2020 Rugsėjo 27 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Pirmasis lėktuvas Tauragėje ir brangiausias atvirukas

  • Įkelta: 2020-03-22

Vsevolodas Abramovičius 1911-1912 m. Muziejaus archyvo nuotrauka

Darius KINIULIS
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Kas atviruke vaizduojama? 

Atvirlaiškis išleistas 1912 m. Nespalvotoje nuotraukoje matomas lėktuvas, apstotas žmonių: uniformuotų vyrų, pasipuošusių moterų ir vaikų. Viduryje stovi lakūnas ir bent vienas keleivis –navigatorius. Viršuje užrašas rusų kalba: „Aviatorius Abramovičius Tauragėje per skrydį Berlynas–Sankt Peterburgas“. Uniformuoti vyrai, tikėtina, muitinės, kariuomenės darbuotojai. Nemaža tikimybė, kad tarp jų yra ir muitinės viršininkas Dosužkovas, apie kurį vis dar labai mažai žinome. Išgirdus Abramovičiaus pavardę tauragiškiui iškart kils asociacija su rusų oligarchu Romanu Abramovičiumi ir jo šaknimis Tauragėje, tačiau šis lakūnas tik bendrapavardis, tada vos 22 m. žydų kilmės rusų aviacijos pradininkas. 

Vsevolodas Abramovičius 

Lakūnas gimė 1890 m. rugpjūčio 11 d. Odesoje, Michailo Solomonovičiaus Abramovičiaus (1859–1940), rusų-žydų poeto ir žydų literatūros klasiko Mendele Moyher-Sforim (Solomono Moisejevičiaus Abramovičiaus) sūnaus, šeimoje. Po mokyklos įstojo į Šarlotenburgo politechnikos institutą Vokietijoje, kurį baigė 1911 m. Tų metų spalio 9 d. Vsevolodas Abramovičius baigė brolių V. ir O. Raitų (Wright) draugijos aviacijos mokyklą, vadovaujamas garsaus instruktoriaus kapitono Engelhardto, kuris netrukus mirė per vieną iš savo skrydžių. 

Atvirukas, įamžinęs V. Abramovičiaus nusileidimą Tauragėje 1912 m.

 
Abramovičius liko aviacijos mokykloje kaip instruktorius. Jis dirbo „Flugmaschinen Wright-Gesellschaft“ Johannisthalyje. „Wright“ įtaisai, ypač vokiški, pasižymėjo trapumu. V. Abramovičiui skrendant, lėktuvo dalys ne kartą lūžo, o vieną kartą aparatas ėmė lūžti ore. Vsevolodas vos sugebėjo sėkmingai nusileisti, nes lėktuvas subyrėjo į dalis. 
 
Tais pačiais metais gabus vyras išrado prietaisą vėjo greičiui nustatyti. Nuo 1911 m. jis jau yra pagrindinis Wright draugijos pilotas ir vos 21-erių – pripažintas vienu geriausių instruktorių Vokietijoje. 1912 m. Abramovičius per aviacines varžybas Berlyne užfiksavo aukščio rekordą su keleiviu 2100 m aukštyje, naudojant smarkiai patobulintą lėktuvą „Wright-Abramovich“. Šiuo lėktuvu lakūnas leidosi ir į didžiąją kelionę. 

Nusileidimas Tauragėje 

Suskaitmenintuose Lietuvos laikraščių archyvuose pavyko rasti trumpą žinutę apie šį įvykį. Lietuviškame laikraštyje „Vienybė“ 1912 m. liepos 17 d. (30 d. dabartiniu laiku), Nr. 20 rašoma: 

„Šiandien 7 liepos mėnesio iš Prūsų atlėkė į Tauragę orlaivis, 7:25 valandos ryto, lekiąs į Rygą ir Peterburgą: nusileido pirmą kartą už Tauragės ant dirvų Vizbutų dvaro: iš ten palėkė ant miestelio ganyklų prie kapų ir ten nusileido. 7-oje valandoje vakaro pasikėlė, palakstė ir išlėkė į Šiaulius. Per dieną visa Tauragė vėpsojo. Buvo privažiavusių Vokiečių iš Prūsų ir visokių valdininkų iš čia pat pažiūrėti ir fotografijas nutraukti. Pirmiau kelių dienų lėkė kiti, bet nebuvo apsistoję Tauragėje. Jau dabar lakstymas orlaiviu nebnaujiena mūsų krašte. Kirvelis“. Tie minimi „pirmiau kelių dienų“ skridę kiti lakūnai, matyt, buvo V. Abramovičių laikinai lydėję draugai Vokietijos pilotai, tačiau apie juos informacijos nėra. 

Ilgas skrydis 

Lakūnas tuo metu išbandė savo rankomis ištobulintą lėktuvą – aeroplaną. Jis gerokai patobulino brolių Raitų lėktuvą. Padarė jį manevringesnį ir atsparesnį vėjo gūsiams. Įdėjęs tiems laikams galingą variklį „NAG-90“, vyras nusprendė išbandyti savo kūrinį ilgoje kelionėje. Natūralu, kad toks įvykis sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, apie 1500 km kelionę iš Berlyno į Peterburgą buvo nuolat rašoma Rusijos imperijos spaudoje. Pirmąjį lėktuvą broliai Raitai į orą buvo pakėlę vos prieš devynerius metus. Lėktuvai tada dar buvo kūdikystės raidos stadijoje. 

Kadangi iš Tauragės lakūnas skrido į Šiaulius, laikėsi tiesaus Hanzos plento. Kelionė truko 23 dienas, nors ore lėktuvas išbuvo tik 17 valandų. Skrisdavo ryte ir vakare. Laikydavosi 1000–1300 m aukštyje. Įvairiems Rusijos spaudos leidiniams V. Abramovičius pasakojo, kad nuskristi tokį atstumą galėjo ir per keturias dienas, tačiau nuolat lydėjo nesėkmės. Tekdavo stabtelėti ne tik dėl variklio gedimų. Nusileidęs Karaliaučiuje, tuometiniame KionigsbergeVsevolodas buvo sulaikytas policijos. Mat pareigūnas labai susidomėjo lakūno kilme. Policininkas atlyžo tik tuomet, kai lakūnas perspėjo jį savo poelgiu įžeidžiant patį imperatorių Vilhelmą II. O tuo metu iš Berlyno į visus miestus skriejo telegramos, prašančios sutikti lakūną, atvežti jam kuro. Berlyno valdžia tikėjosi, kad lėktuvas jau kirto Vokietijos sieną ir nė neįtarė apie „uolius“ Karaliaučiaus pareigūnus. 

Nuotykiai Šiauliuose ir Joniškyje 

Taigi, paskraidęs virš Tauragės, nutūpęs Visbutuose ir netoli senųjų miesto kapinių, vyras vakare 1912 m. liepos 7 d. (20 d. pagal dabarties kalendorių) išskrido į Šiaulius. Tame pačiame lietuviškame „Vienybės“ laikraštyje yra žinutė ir iš Šiaulių: 

„Liepos 8 d. atlėkė į Šiaulius lakūnas Abromavičius, lekiąs iš Berlyno į Peterburgą. Tą dieną rytą apie 6 valandą nusileido Lieporių sodžiaus pievose ir, palikęs savo mašiną sergėti policijai, nuvažiavo į Šiaulius pavalgyti ir pailsėti. Vakare išlėkė toliaus. Žmonių žiūrėti buvo prisirinkę didelė daugybė. Apie Joniškį sugedo mašina, todėl sugaišo dvi dieni, kol iš Berlino atvežė naują mašinos dalį sugedusiai atmainyti“. Tokie buvo Rusijos aviacijos pradininko nuotykiai Lietuvos teritorijoje. Kelionę lakūnas baigė sėkmingai, tačiau tik po 23 dienų. Ekipažas orientavosi pagal žemėlapius. Porininkas buvo puikus navigatorius, nes daug skraidė su dirižabliais. Jo dėka aeroplanas ne kartą sugebėjo išvengti audros debesų. Plerpiant varikliui skrydžio metu jie ne kalbėjo, o susirašinėjo. Šioje kelionėje V. Abramovičius pasiekė vieną iš savo rekordų – už Rygos, bandydamas naująjį savo variklį, dešimt minučių skrido 155 varstų per valandą greičiu. Varstas – Rusijoje tuo metu naudotas ilgio matas, lygus 1,067 km. 

Lakūno likimas 

Deja, V. Abramovičius žuvo po metų, kai mokė skraidyti Jekateriną Šachovskają – vieną pirmųjų Rusijos lakūnių, kartais vadinamą kunigaikštyte. Jos pilotuojamas lėktuvas tėškėsi į žemę. Moteris traumų beveik nepatyrė, o V. Abramovičius žuvo. J. Šachovskaja po šios tragedijos viešai paskelbė daugiau niekada neskraidysianti, tačiau dar po metų užsirašė į Rusijos karines oro pajėgas. 

Tauragės neaplenkė naujovės 

XIX a. pab.XX a. pr. buvo technologijų proveržio laikas. Ir nors Tauragėje carinės Rusijos laikais pramonės beveik nebuvo, su naujovėmis apylinkių žmonės susipažindavo. Dar apie 1865 m. Tauragės pašte įrengtas telegrafas. Nuo 1896 m. per Tauragę kartais prariedėdavo pirmasis automobilis, skirtas plentui prižiūrėti. 1908 m. buvo įsimintini dėl dviejų faktų. Nuo Lauksargių iki Mintaujos (Jelgavos) pradėjo kursuoti pirmieji autobusai, o taip pat tais metais per Tauragę pralėkė automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius dalyviai. Italų komanda su visu automobiliu net tris paras buvo sustabdyta pilyje-muitinėje. Kol kas nežinoma data, bet labai tikėtina, kad pašte, o gal ir pilyje, tuo metu jau buvo ir telefono ryšys bei elektros šviesa. 1912 m. draugiškai kartu paminklą Tauragės konvencijai stačiusi ir lėktuvais skraidžiusi Rusija ir Vokietija, 1914 m. taps mirtinomis priešėmis, o technologijų pažanga bus panaudota sėti neregėto mąsto žudynėms Didžiajame (Pirmąjame pasauliniame) kare. Tikėtina, kad Rusijos kariniuose archyvuose saugoma ir daugiau nuotraukų su Tauragėje besisvečiuojančiu lakūnu. 

 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.