2020 Balandžio 04 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Savanorė Donata: „Atlygis – teigiamos emocijos, patirtis ir žinojimas, kad esu naudinga“

  • Įkelta: 2020-02-17
Autorės nuotrauka

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Galimybių savanoriauti daug

Žalgirių gimnazijos abiturientei Donatai Buciūtei šie metai gimnazijoje – paskutiniai, tad nenuostabu, kad mokslams tenka skirti labai daug laiko. Ateities planuose – studijos. Rinkdamasi, kur studijuoti, ji sako apsistojusi ties komunikacijos studijomis Vilniaus universitete. Mėgstamiausia disciplina gimnazijoje – istorija. Anksčiau, sako, jai patiko tikslieji mokslai, bet su laiku suprato, kad tai ne jos sritis.

O ką Donata veikia laisvalaikiu? Daugiausia laiko užima treniruotės – ji lanko futbolą.

Vis dėlto ne ką mažiau dėmesio ir laiko mergina skiria savanorystei: aktyviai dalyvauja ilgalaikiame savanorystės projekte „Perženk liniją“, siekiančiame suburti ne tik patyrusius savanorius, bet įtraukti į šią veiklą ir naujų žmonių, išjudinti jaunimą, praplėsti savanorystės sampratos rėmus. Donata dar ir organizuoja renginius, pavyzdžiui, pavasarį vykstantį „Menų festą“. Šiuo metu mergina pradėjo laisvanorišką jaunimo tarnybos savanorystę muziejuje, kuri suteikia 0,25 balo stojant į universitetą. Savanoriauja ji ir kitose organizacijose – ten, kur pakviečia.

– Mokslai dėl to tikrai nukenčia, ypač anksčiau, – neslepia Donata, – Šiemet svarbu mokslams skirti daugiau laiko, nes prasidės ruošimasis egzaminams. Laiko apskritai trūksta...

Paprašyta prisiminti, nuo ko prasidėjo jos savanorystė, mergina pasakoja, kad pradžia buvo tada, kai ji prieš trejus metus įsijungė į „Apskritojo stalo“ organizacijos veiklą. Atsivėrė daugiau galimybių,  prasiplėtė pažįstamų ratas. Atsirasdavo progų savanoriauti, galiausiai ji sako pajutusi, kad jai tai patinka, ir ėmė pati domėtis, pamatė, kad yra įvairių projektų – „Perženk liniją“ ir kiti. Iš pradžių ji savanoriavo renginiuose – miesto šventėje, Kultūros rūmuose vykstančiuose renginiuose, muziejaus surengtame festivalyje „Kvadratu“. Jų metu tenka dirbti įvairiausius darbus – tikrinti bilietus, prižiūrėti tvarką, padėti susitvarkyti po renginio. Savaime suprantama, savanoriavo ir pačios organizuojamuose renginiuose.

– Projekte „Perženk liniją“ kuratorius siūlo įvairių galimybių savanoriauti. Viena jų mane ypač sudomino. Tai neįgalių vaikų dieninė savaitės stovykla vasarą – ryte vaikai susirenka, daugiausia tai  „Pušelės“ darželinukai, ir savanoriai su jais žaidžia, sugalvoja įvairių veiklų, padeda auklytėms. Nusprendžiau pabandyti, ir man labai patiko, – pasakoja Donata.

Gera daryti gera

Donata prisipažįsta, kad buvo nelengva – nors dauguma jų tiesiog vaikai, nedaug kuo besiskiriantys nuo sveikų vaikų, vis dėlto su jais dirbant reikia turėti kur kas daugiau atsakomybės ir nuoseklumo. Tačiau laikui bėgant ji sako nebepastebėdavusi jų neįgalumo ir net pamiršdavusi apie jį.

Kodėl žmonės apskritai susidomi savanoryste? Galbūt tai mada?

– Iš pradžių motyvacija buvo paprasta – ką draugai daro, tą ir tu nori daryti, nes tiesiog patinka būti su jais, – aiškina Donata. – Paskui pastebėjau, kad noras visur dalyvauti kyla man pačiai, iš vidaus – norisi būti įvykių sūkuryje, dalyvauti veiksme. O ta tikroji savanorystė, kaip aš sakau, prasidėjo su neįgaliais vaikais. Galiu pasakyti, kad tapau tiesiog priklausoma, tai įsiliejo į mano gyvenimą  ir tapo neatskiriama jo dalimi. Kur bebūčiau, vis kas nors primindavo tuos vaikus. Kai kurie darbai išties reikalauja daug pastangų, kiti tikrai dykai jų nedirbtų. O mano atlygis – teigiamos emocijos, patirtis ir žinojimas, kad esu naudinga. Daryti gera tiesiog smagu!

Donata prisipažįsta – savanorystė jai pačiai davė ir iki šiol duoda labai daug. Kiekviena diena, užsiimant visa savanoriška veikla, o ypač – praleista su neįgaliais vaikais, atneša nepakartojamą jausmą, išsklaidantį visas neigiamas mintis ir visus dienos rūpesčius nustumiantį į šalį. Išbandyti savanorystę ji siūlo visiems: juk duoti nieko nekainuoja, o rezultatai nustebins labiau nei tikitės.  Mergina pasakoja savanoriaudama išmokusi geriau įsiklausyti į kitą žmogų ir stengtis suprasti. Juk visi norime būti išklausyti ir suprasti, tačiau ne visada taip elgiamės su kitais. Be to, savanorystė davė labai daug praktiškų dalykų, tokių kaip kalbėti viešai, dirbti komandoje, organizuoti užsiėmimus.

Susipažins su muziejaus „virtuve“

Dabar Donata pradeda dar ir savanoriauti Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. Savanorius kviečia įstaigos, kurios turi pasirašiusios sutartis su savanoriška jaunimo tarnyba. Muziejus buvo viena tokių įstaigų, kurios sutiko tam tikram laikui priimti vieną savanorį praktikai. Kadangi Donata domisi istorija, be to, ketina studijuoti komunikaciją, muziejus jai tiko labiausiai. Jau pasirašyta trišalė  sutartis, pagal kurią Donata turės 6 mėnesius po 40 valandų dirbti muziejuje. Veikla įvairi – nuo ekskursijų vedimo iki ėjimo į archyvus. Mergina jau buvo susitikusi su jai priskirta kuratore Živile, aptarė, ką veiks. Ji džiaugiasi galėsianti susipažinti su muziejaus „virtuve“, iš arti pamatyti, kaip viskas vyksta, ir tikisi atrasianti, ką norėtų kaip muziejininkė dirbti ateityje.

– Jau susipažinau su muziejaus kolektyvu, net darbo vietą man skyrė, – šypsosi mergina, – o šeštadienį viską apžiūrėjau. Tikiuosi, po truputį įsiliesiu į kolektyvą.

Muziejaus kultūrinės ir turistinės veiklos vadybininkė Živilė Griguolienė džiaugiasi, kad į muziejaus veiklas įsilieja jauni žmonės – sako, kad tik daugiau tokių būtų.

– Turime užsipildę savanorystės akreditacijos paraišką. Ji trejiems metams. Dabar priėmėme vieną savanorę, nes tokį pageidavimą pareiškė pati savanorė, bet jei atsirastų daugiau norinčių, mielai priimtume ir antrą, – sako ji.

Pasak jos, Donata kol kas susipažįsta su muziejaus veiklomis, ji renkasi įvairios medžiagos, o kai „įsivažiuos“, bus pagalbininkė įvairiose srityse – tiek vedant ekskursijas ar su projektine veikla, turizmu, prisidės prie renginių organizavimo.

– Donata paliko labai gerą įspūdį: ji atsakinga, darbšti, aktyvi, drąsiai imasi įvairių veiklų. Į darbą muziejuje ji žiūri rimtai, nes nori ir išmokti, ir galbūt tai jai padės ateityje apsisprendžiant dėl 

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.