2020 Kovo 30 d.
Pirmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Aurelijus Zykas: „Japonijoje net negali įsigyti automobilio, kol neturi įrodymo, kur jį statysi“

  • Įkelta: 2020-03-19

Pasak A.Zyko, japonai labai apsidžiaugtų išvydę, jog Tauragės gatvėse gausu „Toyotų“. Autorės nuotrauka

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

– Japonijos ir Lietuvos santykių kūrimą laikau savo pašaukimu, hobiu. Moku kalbą, tenka vertėjauti, suvesti mokyklas, savivaldybes. Labai geras dalykas – savivaldybių mainai. Mano gimtasis miestas Kaunas jau užmezgė ryšius su Japonija. Šį rudenį vyks Sugiharos (Čijunė Sugihara – Japonijos diplomatas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, karo metu gelbėjęs žydus) savaitė. Norėčiau viltis, kad ir Tauragė galėtų vystyti ryšius su Japonijos savivaldybėmis ir tikrai galėtų atsirasti gražių ir įvairių procesų.

– Kuo skiriasi japonai nuo lietuvių? Neretai japonai literatūroje vaizduojami kaip romios, harmoningos asmenybės. Yra tame tiesos?

– Išoriškai – taip. Tačiau japonai – pakankamai stresuojanti tauta, tik jie tą stresą kaupia viduje ir jo neparodo. Jų etiketas numato, jog rodyti emocijų ir jausmų nedera. Tai vienas tų dalykų, kuo japonai nuo lietuvių skiriasi. Lietuviai savo emocijas mėgsta išreikšti, buitiškai kalbant, išsitaškyti. O japonas stengsis nuslėpti savo jausmus.

– Bet juk tai kenkia sveikatai?

– Natūralu. Dėl to jų visuomenėje netrūksta įtampos. Šalyje yra daug taisyklių. Visa visuomenė yra pastatyta ant hierarchinių principų, kas kam turi paklusti, kas yra viršininkas. Yra daug ritualų, ir tai kuria įtampą. Man asmeniškai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl po ketverių metų gyvenimo toje šalyje nutariau grįžti į Lietuvą.

Aišku, yra ir kitų dalykų, kurie lietuvius stebina. Tai – erdvės trūkumas. Japonija yra nedidelė šalis, jie gyvena labai susispaudę. Apie 70 proc. šalies yra negyvenama teritorija – kalnai. 120 mln. gyventojų koncentruojasi mažoje teritorijoje.

Pasak A. Zyko, visa visuomenė yra pastatyta ant hierarchinių principų, kas kam turi paklusti, kas yra viršininkas.„tripsavvy.com“ nuotrauka
Apie 70 proc. Japonijos yra negyvenama teritorija – kalnai, tad 120 mln. gyventojų koncentruojasi mažoje teritorijoje. „nippon.com“ nuotrauka

Į Lietuvą atvykusiems japonams didžiulį įspūdį daro erdvės pojūtis. Vos išlipus ir lėktuvo ir ėmus važiuoti autostrada gali pasirodyti, jog tu akimis aprėpsi horizontą. Pastatų nėra, kiek akys užmato... Japonijoje tu arba esi ribojamas kalnų, arba mieste – aukštų pastatų. Ten nėra tokios vietos, kur matytum horizontą.

Japonams lietuviai atrodo itin turtingi: mes sau galime leisti turėti didelius namus, sodą, daržą. Jiems tai – prabangos dalykai. Mieste gyvenantis japonas svajoja priemiestyje turėti namą ir nedidelį, kelių kvadratinių metrų, sodelį.

– Ar dėl erdvės trūkumo jų interjeras yra toks asketiškas?

– Asketizmas kyla iš vietos trūkumo. Kai tu gyveni dideliame mieste, tavo bute labai mažai erdvės, esi priverstas skaičiuoti daiktus, kuriuos įsigyji. Ir stengiesi neturėti jų daugiau nei reikia, nes jie tau taps trukdžiu. Iškilus poreikiui apstatyti savo ankštus namus atsiskleidžia visas japono kūrybiškumas.

– Galbūt atkreipėte dėmesį į Tauragės gatves. Tauragiškiai mėgsta prabangius automobilius, visureigius. Kaip japonai jaustųsi žingsniuodami tokių mūsų miesto gatvių šaligatviais?

– Japonai yra labai nacionalistinių pažiūrų. Jie labai mėgsta savo produkciją. Tuo labai skiriasi nuo lietuvių. Jei lietuviai labai vertina užsienio produkciją ir mano, jog ji yra geresnė nei lietuviška, tai japonai – priešingai, – teigia, jog geriausia yra tai, kas pagaminta Japonijoje. Jie nemėgsta amerikietiškų automobilių, Japonijoje daugiausia japoniškų arba vokiškų automobilių.

Be to, atvykęs į Japoniją iškart pastebi, jog čia visi automobiliai – mažyčiai. Taupūs. Taupumas – šalies bruožas. Jie privalo būti maži, nes taupo vietą. Japonų automobilių gamintojai turi kiekvieno automobilio sutrumpintą modelį, kad jis užimtų kuo mažiau vietos automobilių stovėjimo aikštelėje. Tokiems automobiliams jie netgi turi specialius numerius ir jiems taikomos įvairios privilegijos. Gali net iš valstybės gauti paramą, kad turi automobilį, kuris taupo vietą. Kai automobiliai mažesni, ir kamščių mažiau. Japonijoje net negali įsigyti automobilio, kol neturi įrodymo, kur jį statysi. Negali jo statyti bet kur. Nuolatinis mąstymas, kur ką padėti, – vienas pagrindinių japonų bruožų.

Automobilių parkavimo ypatumai Japonijoje. „japangasm.wordpress.com“ nuotrauka
Japoniški sodai. A. Zyko feisbuko nuotrauka

– Japoniški automobiliai „Toyota“ tampa Lietuvoje vis populiaresni. Ir Tauragėje pastebiu ne vieną mažytį „Toyota Yaris“. Ką japonai apie tai mano?

– Tai ir yra jų strategija. Iš esmės japonai tapo vienais didžiausių automobilių gamintojų pasaulyje. Ilgai konkuravo su amerikiečiais ir pagaliau susilygino. Natūralu, kad jie stipriai ateina į Europos rinką. Ir tai pastarųjų kelių dešimtmečių įdirbis. Ir jūsų žinomas „Toyota Lexus“ – tai tik vakarietiškai rinkai skirtas modelis. Patys japonai prieš 10 metų „Lexus“ net nežinojo. Vakariečiai labiau vertina prabangą, dydis svarbu, grožis. O japonams tie dalykai – antraeiliai.

– O į Lietuvą atsikraustęs japonas turbūt puikiai čia jaustųsi, atsipalaiduotų ir perimtų mūsų gyvenimo stilių?

– Manau, jog jis greitai adaptuotųsi ir leistų sau tai, ką ir mes.

– O kokiomis ligomis serga japonai?

– Kraujotakos sutrikimai, vėžiniai susirgimai. Tačiau japonai yra viena ilgaamžiškiausių tautų. Nepaisant, to, kad šalyje – nemažai įtampos, japonai moka atsipalaiduoti, ištrūkti. Vyrauja karštųjų versmių kultūra. Jie vyksta į kurortus. Japonai vyrai mėgsta išgerti. Kalbant apie tai, kodėl jie ilgai gyvena, pagrindinė priežastis yra maistas. Kiek man yra tekę gyventi Japonijoje, keliauti, galiu tvirtinti, jog tai viena sveikiausiai besimaitinančių tautų. Jie mėgsta maisto įvairovę. Valgo jūržoles. Mes to nevartojame. O šios jūrų gėrybės – mikroelementų šaltinis. Jų virtuvei būdingas šviežio maisto vartojimas. Maistas negali būti pastovėjęs. Kodėl? Japonai vartoja itin mažai prieskonių. Jei mes įsivaizduojame, kad Azijos šalys vartoja itin daug prieskonių, tai japonai yra išimtis. Jų virtuvėje pats produktas turi būti skanus: labai šviežia žuvis, labai geros kokybės mėsa. Natūralu, jog būtent tokie produktai ir yra sveiki.

– Kokį apie Japoniją žinomą mitą galėtumėte paneigti?

– Mitų apie japonus yra daugybė. Vienas jų – manymas, jog šalis yra itin moderni. Dažnai manoma, kad Japonijoje visose erdvėse, kur nueisi, bus bevielis internetas, ant kiekvieno kampo – robotai, kompiuteriai. Kai nuvažiuoji į tą šalį, tenka tuos stereotipus sulaužyti. Japonijoje išvysti robotą nėra taip lengva, kaip įsivaizduojame. Bevielis internetas Lietuvoje yra tikrai geresnis nei Japonijoje. Kompiuteriais senoji japonų karta beveik nemoka naudotis. Yra daug dalykų Japonijoje, kurie yra itin modernūs ir inovatyvūs, kurių mes nematome.

– Kas stebina Japonijoje?

– Mokėjimo kortelių klausimas. Atrodo, antroji pasaulio ekonomika, tačiau japonai nemėgsta mokėjimo kortelių ir tikrai ne kiekvienoje vietoje ja galėsi atsiskaityti. Tai stebina. Japonams patinka liesti pinigus, jie mėgsta naudoti grynuosius. Patarimas keliaujantiems – visuomet turėti grynųjų.

– Ar pats esate perėmęs kokį netikusį, o gal gerą japonišką įprotį? O gal jums itin artimas tapo koks nors jų pasaulėžiūros aspektas?

– Kartais pastebiu, kaip iš Japonijos grįžęs asmuo ima lankstytis – jame jau nugulė Japonijos etiketo apraiškos. Japonų kultūros stipriąja puse laikau jų dėmesį senyvo amžiaus žmonėms. Visa visuomenė sukonstruota taip, kad kol esi darbingo amžiaus, turi daug dirbti, tačiau turi viltį, jog sulaukęs garbingo amžiaus užsitarnausi saugumą visuomenėje. Būsi tarsi nusipelnęs, gerbiamas. To Lietuvoje neturime. Čia seni žmonės tarsi atstumiami, tampa nebereikalingi. O Japonijoje atvirkščiai – didžiausias dėmesys yra skiriamas silpniausiems.

– Tai – atjauta?

– Gal tik iš dalies. Tai tikrai ne gailestis. Tai vertinimas. Žmogaus, kuris jau yra su patirtimi. Nusipelnęs. Ilgaamžis yra laikomas garbingu. Jie turi supratimą, kad senatvė bus ori, užtikrinta.

Lietuvoje to supratimo neturime. Kalbant apie senjorų užimtumo klausimą, dar reikia padirbėti šioje srityje.

 

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?