2020 Vasario 28 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Marina Cariova: „Jokiu būdu negali smerkti paauglio. Jam ir taip sunku“

  • Įkelta: 2020-02-12

Marina Cariova. Margaritos Rimkutės nuotrauka

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Margarita Rimkutė: Vos jus pamačiau, toptelėjo mintis, jog jūs panaši į atlikėją Pink. Jos taip pat trumpi ryškūs plaukai, panašus aprangos stilius.

Marina Cariova: Tas pastebėjimas gan tikslus, tačiau tai, ką matote, – mano pačios sukurtas stilius. Nuo studijų laikų mėgstu ryškų makiažą, mėgstu keisti šukuosenas, gal čia slaviškas kraujas savo daro. Norisi turėti savo šarmo, kaip sakant, savo „razinką“.

M. R.: O buvimas stilinga mokytoja padeda mokykloje?

M.C.: Žinoma, padeda. Vaikams patinka. Štai neseniai vienas aštuntokas, besirinkdamas parduotuvėje batus, atsiuntė patinkančios avalynės nuotraukas, klausė, ką manau. Buvo išsirinkęs tokius blankius, sakiau jam, kad trūksta spalvų...

M.R.: O kas dar padeda kurti ryšį su jaunimu? Juk su paaugliais – nelengva, jie mėgsta ginčytis, įrodinėti savo tiesą.

M.C.: Gal meilė? Ir gamta... Kažkada svajojau savo gyvenimą susieti su grožiu, kosmetika, bet po to, kai įstojau į pirmąją savo aukštąją, planai pasikeitė. Pradėjau dirbti mokytoja. Vykdavome su mokiniais į gamtą. Man labai patiko. Mokiniams – taip pat.

Ryšys su pirmąja mokinių laida išliko iki šiol. Kviečia mane į vestuves,  krikštynas. Susirašome, susitinkame.

M.R.: O kokios savybės jaunimui patinka jumyse?

M.C.: Sugebėjimas saugoti paslaptis. Vaikai gali ateiti pas mane išsipasakoti. Kas negerai šeimoje, su draugais – viskas lieka tarp mūsų. Aišku, kartais jaunimas iškrečia įvairių dalykų, tada mėgini paaiškinti, kokios įtakos tie dalykai gali padaryti jų ateičiai, patarti, kas dera, kas ne. Kad jie suprastų pasekmes. Man patinka Motinos Teresės mintis: „Geri jūsų darbai bus užmiršti rytoj, bet nesiliaukite daryti gerus darbus. Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką, vis dėl to kurkite atiduodami pasauliui, ką turite, ką geriausio. Žinau, bėga metai, vaikai mane užmirš, užmirš, ką sakiau, bet ta akimirka, kai jie jaučiasi saugūs man išsipasakodami, man yra labai prasminga.

M.R.: Panašu, jog jiems pakanka to, kad jūs juos priimate tokius, kokie jie yra?

M.C.: Taip. Jokiu būdu negali smerkti paauglio. Jam ir taip sunku. Jie jaučiasi nesuprasti. Mes per daug lekiame, skubame ir neišgirstame tų vaikų... Vaikas turėtų nebijoti eiti pas mokytoją. Prisimenu savo mokyklinius laikus, kai vienas mokytojas, neteisingai atsakius į klausimą, imdavo šaipytis, įžeidinėti. Mes bijodavome eiti į pamoką. Bijodavome kalbėti. Paklausti atsistodavome ir tiesiog nieko nesakydavome.

„Carioviukais“ vadinami M.Cariovos ugdytiniai taip tapatinasi su savo mokytoja, jog pasigamino juos vienijančią aprangą
M. Cariovos vedami jaunieji šauliai aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Asmeninio albumo nuotraukos

M.R.: O kokių mokytojų jaunimas nemėgsta?

M.C.: Galbūt iš mano pusės būtų neetiška apie tai kalbėti. Kiekvienas pats turėtų save analizuoti.

M.R.: Dirbate su jaunaisiais šauliais. Ką veikiate?

M.C.: Ketvirtadienį dirbu su mažaisiais kandidatais į šauliukus, kitomis dienomis – su vyresniaisiais. Su jais jau imamės gynybinių mokymų.

Labiausiai paaugliai trokšta naktinio gyvenimo. Todėl sąskrydžių metu gana dažni naktiniai žygiai. Juos tai veža. Pasisėdėjimai prie laužo. Esame porą kartų rengę naktines orientacines varžybas. Siekdama užtikrinti saugumą, prašau policijos pagalbos, padeda tėvai.

M.R.: O kodėl juos taip traukia naktinės atrakcijos?

M.C.: Tu pati prisimink diskotekas paauglystėje. Užtraukdavome visų langų užuolaidas, reikėdavo privatumo, prieblandos. Gal taip drąsiau.

Norisi tiems šauliukams duoti kuo daugiau. Bandome organizuoti turistines išvykas su tėveliais, planuojame į Švediją vykti.

M.R.: Kažkada teko pastebėti, jog su jaunaisiais šauliukais įsitraukiate ir į labdaringos organizacijos „Caritas“ veiklą.

M.C.: Mes bendradarbiaujame prisidėdami prie jų akcijos „Gerumas mus vienija“. Platiname žvakes. Už jas surinktas lėšas atiduodame „Caritui“. Vitalija Šlepavičienė vadovauja vaikų dienos centrui „Esi laukiamas“, mes su tais vaikais dalyvaujame šeštadieniniuose palaiminimuose (Švc. Trejybės parapijos renginys, – aut. past.). Arba talkiname organizuojant „Carito“ renginius: dalijant maistą, plaunant indus.

M.R.: Ir savaitgaliais?

M.C.: Taip. Kur reikalinga mūsų pagalba, ten ir dalyvaujame. Sausio 13-ios proga dalyvavome bėgime, neseniai – žygyje „Sukilėlių keliais“, artimiausiu metu vyksime į  Kazlų Rūdą, kur rengiamas žygis „Prosenelių takais“. Žygiai dažniausiai vyksta tik savaitgaliais. Būnu su vaikais visą dieną. Yra labai gera, leidi laiką gamtoje.

Pamokų metu visų žmogiškųjų savybių neišugdysi. Kad ir supratingumą, pagarbą, užuojautą, meilę gamtai. Kai kurie kartais nemoka tokių paprasčiausių dalykų, kaip įsisiūti sagą ar po pasinaudojimo išvalyti kriauklę, pasinaudojus tualetu nuleisti vandenį. Kai kurie tuos dalykus išmoksta stovyklose. Juk ne vien matematika reikalinga. Ir etiketas prie stalo.

M.R.: Esate ilgametė mokytoja, tačiau, panašu, entuziazmas visiškai neblėsta. Net gal priešingai – auga?

M.C.: Mano darbo stažas – 30 metų. Supranti, kai sulauki vaikų atsiliepimų, sulauki laiškučio, meilaus žodelio, prieina apkabina ar pabučiuoja, tada pagalvoji, gal tu esi čia, kur reikia būti?

M.R.: O jūs esate laiminga? Ar gerai supratau, jog jaunystėje svajojote būti kosmetologe?

M.C.: Kai yra laiminga šeima, tave supantys mokiniai, su kuriais kas dieną susitinki – ir pats tampi laimingas.

M.R.: Paprasta ta laimė, ar ne?

M.C.: Taip, čia nereikia materializmo kažkokio, nieko. Na... Tiktai dar būtų gerai per metus išvykti į kokias 2–3 keliones (į užsienį, – aut. past.). Tada iš viso palaima būtų (juokiasi).

M.R.: O kaip dažnai dabar keliaujate?

M.C.: Tik kartą per metus. Neskaičiuojant kelionių po Lietuvą.

M.R.: Leiskite, atspėsiu, mėgstate aktyvų poilsį?

M.C.: Ne. Priešingai – poilsis turi būti pasyvesnis, tačiau su galimybe pažinti, patyrinėti ką nors naujo.

M.R.: Tai kur dabar norėtumėte nuvykti, jei pakaktų pinigų?

M.C.: Į Balio salą. Meksiką, Braziliją. Bet jau čia reikia įjungti taupymo režimą. Turiu specialią programėlę, kurioje atlikus tam tikrus nustatymus ji epizodiškai perkelia pinigus į kitą, kelionei skirtą sąskaitą. (rodo telefono programėlę, kurioje yra nurodytas taupymo tikslas – Balio sala)

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.