2020 Liepos 15 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Freskos ant klinikos autorius Linas Atgalainis: „Kartais jaučiuosi, tarsi reabilituočiau šį dekoravimo būdą“

  • Įkelta: 2020-01-13

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

IDĖJĄ PASIŪLĖ DIZAINERĖ

Šiaulietis menininkas Linas Atgalainis žinomas kaip sienų, lubų tapybos meistras, interjero dekoravimo srityje. Prieš dvidešimt penkerius metus jis baigė dailės studijas Šiaulių universitete (tuometiniame Šiaulių institute). Kaip pats autorius prisistato, prioritetą teikia detalėms, akademiškumui, šviesos ir šešėlių žaismui. Sienų tapybos srityje profesionaliai dirba nuo 2004  metų. Freska odontologijos klinikoje „Implantera“ atsirado neatsitiktinai.

Klinikos interjero dizainą kūrė Kristina Grybaitė, kuri jau ne kartą bendradarbiavo su Linu Atgalainiu. Pasak freskos autoriaus, dizainerė ir pasiūlė sukurti freską klinikai.

– Freska buvo numatyta dizainerės Kristinos Grybaitės kuriant fasado vaizdą. Ne kartą esu dalyvavęs jos kuriamuose projektuose. Piešinio turinys gimė vėliau, bendraujant su užsakovais. Jiems patiko tema, kuri vyrauja mano darbuose. Tai jaukios senamiesčio gatvelės, – „Tauragės žinioms“ pasakojo autorius.

Asmeninio albumo nuotraukos

ORAI TAPO IŠŠŪKIU

Daugelis autoriaus darbų susiję su sienų tapyba. Linas savo veiklą vertina kaip dailininko darbą, amatą, meistrystę. Bet kūrybos šiame darbe taip pat yra nemažai.

– Esu labiau dailininkas nei kūrėjas, – prisipažįsta autorius. – Daugelį piešinių detalių derinu su užsakovais, tačiau tame yra daug kūrybos. Nuo manęs priklauso kompozicija, spalvinės detalės. Būtent šio piešinio idėja ir eskizavimas prasidėjo gal prieš pusmetį iki pradedant tapyti ant sienos.

Jis sako, kad visada įsiklauso į užsakovo pageidavimus. Šios freskos suderinimas truko gana trumpai. Tuomet teko laukti, kol darbininkai baigs fasado apdailą. Linas savo darbą galėjo pradėti birželį. Orai tapo pagrindiniu iššūkiu.

– Tai buvo karščiausias metų mėnuo. Teko dirbti iš ryto ir po pietų, nuo 16 valandos, kai dienos karštis nuslūgdavo. Pats tapybos procesas truko apie tris savaites, – prisimena autorius.

DAŽNIAUSIAI PUOŠIA PRIVAČIUS NAMUS

Iki tol autoriui teko imtis panašaus, tik didesnio projekto – nutapyti centrines Širvintų miesto kultūros centro fasado sienas. Linui labiau įprasta dirbti privačiuose namuose, kuriant namų interjerą, tačiau vis dažniau meninių akcentų, įrengdamas savo komercinių patalpų interjerą ar eksterjerą, imasi ir verslas. Tapytojui toks verslininkų požiūris patinka.

– Tai rodo, kad verslui svarbu ne tik suteikti paslaugą, pasiimti pinigus, bet ir sukurti jaukią aplinką klientams. Šiuo atveju dar ir viešoji erdvė papuošta, tam tikra prasme – dovana miestui. Manau, kad sienų tapybos arba gatvės meno miestuose galėtų būti daugiau. Tos vietos galėtų tapti traukos objektais svečiams, – įsitikinęs tapybos profesionalas.

KLIENTŲ ATSILIEPIMAI – VERTINGIAUSI

Meno istorijoje sienų tapyba ir freskos vaidina milžinišką vaidmenį. Turbūt mažai kas nežino Siksto koplyčios Vatikane, kurioje renkamas popiežius. Renesanso laikais sienas freskomis ištapė Botičelis, Perudžino, Pinturikjo ir kiti to laiko žymiausi menininkai. Tarp jų puikuojasi ir Renesanso genijaus Mikelandželo ikoniškoji „Paskutiniojo teismo“ freska.

Menininkai nebūtų menininkai, jeigu nesvajotų. Ar yra erdvė, kurioje savo freską norėtų nutapyti Linas?

– Gal iki tos freskų freskos aš dar užaugsiu. Darbas nuo užsakymo iki užsakymo suvaržo. Tačiau jeigu sulaukiu puikių atsiliepimų apie atliktą darbą, gal tai ir yra toji freska, kurią norėjau nutapyti, – mano autorius. – Nemanau, kad esu kūrėjas, kuriam svarbi tik saviraiška, nes mano atlikti darbai skirti ne mano namams. Mano darbai dideliais formatais yra žmonių namuose. Todėl gerai jaučiuosi tik tada, kai piešinį suderinu su klientu. Manau, neteisinga, kai menininkai jaučiasi mažiau menininkais, kai dirba dėl kliento.

VYRAUJA STEREOTIPAI

Kaip tuomet dėl grafiti darbų arba freskų, kurios kurtos sovietmečiu? Autorius iki šiol nėra tikras, kur ta riba, kuri nustatytų, kuriuos grafiti darbus mieste reikėtų uždažyti, kuriuos – išsaugoti. Bet tvirtai sako, kad daugelis meno kūrinių turėtų išlikti.

– Gal išskyrus tuos, kurie tarnavo sovietmečio ideologijai ir žeidžia tuos, kurie patyrė represijas. Kai kur dar yra išlikusių tokių abejotinų freskų, – mano Linas.

Tapytojas teigia, kad sienų tapyba iki šiol šalyje dar menkai išnaudojama ir suprantama. Todėl tenka įdėti nemažai pastangų keičiant nusistovėjusius stereotipus.

– Vyrauja stereotipas, kad sienų piešiniai bus būtinai ryškių spalvų, tinkantys tik vaiko kambariui, ir gražinant namus žmonės šios interjero puošybos atsisako. Todėl kartais jaučiuosi tarsi reabilituočiau šį dekoravimo būdą, – teigia tapytojas.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keliolika kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.

Praėjusią savaitę skvere prie Tauragės Kultūros rūmų atidengta meninė kompozicija režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Tauragiškiai A. Naraškevičių mena ne tik kaip talentingą kūrėją, bet ir nuoširdų žmogų, puikų draugą. Tą liudijo ir gražios ceremonijos metu išsakyti žodžiai, prisiminimai. Savo kūryba Tauragę garsinęs režisierius, rašytojas, žurnalistas, menininkas ir kūrėjas Antanas Naraškevičius (1944–2007) Tauragės liaudies teatrui kaip režisierius vadovavo 17 metų, statė spektaklius, dirbo televizijoje, rajono savivaldybėje, vertė knygas.

Šiais metais MAMA apdovanojimuose „G&G Sindikatas“ laimėjo net tris apdovanojimus. Kad jie repuoja, žino visi. O kad vienas jų – Kastytis Sarnickas, repo muzikos mėgėjams labiau žinomas kaip Kastetas, – tapo rašytoju, tikriausiai daugeliui buvo naujiena. Praėjusią savaitę Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pakvietė skaitytojus į jo knygos „Turnė“ pristatymą.

Minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Tauragės krašto muziejus „Santaka“ prasmingai įamžino Tauragės krašto istoriją – surengė parodą „Tarpukario dvasia“, muziejaus iniciatyva pagaliau šalia pilies stovi miesto simbolis – tauras. Atsirado ir išliekamąją vertę turintis leidinys „Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų“. Kaip kilo mintis išleisti tokią knygą ir kaip sekėsi tai daryti, „Tauragės žinioms“ papasakojo jos sudarytojas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis. Knyga bus pristatyta visuomenei vasario 13 d., 17 val. Pilies menėse.