2020 Spalio 25 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Algimanta: žinia apie karantiną trenkė kaip perkūnas

  • Įkelta: 2020-04-22

Algimanta Kovalčuk prie savo valgyklos „Algimantos svetainė“. Asmeninio albumo nuotrauka

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Žinia trenkė kaip perkūnas

Algimanta sako, kad per keturiolikta metų, kai ji turi šią valgyklą, tokios situacijos dar nėra buvę. Ji pasakoja tą dieną, kaip buvo paskelbtas karantinas, prisimenanti tarsi per sapną. Visą dieną sukdamasi besibaigiančiame darbų verpete, mat šeštadieniai „Algimantos“ svetainėje yra garsieji tradiciniai „cepelinadieniai“ – ji negirdėjo jokių naujienų turinti moteris, nors mama vis skambinėjo klausdama „Ar girdėjai?“

– Vis sakiau mama, kad neturiu kada, ir nieko nesiklausiau, – prisimena ji. – O kai vakare įsijungiau televizorių ir išgirdau, kad skelbiamas karantinas, viskas uždaroma, trenkė kaip perkūnas. Bet  paskui galvoju: valgykloms leidžia dirbti išsinešimui, tai vis tiek dirbsim! Kaip bebūtų, jei ką, dirbsiu viena, bet dirbsiu! O rytą ateinu į darbą, šnekam su darbuotojom ir visos sako – dirbam kartu. 

Ji ėmė itin aktyviai reklamuoti savo verslą per feisbuką, nuolat kviesdama paragauti jų gaminamų patiekalų, sugalvodama įvairių akcijų. Ji sako suprantanti, kad, ko gero, „užkniso“ visus savo reklamomis, bet sako kol kas kito kelio nematanti – sako, kaip nebūtų, reikia kabintis iš paskutinių jėgų ir iškęsti šį sunkų laiką. Tai, pasak jos, kova už būvį.

– Jau praėjusią savaitę, žiūriu, vėl kažkas užsidarė. Ima baimė, bet, sakom, laikysimės kiek galėsim, – tvirtai nusiteikusi ji.

Algimanta džiaugiasi sako kolektyvu – sako, dabar jis tikrai geras. Dabar valgykloje, be jos, dirba dar trys moterys.

Laisvalaikis. Asmeninio albumo nuotrauka

 

Trys cepelinai vietoj dviejų

Algimanta pasakoja, kad jei iki karantino jos valgykloje per dieną pavalgydavo per šimtą žmonių, tai dabar geriausiu atveju 30. Tačiau ji su savo kolektyvu vis tiek nenuleidžia rankų: nesiaurina meniu ir siūlo didelį patiekalų asortimentą: čia galima užsisakyti ir šaltibarščių, ir raugintų kopūstų sriubos su mėsa, kiaulienos guliašo, karkos šmotą su raugintais troškintais kopūstais, sprandinės gabalo  bajoriškai, plėšytos keptos kiaulienos mentės, kapotos kiaulienos maltinių, Kijevo kotletų, šviežių kopūstų balandėlių, tarkinių cepelinų su mėsa arba varške, lietinių blynelių su varške ar bananais ir t.t. Ir pripažįsta, kad galvoje vis gimsta naujų idėjų, kaip dar būtų galima pasiūlyti lankytojams kažką naujo, kuo juo privilioti.   

– Tą savaitgalį prieš Velykas paskelbėm akciją – per savo tradiciniu tapusį cepelinadienį nustebinti klientus ir vietoj dviejų cepelinų į dėžutę įdėti tris. Žinoma, darbo buvo daug, pradėjom nuo 4 val. ryto. Stengėmės, vargom, o va dėkingumo kažkaip mažai sulaukėm, retas kuris ir ačiū pasakė, o buvo ir tokių, kurie aprėkė, kai paskambinę išgirdo, kad cepelinai baigėsi... – atvirauja Algimanta.

Užtat kitą savaitgalį, pasakoja ji, niekur neskelbdama sugalvojo palepinti nuolatinius šeštadieninius cepelinų mėgėjus – jiems porcijas padidino iki trijų cepelinų ir dar prisegė prie dėžučių sveikinimą su Velykomis. Tada feisbuke sulaukė daug susižavėjimo žodžių ir nuoširdžių padėkų.

Moteris džiaugiasi, kad lyg ką nujausdama prieš pat karantiną mokesčiams atsidėjo daugiau pinigų. Taigi dabar kol kas turi už ką juos sumokėti. Ji svarsto, kad valdžios pažadai atidėti mokesčius – nieko verti: juk sumokėti vis tiek reikės, o kai sumos sukaups didesnės, sumokėti bus dar sunkiau.

– Gaunu tuos laiškus, kur siūlo imti paskolas: rašo – duosim kreditus, bet palūkanos bus atidedamos. Kas iš to? Mokėti vis tiek reikės... – svarsto ji.

Nors pati sau atlyginimo supranta nebeišsimokėsianti nei šį, nei, tikriausiai, kitą mėnesį, Algimanta tiki darbuotojoms atlyginimus galėsianti išmokėti laiku. Visa laimė, kad nors nuomos mokėti nereikia – patalpas ji nuomoja pagal panaudos sutartį.

Darbo netrūksta niekada

Moteris svarsto, kad iki pandemijos gal išties jau viskas pernelyg gerai klojosi – juk, sako, nebežinojom, nei ką valgyti, nei ką rengtis, nei kur keliauti, savo šaly jau per prastai buvo, norėjom kažin ko ypatingo, blaškėmės po pasaulį. Pasak jos, gal taip turėjo atsitikti, kad būtume „nuleisti ant žemės“.  

– Iki karantino viskas taip neblogai ėjosi, tačiau jau kelis metus taupiau kiek galėdama kiekvieną centą – labai norėjau atsinaujinti virtuvės įrangą, pasidaryti remontą, – pasakoja Algimanta.

Pagaliau susitaupiusi reikalingą sumą ji užsakė naujus baldus, kokybišką virtuvės įrangą – dujinę ir elektrinę viryklę, mikrobangę, plieninius stalviršius. Išsidažė visas patalpas. Savaitgalį jau turi atvažiuoti meistrai prijungti įrangos. O dabar galvoja – nebūtų išleidusi pinigų atsinaujinimui, dabar jaustųsi saugiau, dar kurį laiką užtektų mokesčiams ir atlyginimams.   

– Nieko, yra buvę ir blogiau... – atsidūsta ji. – Kaip nors išgyvensim...

Algimanta pasakoja, kad turint tokį verslą visada yra ką veikti.

– Priešais gyvenančios kaimynės vis klausia, ką aš čia veikiu, kad vakarais šviesa dega, – sako ji. – Tą ir veikiu – skudurą į rankas ir einu viską šveisdama. Arba kokį naują patiekalą sugalvoju, noriu išbandyti.   

Nors dabar per dieną tenka dirbti su kauke ir pirštinėmis, užtinsta akys, drėksta rankos, Algimantos pasiryžimo dirbti negailint jėgų tai neslopina. Ji prisipažįsta visada „einanti už klientus“ – pirmiausia besirūpinanti jais.

– Nei mano nagai sutvarkyti, nei plaukai... Pasižiūriu, kitos taip save prisižiūri, tokios gražios, o aš tokia pilka pelė...

Ji sako jau ne kartą pastebėjusi, kuo sunkesnius išbandymus gyvenimas jai siunčia, tuo platesnė šypsena veide. Pasak jos, nors jos gyvenime netrūko sveikatos problemų ir išgyvenimų, ji visada į pirmą vietą kėlė darbą. Sako visada galvojusi, kad jei turės darbą, visa kita susitvarkys.

O nuo juodų minčių ją saugo bėgiojimas ir joga, o dar – Jorkšyro terjeras Oskaras, didžiausias Algimantos draugas.

– Pradedu bėgti, ir pradeda idėjos eiti į galvą. Imu jausti, kad viskas bus gerai. Ir dar bėgiojimas labai nuima nerimą, – teigia ji.

    

Algimantos Kovalčuk asmeninio albumo nuotrauka

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.