos ramybės ir santūrumo neprarado, nors ir pripažįsta, kad buvo situacijų, kai norėjosi keiktis.

Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) administracija, kovo pabaigoje sužinojusi, jog įstaiga privalo įrengti karščiavimo kliniką, paskubomis ėmėsi darbo. Vos per keletą dienų pusrūsyje įrengti kabinetai galimai COVID-19 apsikrėtusiems pacientams priimti. Bendram tikslui susivieniję Tauragės PSPC, „InMedica“ ir „Medicinos namai“ delegavo šiai klinikai savo gydytojus ir slaugytojus. Nusiteikta blogiausiam: karščiuojančiųjų antplūdžiui. Laimei, Tauragėje situacija suvaldyta laiku.

Verslininko Gedimino Tamulyno draugų nebesužavėsi atostogomis turistų numintais takais po Balį ar poilsiu prabangiuose Turkijos viešbučiuose. Po dvejus metus trukusių kūrybos ir įrengimo darbų tauragiškis nuo šiol savo draugus kviečia pailsėti tauragietiškai – iš jūrinių konteinerių suręstame namelyje, Tauro troboje.

Nors dėl karantino masinė gamtos švarinimo akcija kol kas nevyks, neabejingi gamtai žmonės nesėdi rankų sudėję – patys ima į rankas maišus ir keliauja rinkti šiukšlių. Vienas tauragiškis su draugais jau ėmėsi tvarkyti Balskų pakrantę. Pagramančio regioninis parkas jiems už tai dėkingas. 

Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.