Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.
Margarita Rimkutė: O tos kaukės ant sienų tau turi kokią nors reikšmę?
Auridijus Butkus: Kai kurios – klientų dovanotos. Tiesą pasakius, visai neseniai prie durų radau padėtą kaukę ir niekaip neišsiaiškinu, kas ją atnešė. Niekas neprisipažįsta. Dabar, naudodamasis proga, galiu padėkoti. Ačiū.
M.R.: Tavo feisbuko profilyje „Six bones tatoo“ ant viršelio – žmogaus kaukolės nuotrauka. Tavo studijoje pilna dekoratyvinių kaukolių. Patinka tau?
A.B.: Man tiesiog gražu. Aš ir pats turiu daug kaukolių tatuiruočių. Esu senas metalistas, man patinka sunki muzika, kuri siejama su tais dalykais. Mano pirmosios tatuiruotės buvo kaukolės. Tiksliau, pati pirmoji tatuiruotė, kurią pasidariau su paprasta adata, tušu iš tušinuko, buvo ožio kaukolė. Man tada buvo septyniolika...
M.R.: O tau kaukolės kelia asociacijų su mirtimi?
A.B.: Gal... Bet juk ji taip pat gali būti ir ilgaamžiškumo simbolis. Juk po mirties visi kaulai supūva, tik kaukolė išlieka. Apskritai kaukolė man labiausiai patinka kaip piešimo objektas – joje daug įvairių smulkių detalių. Pieštum kokį nors šonkaulį, ant jo nebūtų tiek duobučių, iškilimų kaip ant kaukolės.
M.R.: Kada susidomėjai piešimu?
A.B.: Kiek save pamenu, visuomet piešiau. Piešiau darželyje. Mokykloje. Šiaip mano mama neblogai piešė, tik, gaila, plačiau savęs nerealizavo. Ji besilaukdama manęs daug piešdavo, dažniausiai moteris indes. Esu radęs jos skaitytas knygas, kurių puslapiuose – aibė indžių piešinių. Toks sutapimas – man ant kaktos apgamas. Prisipaišė...
M.R.: O ką tu piešdavai būdamas vaikas? Būna, vaikai menininkai net savo mokyklinių sąsiuvinių paraštes išmargina.
A.B.: Oi, visokias nesąmones... Kai ėmiau klausyti sunkios muzikos, metalo, tai visokius velnius, negyvėlius... Tačiau metalas turi įvairių pakraipų. Ne visada tai muzika apie mirtį ir įvairius, kaip dažnai siejama, blogus dalykus.
M.R.: O ką tu girdi klausydamas metalo?
A.B.: Muzikos dabar dažniausiai klausau piešdamas tatuiruočių eskizus. Kartais net muziką parenku pagal tai, kokios tatuiruotės eskizą ketinu piešti. Kad ir piešdamas tas pačias kaukoles – muziką klausausi sunkesnę. Jei kuriu ką nors kita, renkuosi lengvesnius kūrinius.
M.R.: Kai atėjau, skambėjo metalas. Gan sunkus...
A.B.: Taip. Toks psichodelinio (svaiginantis, pasižymintis ilgais garsų srautais – aut. past.) žanro metalas.
M.R.: Sakoma, jog tatuiruotę išsirinkti – itin sunku. Esi vienas tų tatuiruočių meistrų, kurie drąsiai reiškia savo nuomonę. Kokios klientų idėjos tave pribloškia ir ar mėgini juos atkalbėti nuo, tavo nuomone, netikusių tatuiruočių?
A.B.: Net 70 procentų klientų atkalbu nuo jų idėjų tatuiruotei. Kad ir va šio. Ketiname tatuiruoti visą ranką, vadinamąją tatuiruotę-rankovę. Jis atvyko su idėja, kad rankovei labai tiktų ruonis. Na, esu matęs įvairių gyvūnų, bet ruonį...
(klientas tyliai kikena)
M.R.: Kaip baigėsi su tuo ruoniu? Matau, jog tu jam dabar tatuiruoji liūtą...
A.B.: Ruonis dar gal bus ateityje, jis būtų piešinio tęstinumas. Tačiau, tikiuosi, klientą atkalbėsiu nuo šios idėjos. Mes juk lietuviai. O Lietuvoje ruonis nėra kažkuo ypatingas gyvūnas...
M.R.: Tai gal šernas būtų kiek lietuviškiau?
(Auridijus juokiasi)
A.B.: Bet juk ruonis ir šernas yra du skirtingi dalykai. Nuo pradinės idėjos kiek per toli...
M.R.: O jei ateitų žmogus, neskaičiuojantis pinigų? Kokią savo idėją norėtum realizuoti ant jo kūno?
A.B.: Yra toks klientas, kurį tatuiruoju devynerius metus. Iki pusės jis yra tatuiruotas visas. Net ant dalies veido. Ir rankos jo tatuiruotos iki pat pirštų galiukų. Tik delnai netatuiruoti. Tai vienas mano pačių nekantriausių klientų – netoleruoja skausmo.
M.R.: O jis taip trokšta tatuiruotis?!
A.B.: Taip. Ir net pats yra sakęs, jei tektų viską tatuiruoti iš naujo, jis nebesiryžtų... Tai pakankamai skausminga. Yra skausmingų vietų. Nors šis klientas klaipėdietis, buvo tokie metai, kai jis pas mane kiekvieną antradienį tarsi į darbą atvykdavo... Jis – profesionalus sportininkas, augina raumenis. Itin savo išvaizda besirūpinantis vyras, be to, aukštas – dviejų metrų raumenų kalnas. Toks žmogus, kuriam praėjus žmonės atsisuka dar kartą pasižiūrėti.
M.R.: Visai neseniai buvo madinga tatuiruotis maorių (N.Zelandijos tautos) tatuiruočių motyvais.
A.B.: Jau ta banga atslūgo. Egzistuoja ir tatuiruočių mados. Vieni dabar grįžta atgal, populiarios tampa „Old school“ (senosios mokyklos, – vert. iš anglų k.) tatuiruotės. Tokios būdavo daromos seniau. Dabar tokias darant daugiau dėmesio skiriama linijų kokybei, kaip sulietos spalvos. Net dažų gamintojai daro specialiai prigesintas spalvas. Provincijoje gal populiariau yra juoda-balta, nes lietuviai bijo spalvų. Yra ir „new school“ stilius (naujosios mokyklos, – vert. iš anglų k.). Tai ryškūs, grubiai nupiešti piešiniai.
M.R.: O vadinamosios „3D“ tatuiruotės madingos?
A.B.: Gal, sakyčiau, realizmas madingas. Gali piešti bet ką, padailinti tai šešėliu ir tai jau bus, kaip tu vadini, 3D. O realizmas yra patyrusių Lietuvoje meistrų pamėgtas stilius. Kad ir šis dabar mano tatuiruojamas liūtas – tai realizmas.
M.R.: Dar kartą norėčiau grįžti prie maorių tatuiruočių. Žinau, jog jų ant kūno tatuiruojami raštai yra tam tikrų dalykų simboliai, jie turi reikšmes. O ar būna, kad klientai pasirenka negatyvią reikšmę turinčių ženklų?
A.B.: Buvo toks žmogus, kurio gyvenimo istorija buvo itin sudėtinga. Tiesa, tai nesusiję su maoriais. Jis sirgo vėžiu, kurį išsigydė, jo patėvis pasikorė ant batų raištelio... Jis manęs paprašė nupiešti jo gyvenimo istorijos eskizą, siūlė jame pavaizduoti ir tą batų raištelį. Man jo idėjos pasirodė itin negatyvios. Atsakiau, kad jo idėjas perteiksiu šiek tiek kitaip. Nenorėjau ant jo kūno atvaizduoti mirties. Kūriau, piešiau, tačiau jis taip ir nepasirodė. Neretai klausiu klientų, ar išties jie nori ant savo kūno piešti negatyvą. Lietuvoje net yra meistrų, kurie yra kategoriškai prieš kaukolių piešimą. Tačiau jie visai nieko prieš ant kliento kūno nupiešti moterį angelą su tokia (rodo, kokia) krūtine, kuri rankoje laiko kalaviją, o nuo jo laša kraujas. Ar čia pozityvas?
M.R.: O kas tau yra pozityvu?
A.B.: Besidomėdamas įvairiomis kultūromis suvoki, jog negatyvą ir pozityvą kiekviena tauta suvokia skirtingai. Pavyzdžiui, pelėdą. Mums tai – išminties, mokslo simbolis. O Pietų Amerikoje tai blogio ženklas. Nes tai naktinis paukštis, negražus jo balsas. Tai vos ne mirties simbolis.
M.R.: Panašu, jog dalykams mes patys suteikiame reikšmes...
A.B.: Taip, kaip ir tatuiruotėms. Kiekvienas nori tokios tatuiruotės, kuri asmeniško ką nors simbolizuotų. Visada malonu žmogui sukurti tokią tatuiruotę, kuri jam kažką reikštų. Vienas žmogus manęs prašė nupiešti angelą, sako: „Man gyvenime nesiseka, nupiešk, ką nors, kas pritrauktų sėkmę“. O jis – alkoholikas. Arba yra tekę daryti tatuiruotes žmonėms, kurie yra netekę savo artimųjų. Kai pagalvoji, žmogau, gal tau labiau psichologo pagalbos reikėtų, ne tatuiruotės.
M.R.: Tai dabar tas žmogus vis dėl to turi ant peties nupieštą angelą?
A.B.: Taip. Bet turi ir kaukolių.