Algimanta: žinia apie karantiną trenkė kaip perkūnas
Įkelta:
2020-04-22
Nuotrauka
Aprašymas

Laisvalaikis. Asmeninio albumo nuotrauka

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Algimanta Kovalčuk prie savo valgyklos „Algimantos svetainė“. Asmeninio albumo nuotrauka

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Žinia trenkė kaip perkūnas

Algimanta sako, kad per keturiolikta metų, kai ji turi šią valgyklą, tokios situacijos dar nėra buvę. Ji pasakoja tą dieną, kaip buvo paskelbtas karantinas, prisimenanti tarsi per sapną. Visą dieną sukdamasi besibaigiančiame darbų verpete, mat šeštadieniai „Algimantos“ svetainėje yra garsieji tradiciniai „cepelinadieniai“ – ji negirdėjo jokių naujienų turinti moteris, nors mama vis skambinėjo klausdama „Ar girdėjai?“

– Vis sakiau mama, kad neturiu kada, ir nieko nesiklausiau, – prisimena ji. – O kai vakare įsijungiau televizorių ir išgirdau, kad skelbiamas karantinas, viskas uždaroma, trenkė kaip perkūnas. Bet  paskui galvoju: valgykloms leidžia dirbti išsinešimui, tai vis tiek dirbsim! Kaip bebūtų, jei ką, dirbsiu viena, bet dirbsiu! O rytą ateinu į darbą, šnekam su darbuotojom ir visos sako – dirbam kartu. 

Ji ėmė itin aktyviai reklamuoti savo verslą per feisbuką, nuolat kviesdama paragauti jų gaminamų patiekalų, sugalvodama įvairių akcijų. Ji sako suprantanti, kad, ko gero, „užkniso“ visus savo reklamomis, bet sako kol kas kito kelio nematanti – sako, kaip nebūtų, reikia kabintis iš paskutinių jėgų ir iškęsti šį sunkų laiką. Tai, pasak jos, kova už būvį.

– Jau praėjusią savaitę, žiūriu, vėl kažkas užsidarė. Ima baimė, bet, sakom, laikysimės kiek galėsim, – tvirtai nusiteikusi ji.

Algimanta džiaugiasi sako kolektyvu – sako, dabar jis tikrai geras. Dabar valgykloje, be jos, dirba dar trys moterys.

Nuotrauka

Trys cepelinai vietoj dviejų

Algimanta pasakoja, kad jei iki karantino jos valgykloje per dieną pavalgydavo per šimtą žmonių, tai dabar geriausiu atveju 30. Tačiau ji su savo kolektyvu vis tiek nenuleidžia rankų: nesiaurina meniu ir siūlo didelį patiekalų asortimentą: čia galima užsisakyti ir šaltibarščių, ir raugintų kopūstų sriubos su mėsa, kiaulienos guliašo, karkos šmotą su raugintais troškintais kopūstais, sprandinės gabalo  bajoriškai, plėšytos keptos kiaulienos mentės, kapotos kiaulienos maltinių, Kijevo kotletų, šviežių kopūstų balandėlių, tarkinių cepelinų su mėsa arba varške, lietinių blynelių su varške ar bananais ir t.t. Ir pripažįsta, kad galvoje vis gimsta naujų idėjų, kaip dar būtų galima pasiūlyti lankytojams kažką naujo, kuo juo privilioti.   

– Tą savaitgalį prieš Velykas paskelbėm akciją – per savo tradiciniu tapusį cepelinadienį nustebinti klientus ir vietoj dviejų cepelinų į dėžutę įdėti tris. Žinoma, darbo buvo daug, pradėjom nuo 4 val. ryto. Stengėmės, vargom, o va dėkingumo kažkaip mažai sulaukėm, retas kuris ir ačiū pasakė, o buvo ir tokių, kurie aprėkė, kai paskambinę išgirdo, kad cepelinai baigėsi... – atvirauja Algimanta.

Užtat kitą savaitgalį, pasakoja ji, niekur neskelbdama sugalvojo palepinti nuolatinius šeštadieninius cepelinų mėgėjus – jiems porcijas padidino iki trijų cepelinų ir dar prisegė prie dėžučių sveikinimą su Velykomis. Tada feisbuke sulaukė daug susižavėjimo žodžių ir nuoširdžių padėkų.

Moteris džiaugiasi, kad lyg ką nujausdama prieš pat karantiną mokesčiams atsidėjo daugiau pinigų. Taigi dabar kol kas turi už ką juos sumokėti. Ji svarsto, kad valdžios pažadai atidėti mokesčius – nieko verti: juk sumokėti vis tiek reikės, o kai sumos sukaups didesnės, sumokėti bus dar sunkiau.

– Gaunu tuos laiškus, kur siūlo imti paskolas: rašo – duosim kreditus, bet palūkanos bus atidedamos. Kas iš to? Mokėti vis tiek reikės... – svarsto ji.

Nors pati sau atlyginimo supranta nebeišsimokėsianti nei šį, nei, tikriausiai, kitą mėnesį, Algimanta tiki darbuotojoms atlyginimus galėsianti išmokėti laiku. Visa laimė, kad nors nuomos mokėti nereikia – patalpas ji nuomoja pagal panaudos sutartį.

Darbo netrūksta niekada

Moteris svarsto, kad iki pandemijos gal išties jau viskas pernelyg gerai klojosi – juk, sako, nebežinojom, nei ką valgyti, nei ką rengtis, nei kur keliauti, savo šaly jau per prastai buvo, norėjom kažin ko ypatingo, blaškėmės po pasaulį. Pasak jos, gal taip turėjo atsitikti, kad būtume „nuleisti ant žemės“.  

– Iki karantino viskas taip neblogai ėjosi, tačiau jau kelis metus taupiau kiek galėdama kiekvieną centą – labai norėjau atsinaujinti virtuvės įrangą, pasidaryti remontą, – pasakoja Algimanta.

Pagaliau susitaupiusi reikalingą sumą ji užsakė naujus baldus, kokybišką virtuvės įrangą – dujinę ir elektrinę viryklę, mikrobangę, plieninius stalviršius. Išsidažė visas patalpas. Savaitgalį jau turi atvažiuoti meistrai prijungti įrangos. O dabar galvoja – nebūtų išleidusi pinigų atsinaujinimui, dabar jaustųsi saugiau, dar kurį laiką užtektų mokesčiams ir atlyginimams.   

– Nieko, yra buvę ir blogiau... – atsidūsta ji. – Kaip nors išgyvensim...

Algimanta pasakoja, kad turint tokį verslą visada yra ką veikti.

– Priešais gyvenančios kaimynės vis klausia, ką aš čia veikiu, kad vakarais šviesa dega, – sako ji. – Tą ir veikiu – skudurą į rankas ir einu viską šveisdama. Arba kokį naują patiekalą sugalvoju, noriu išbandyti.   

Nors dabar per dieną tenka dirbti su kauke ir pirštinėmis, užtinsta akys, drėksta rankos, Algimantos pasiryžimo dirbti negailint jėgų tai neslopina. Ji prisipažįsta visada „einanti už klientus“ – pirmiausia besirūpinanti jais.

– Nei mano nagai sutvarkyti, nei plaukai... Pasižiūriu, kitos taip save prisižiūri, tokios gražios, o aš tokia pilka pelė...

Ji sako jau ne kartą pastebėjusi, kuo sunkesnius išbandymus gyvenimas jai siunčia, tuo platesnė šypsena veide. Pasak jos, nors jos gyvenime netrūko sveikatos problemų ir išgyvenimų, ji visada į pirmą vietą kėlė darbą. Sako visada galvojusi, kad jei turės darbą, visa kita susitvarkys.

O nuo juodų minčių ją saugo bėgiojimas ir joga, o dar – Jorkšyro terjeras Oskaras, didžiausias Algimantos draugas.

– Pradedu bėgti, ir pradeda idėjos eiti į galvą. Imu jausti, kad viskas bus gerai. Ir dar bėgiojimas labai nuima nerimą, – teigia ji.

    

Algimantos Kovalčuk asmeninio albumo nuotrauka

Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
prieš 1 dieną
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu. 
Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės.