Asmenybės

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

– Pažvelkite, kaip kūrybiškai išskirtinėmis sąlygomis draugaujame, o tai reiškia, kad taip visada ir dirbame. Sekmadienį paskambinau keliems aktoriams ir paprašiau, kad jie apsirengtų, pasiruoštų neva ėjimui į repeticiją. Mudu su Jonu Dedūra privažiuosime prie namų, paskambinsime, jie išeis pro duris. Tada mes „paparacinsime“, – savo sumanymą pristato Genovaitė.

Išėjau iš namų rankoje laikydama išmanųjį  telefoną, Amerikoje dovanotą tauragiškės Daros ir ant kaklo pasikabinusi fotoaparatą „Sony“, prieš 5-erius metus Tarptautinės teatro dienos proga dovanotą buvusio rajono mero Sigito Mičiulio. Tai rodo, kad dovanas mėgstu ir vertinu. Kaip ir visus žmones, pas kuriuos vyksime. Gaila, kad visų aplankyti negalime, o ir  sąlygos tokiam žygiui nepalankios. Jonas pasirepetuoja, kaip iš abiejų „aparatų“ greitai atlikti darbą, ir pirmyn.

Gintaras Žemaitis paskambinus nulekia laiptais (ne tik artistui, bet ir kompiuterininui, sportininkui neseniai atlikta kelio operacija), kaip visada, pademonstruoja gerą humoro jausmą. Žinome, kad paskutinio dešimtmečio beveik visuose spektakliuose Gintaras sukūrė ryškius, charakteringus vaidmenis. Ačiū Jam.

Teatro veteranė Elytė Loveikienė geriausiai atliko užduotį. Jeigu jau repeticija, tai repeticija, – į kiemą išbėgo ne tik kaip visada žaviai atrodanti, bet rankoje laikydama pjesės „Žaidžiame kates“ tekstą. Šiame spektaklyje, kurį turėjome rodyti šiandien, Elytė atliko pagrindinį vaidmenį. Ką čia bepridursi. Gal tik jos žodžius: „Kaip aš jūsų pasiilgstu!“

Nuotrauka

Be Eugenijaus Kriaučiūno, jo kuriamų vaidmenų, pareigingumo, unikalios, bent man niekada nesutiktos gyvenimo filosofijos, nepalenkiamumo, išskirtinumo aš jau savo teatro spektaklių nebeįsivaizduoju. Į jį žiūrėdamas supranti, kad teatre didžiausias žavesys – žmogus. „Nemokink mokyto“, – lyg ir „ant durniaus“ sakydavom, bet yra ir tame tiesos...

Kamilė Kadytė ir Goda Virbickaitė į teatrą atskriejo su savo jaunatvišku, polėkiu, bet kartu ir su dideliu supratimu, kur atėjo, ko tikisi, ko nori. Liaudies teatras į beveik į kiekvieną spektaklį atsivesdavo jauną žmogų – to tiesiog reikalauja pjesėje parašyti vaidmenys. Jų nebuvo tiek daug, bet jų asmenybės branda, patirtys versdavo kartais stebėtis, o tuo pačiu ir džiaugtis, kad jie mumis, vyresniaisiais, pasitiki. O, ir jie tai žino, mes juos mylėjome ir mylime. Teatre, kaip ir visose gyvenimo situacijose, mes galime vieni iš kitų mokytis. O taip, kaip Kamilė su Goda moka pozuoti objektyvui, aš kažin ar sugebėčiau. Bet mokytis nevėlu – gal dar scenoje pravers.

O man nusišypsojo laimė nufotografuoti Joną Dedūrą, teatre pradėjusį vaidinti 1994-aisiais metais mano režisuotame spektaklyje „Karšto garo debesy“. Taip ir likusiame iki šios dienos. Taip ir tapusiame jau teatro veteranu. Nuotraukai vietą neatsitiktinai pasirinkome prie Kultūros rūmų. Jau niekas nesuskaičiuos, kiek kartų jis pravėrė šias duris, ateidamas kaip į darbą vaidinti, dainuoti, tiesiog pagelbėti. Žavi mus jo giedojimas bažnyčios chore, dalyvavimas krašto apsaugos renginiuose, linksmumas išvykose, pagarba vyresniam žmogui. Jonai, mes dar dainuosim!

– Genovaite, žinau, kad rašai knygą. Apie ką ji?

– Knygą rašiau 40 metų. O šiandien labiausiai tiktų šią savaitę baigtos iš įvairių nuotraukų, programėlių ir iš galvos ištrauktos visų vaidinusių teatre aktorių pavardės. Jų paviešinimas tegul bus tikrasis visų pasveikinimas su Tarptautine teatro diena. Tiems, kurie jau žvelgia iš Anapus, tegul bus mūsų šviesus prisiminimas kaip pagarbos ženklas jų veiklai. Tuo pačiu – padėka visiems visų artimiesiems, šeimos nariams, draugams, visiems tiems, kurie matė juos scenoje, sutiko gyvenimo kelyje. Taigi: Dalia Ramanauskaitė, Edita Peteraitytė, Veronika Naraškevičienė, Alma Krapienė, Adolfina Maciulevičienė, Elena Loveikienė, Alma Bumbulytė-Krasauskienė, Mefodija Čepaitė, Birutė Jurjonaitė, Aldona Tubytė, Sigita Dumčiūtė-Butkuvienė, Birutė Birgiolienė-Norgailienė, Gražina Butkutė, Janina Deimantavičienė,Genovaitė Grigaliūnienė, Hilarija Gudžiūnienė, Dalija Frejutė, Vida Špancerytė, Stefa Pietaraitienė, Birutė Lingytė-Lazdauskienė, Anita Juščiutė, Vida Povilauskienė-Tolkūnė, Rima Montvydaitė-Jurgilienė, Vilija Valčackaitė-Užmiškienė, Danguolė Albrechtienė, Lina Liorančaitė, Zofija Košienė, Rita Peteraitytė-Bilvardienė, Gražina Liorančienė, Juzefa-Onutė Biknerienė, Danutė Naujokienė, Irena Šmitienė, Birutė Treiklerytė, Antanina Martinkienė-Fetingienė, Rūta Daukšienė, Liucija Žylienė, Deimantė Buinickaitė, Indriana Dadūraitė, Donalda Meiželytė, Česlava Šimkienė, Regina Baužaitė, Onutė Stankienė, Jolanta Lunskienė, Sigita Šimkuvienė, Agnė Gregorauskaitė, Kazimiera Kymantaitė, Rita Petravičiūtė, Asta Gečaitė, Modesta Ramanauskaitė, Vida Meiland, Raselė Pocienė, Vitalija Juškevičiūtė, Lina Misiulytė, Daiva Kiniulienė, Danutė Valaitienė, Meilutė Parnarauskienė, Gustina Pakutinskaitė, Audronė Masedunskaitė, Elmina Klumbienė, Julija Paltanavičiūtė, Danutė Laugalienė, Birutė Jogėlienė, Auksė Preikšaitytė-Valančienė, Kamilė Kadytė, Goda Virbickaitė. 65 MOTERYS. Ir su visomis teko laimė susitikti teatriniame gyvenime kūrybos procese. Ir beveik su visomis neformalioje Draugystės aplinkoje.

Antanas Naraškevičius, Balys Misius, Egidijus Paulauskas, Albinas Petrikas, Bronius Jagminas, Pranas Silkauskas, Robertas Petrokas, Juozas Grigaliūnas, Zenonas Tarvainas, Antanas Jankauskas, Stepas Dirginčius, Petras Savickis, Algimantas Širka, Jonas Savodnikas, Vladas Brazas, Kazimieras Milašius, Robertas Krapas, Albinas Frejus, Juozas Sakalauskas, Jurgis Stasiulis, Pranas Dirginčius, Sigitas Rutkus, Romanas Čilinskas, Jonas Endriušaitis, Antanas Dirginčius, Rimantas Šimaitis, Vytautas Mikalauskas, Vladas Maraula, Rimas Juozapavičius, Edmundas Mažrimas, Saulius Paliukas, Tomas Leonavičius, Antanas Kvederis, Jonas Ulinskas, Jonas Juraška, Vytautas Stonys, Mindaugas Arlauskas, Kęstutis Katkauskas, Stasys Jurgutis, Vaclovas Petravičius,Romas Levanauskas, Romualdas Eičas, Algirdas Remeikis, Andrius Naraškevičius, Petras Stravinskas, Vigantas Užmiškis, Alvydas Knispelis, Arkadijus Šragė, Vytautas Radavičius, Petras Sadauskas, Benjaminas Timpa, Jonas Liorančas, Jonas Liorančas (jaunesnysis), Fortūnatas Dirginčius, Sigitas Kancveyčius, Darius Gricius, Rimas Liorančas, Petras Miliauskis, Jonas Dedūra, Sigitas Venckus, Ramūnas Ričkus, Renaldas Malychas, Jonas Dikmonas, Donatas Žilius, Vidas Narbutas, Petras Jokubauskas, Andrius Parnarauskas, Robertas Liorančas, Eugenijus Kriaučiūnas, Valdimantas Barčas, Alvydas Putelis, Robertas Muziliauskas, Andrius Bialobžeskis, Gintaras Žemaitis, Laimonas Rimkus, Gintaras Globys, Juozapas Bauža, Orestas Valančius, Lukas Kaminskas, Nojus Mockus, Edvinas Kleinas. 80 vyrų. Su visais turėjau kontaktą – renku klaviatūroj pavardę, ir iškyla naujos knygos verti pamąstymai. Tiek dėmesio ir gerumo sulaukta. Ne veltui sakiau – aš neturiu vyro, bet mano draugės juos turi. O jau kokie puikūs partneriai scenoje! Beje, visada reiškiu neišmatuojamą dėkingumą visoms aktorių šeimoms.

Atsisveikindama Genovaitė paprašė susisiekti su ja, jei jūs pats ar jūsų artimas žmogus vaidino teatre, o pavardės sąraše nėra.  Svarbu, kad nė vienas nebūtų užmirštas. Visa tai bus knygoje, o tuo pačiu – ir istorijoje.