Autorės nuotraukos
Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.
Pagrindinė Moters dienos gėlė
Pagyvėjimas gėlių salone visada jaučiamas per šventės – Valentino diena, Kovo 8-oji, Motinos diena. Ir užsakymų tada padaugėja, ir gėlių parduodama kur kas daugiau. Jonas svarsto, kad lietuviai vis skuba, bėga ir nori užbėgę į parduotuvę iškart rasti tai, ko reikia. Vis dėlto, pasak jo, yra ir žmonių, kurie planuoja ir gėles užsisako iš anksto.
Anksčiau Kovo 8-ajai visi pirkdavo tulpes. O dabar?
– Ir dabar tai išlikę, – teigia Jonas, – visiems ši šventė asocijuojasi su pavasariu ir būtent su tulpėmis. Perka ir rožių, ir kitų gėlių, Bet tulpė išlieka pagrindinė Moters dienos gėlė.
Šiemet Kovo 8-oji – sekmadienis. Todėl pirkėjų galbūt bus mažiau – būtinybės sveikinti koleges išvengs įstaigų, įmonių darbuotojai. Tačiau ne visi – kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Švytis“, jau užsisakė tulpių ir pasveikins moteris anksčiau.
Paklaustas, kokias gėles lietuviai mėgsta labiausiai, Jonas pasakoja, kad tradiciškai mėgstamos rožės, tačiau dažniausias pageidavimas – „ko nors, kas primintų lauko gėles“. Madingos laisvesnio stiliaus, natūraliau atrodančios puokštės, kurios primena natūraliai žydinčią pievą. Tik va kad žiemą sunku kažko panašaus rasti. Labai mėgstamos ir orchidėjos. Su jomis dažnai kuriamos puokštės – šios gėlės ilgai laikosi.
Aksesuarai padeda paslėpti ir trūkumus
Vis dar populiarios ir puokštės dėžutėse. Pasak Jono, jų mada atėjo jau prieš keletą metų, ir su kolegėmis jie kartais pasvarstantys, kada kas sugalvos ką nors naujo, kas jas pakeistų. Tačiau sutinka, kad puokštės dėžutėse patogios ir patiems floristams, ir jas įsigyjantiems – nereikia rūpintis, į ką pamerkti gėles.
Dar viena ne taip seniai pasirodžiusi naujovė – vadinamosios miegančios rožės. Jos naudojamos įvairiose kompozicijoje ir gali išbūti šviežios, kaip teigiama, iki dvejų metų. Paklaustas, ar tikrai, Jonas juokauja, kad čia kaip su vaistais – būna, kad galiojimo laikas pasibaigęs, tačiau nuo galvos skausmo padeda. O jei rimtai – ar jos ilgai išsilaikys, priklauso nuo laikymo sąlygų – jei saulėje kepinsi, ilgai tikrai neišbus.
O kaip dėl dirbtinių gėlių? Jonas sako, kad jos populiarios, kadangi dabar dirbtinės gėlės tokios kokybiškos, kad kartais jas sunku atskirti nuo tikrų. Jas perka ne tik į kapines – neretai jomis puošia namų ar biurą.
Dabar floristika nebėra vien gėlės – puokštėms, gėlių kompozicijoms kurti naudojama daugybė įvairiausių aksesuarų: karolių, kaspinėlių, kriauklių, akmenėlių, blizgučių. Tai padeda kurti ar atvirkščiai – apsunkina darbą? Jonas sako, kad aksesuarai suteikia daugiau galimybių, o kartais padeda paslėpti gėlių trūkumus, pavyzdžiui, kreivą kotelį.
Beje, Jonas ir pats kuria kai kuriuos aksesuarus. Iš popieriaus juostelių nupintas „rankinukas“ – jo paties kūryba, gamina jis ir originalias vazas iš betono.
Balta rožė – ne vien laidotuvėms
O kokia gėlė gražiausia jam pačiam? Jonas sako paskutiniu metu savo sode pradėjęs auginti daug vienadienių – toks potraukis buvo. Gražu jam ir kardeliai.
– Man gražu visos gėlės... – sako jis. – Gražu tas jų sezoniškumas. Kad ir alyvų žiedai... Gyvename nuostabioje gamtoje, turime visus keturis metų laikus, kurie yra užburiančiai gražūs.
Patarlė „Šiaučius be batų“ Jonui netinka – jo namuose daug gėlių. Tačiau, atvirauja jis, nors pats yra floristas, ir jo namuose gerai auga ne visos gėlės. Sako, reikia su jomis susigyventi – „charakteriai turi sutapti“. Tačiau jis nesutinka su gajais visuomenėje mitais, esą vienos gėlės gali atnešti nelaimę, kitos – pinigus ir t.t. Tai tik prietarai. Aišku, yra nuodingų gėlių, kurių negalima liesti, bet kad jos turėtų įtakos žmonių gyvenimui, sėkmei – tikrai ne.
Kalbėdamas apie gėlių spalvas, floristas sako manąs, kad gėlių spalvoms be reikalo suteikiamos reikšmės.
– Pavyzdžiui, man labai gaila, kad tauragiškiai baltą rožę pavertė išskirtinai laidotuvių gėle. Kituose miestuose tokios nuostatos nėra. O pas mus kartais žmonės, norėdami sveikinti jaunavedžius, suabejoja, ar baltos rožės tinka – neva tai laidotuvių gėlės. Jos gražu, tinka laidotuvėms, tačiau taip priskirti jas vien laidotuvėms negalima, – įsitikinęs Jonas.
Turi jis savo nuomonę ir apie gėlių skaičių. Štai daugelis įsitikinę, kad sveikinimui tinka tik nelyginis gėlių skaičius, o lyginis nešamas į laidotuves. Tačiau Jonas teigia, kad dabar jau tie stereotipai nyksta, ypač jų nebepaiso jauni žmonės. Jis sako girdėjęs vieno garsaus floristo pasakymą: jei du žmonės gali būti šalia vienas kito, kodėl dvi gėlės negali, jei jos viena prie kitos tinka?
10 metų emigracijoje
Jonas prisipažįsta floristika besidomįs senokai – vis tekdavo vienaip ar kitaip su tuo susidurti, tačiau būtent šioje gėlių parduotuvėje jis dirba dvejus metus. Tačiau niekur to nesimokė – sako, kad tai jis čia dirba, – tikra avantiūra.
– Nežinau, kiek ilgai ji tęsis, bet man patinka, – šypsosi jis. – Nors kol kas esu kaip ir ieškojimų kelyje...
Jis sutinka, kad floristika nėra paprasta sritis, – čia reikia daug išmanyti. Mokydamasis gauni žinių, bet tikrasis supratimas ateina per praktiką. Kai dirbi kiekvieną dieną, bendrauji su kolegėmis, pats pamatai, kur suklydai.
– Esu kaimo vaikas, daržai, augalai, sodas, gėlynas aplink namą – visa tai man nesvetima, – svarsto jis. – O gal ir genuose kas nors užkoduota...
Floristo darbas, atvirauja Jonas, toli gražu nėra toks, kaip atrodo iš šalies: gražu, švelnu, kvapnu. Jis sunkus fiziškai: konteineriai ir dėžės su gėlėmis sveria daug, renginių dekoravimui reikalingas ir kitas rekvizitas (vazos, indai, įvairūs kiti atributai), neretai tenka ir galvą pasukti, kaip įgyvendinti ir įvairius techninius sprendimus, todėl prireikia ne tik sekatoriaus, žirklių vielos, bet ir galybės kitokių įrankių. Yra daug pasiruošiamųjų darbų, kur ir nešvaru, ir pirštus tenka susibadyti. Daug tvarkymo, valymo. Tai fizinės ištvermės ir jėgų reikalaujantis darbas. Taigi nieko nuostabaus, kad jį dirba vyras. Juk ir tarp garsių floristų daug vyrų.
Jonui yra tekę puošti vitrinas, kaip floristui dalyvauti renginiuose. Antai pernai jis dalyvavo renginyje „Kvapų naktys“ Botanikos sode – kūrė puokštes podiumu žengusiems modeliams. Dailės akademijoje surengtame konkurse kartu su Tauragės komanda jis laimėje „Grand Prix“. Yra tekę dekoruoti ir vestuves.
J. Žukauskas ilgą gyvenimo tarpą – visą dešimtmetį – praleido Norvegijoje. Tačiau prieš porą metų mirus tėčiui jis grįžo. Ir nebeišvyko – mamos nesinorėjo palikti vienos, o ir sako pamatęs, kad ir čia yra ką veikti. O šio gėlių salono savininkę pažinojęs ir anksčiau, kartkartėmis atskubėdavęs į talką, jei prireikdavo.
Autorės nuotraukos
