Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.
Margarita Rimkutė: Dirbate Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Kaip prasideda jūsų darbo diena?
Asta Verumbickienė: Pirmiausia apgalvoju dieną, kokie darbai manęs laukia. Kokios operacijos, kokia galima jų eiga, kokie pacientai pas mane apsilankys. Turi numatyti bent tokius planinius dalykus. Ir labai svarbu nusiteikti nenumatytiems atvejams: gal į skyrių atvyks gimdanti, o gal jau pagimdžiusi namuose. Turi nusiteikti psichologiškai.
M.R. O kokių sudėtingiausių situacijų pasitaiko jūsų darbe?
A.V.: Negimdinis nėštumas, masyvus nukraujavimas. Itin sudėtingos yra akušerinės ūmios situacijos, kai, pavyzdžiui, tenka gaivinti naujagimį.
M.R. Kai viskas pasibaigia, kas padeda nusiraminti?
A.V. Dažniausiai tokiose sudėtingose situacijose dalyvauja 6–8 asmenys, po visko svarbu ne tik pasišnekėti apie tai, kas įvyko ir kaip viskas išspręsta, svarbu ir išsikalbėti. Išsipasakoti, kaip jauteisi. Tada palengvėja. Gal vyrai labiau užsidarę, mes, moterys, net viena kitai pasiskambiname, išsikalbame. Vyrai būna uždaresni, gal jiems šiek tiek sunkiau tuo klausimu.
M.R. Vyrai? Tai kad jūsų skyriuje vienintelis dirbantis ginekologas-akušeris yra Almantas Urbanavičius.
A.V. Ne vien apie jį kalbu. Pas mus atvyksta ir anesteziologai, ir chirurgai. Kai kviečiame nuskausminti, kviečiame vietinį anesteziologą. Jis dirba per kelis ligoninės skyrius. Be to, pasitaiko, kad tenka ir mums dalyvauti kituose ligoninėse skyriuose vykstančiose operacijose. Tarkim, ūmioje ligonio būklėje aptinkama ginekologinė problema. Tada mes operacijos metu dalyvaujame kaip konsultantai.
M.R. Tauragės ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyrius turi naujagimiui palankios ligoninės statusą. Ar teisingai suprantu, jog tai reiškia natūralų gimdymą be nuskausminamųjų bei jokių žindukų kūdikiams?
A.V. Yra dešimt principų, kurių mūsų ligoninė šiuo klausimu griežtai laikosi. Jokių buteliukų, žindukų ir mišinukų yra tik keletas iš jų. Naujagimis turi žįsti tik motinos krūtį tiek, kiek pageidauja. Jei leidžia galimybės, jis turi būti su mama, jei mamos ir naujagimio būklė gera, jie turi iškart būti kartu. Kad būtų išlaikytas mamos ir naujagimio kontaktas, net į savo palatą naujagimis iškeliauja gulėdamas mamai ant krūtinės.
M.R. Žodžiu, viskas – pagal naujagimio pageidavimus. Skamba didingai. Tarsi kokios karališkos privilegijos. Kiek didenybė naujagimis pageidauja...
A.V. Tikrai taip (juokiasi). Kaip naujagimis pageidauja. Jokių žindukų, antspenių, mišinukų. Labai daug dėmesio skiriama gimdyvių mokymui žindyti. Visas ligoninės personalas privalo išmanyti apie žindymą. Net elektrikas.
(juokiamės)
M.R. Anksčiau, gal prieš keliolika metų, tarp gimdyvių buvo mada vykti gimdyti į didmiesčius. O kaip dabar?
A.V. Dalis vyksta, tačiau vis dažniau sulaukiame moterų, kurios pirmąjį kūdikį gimdė didmiestyje, o antrą, trečią atvyksta gimdyti jau pas mus.
M.R. Ar moterys neprieštarauja, kad vyras dalyvautų gimdyme?
A.V. Sakyčiau, tik viena–dvi iš dešimties moterų kategoriškai draudžia vyrui dalyvauti gimdyme. Dažniausiai vyrai yra nusiteikę padėti, žinoma, pasvarstymas, „kažin, ar aš nenualpsiu gimdymo metu“ išgirstamas gan dažnai, tačiau mano darbo metu dar nenualpo nė vienas. O moteriai jos vyro teikiamas psichologinis palaikymas yra neįkainojamas.
M.R. Papasakokite apie savo kolegų komandą. Ką iš jų galite laikyti esančiu šalčiausių nervų?
A.V. Negalėčiau tokio išskirti. Visi turime būti ramūs. O jei kas ir jaučia stresą, niekas neparodo. Esame ne vienas atsidūrę itin sudėtingose situacijose, pavyzdžiui, kai tenka gelbėti naujagimio ar gimdyvės gyvybę. Visi skubiai kooperuojamės ir visi žino, ką kiekvienas privalo daryti.
Dienos metu skyriuje viso dirba iki 15 darbuotojų, įskaitant skyriaus administraciją, gydytojus, slaugytojus, slaugytojų padėjėjas, operacinės darbuotojas.
M.R. O kiek jūsų būna komandoje naktį?
A.V. Budėjimo metu skyriuje lieka 6–8 darbuotojai, iš jų 1– gydytojas ginekologas.
M.R. Ką manote apie gimdymą namuose?
A.V. Žinau, kad yra tai leidžiantis įstatymas, bet nė viena gydymo įstaiga nepareiškė noro teikti tokią paslaugą. Manau, tiems žmonėms pirma reikėtų išvysti, koks tai darbas. Kokių ūmių situacijų pasitaiko akušerijoje. Tarkim, gimsta sveikas naujagimis, tačiau prasideda pogimdyvinis kraujavimas. O namuose su gimdyve – tik akušerė. Tu vienas nieko negali padaryti, reikia atlikti kraujo tyrimą, parūpinti, kad kraujas būtų perpiltas, o tu neturi tokių resursų. Tada privalu gimdyvę vežti į gydymo įstaigą. O jei žmonės gyvena už 50 km, tai, paskaičiuokime, tu gali nuvežti per valandą. Per tiek laiko žmogus gali netekti net trijų litrų kraujo. Ir numirti. Arba pasitaiko moterų, kurios net prieš gimdymą nepageidauja, kad būtų klausoma naujagimio širdies ritmo, ir staiga jis gimsta negyvas. Vienas tu jam pagalbos nesuteiksi. Gaivinant naujagimį minimum turi dalyvauti 4–6 žmonės. Ir tam tu turi tik dešimt minučių.
M.R. O gal tos mamos pasiryžusios prisiimti atsakomybę ir tuo atveju, jei nutiks nelaimė?
A.V. Gal. Tačiau tai didžiulė atsakomybė pirmiausia mums, ginekologams-akušeriams. Nesėkmės atveju tu jausi didžiulę kaltę dėl mirusios gimdyvės ar neišgyvenusio naujagimio.
M.R. O jūsų praktikoje kas nors pageidavo gimdyti namuose?
A.V.: Dirbu septynerius metus – ne. Viena lyg ir norėjo gimdyti namuose, bet mes įkalbėjome atvykti į ligoninę, nes ultragarso tyrimo metu buvo nustatyta pakitimų.
M.R. Jūsų darbas kupinas įtampos. Tokių profesijų atstovai neretai pasižymi puikiu, o kartais ir juodo humoro jausmu. Ar yra toks žmogus jūsų kolektyve?
A.V. Nenorėčiau išskirti kurio vieno. Visi humorą suprantame, o įtampos kupiname darbe pasijuokti yra būtina, nes jei nesijuoksi – verksi. Kartais gali išgirsti anekdotą ir operacinėje. Žinoma, jau įtampai atslūgus, kai situacija stabilizuojasi. Juk mums šis darbas – įprastinis. Jei operacijos metu viskas vyksta sklandžiai, kartais ir apie dienos darbus pasišnekame.
