Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.
Biografijos faktai
Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, tremtinys, medikas, istorijos mokytojas, kraštotyrininkas, Skaudvilės Sąjūdžio grupės steigėjas, aktyvus visuomenės veikėjas Dainotas Habdangas gimė 1932 m. lapkričio 19 d. Jo tėvas dirbo pašte, mama buvo akušerė. Su žmona Ieva D. Habdangas susilaukė dukros Daivos ir sūnaus Sauliaus.
1940 m.–1944 m. D. Habdangas mokėsi Skaudvilės pradinėje mokykloje. 1944 m. pabaigoje įstojo į Skaudvilės vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi iki 1951 m. 1951 m. vasario 16 d., būdamas vienuoliktos klasės mokinys, su grupe mokslo draugų iškėlė Lietuvos vėliavą. Už tai buvo suimtas ir nuteistas. Ištremtas į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną, vėliau – į Čunsko rajoną. 1956 m. grįžo į Skaudvilę, baigė vidurinę mokyklą. 1957 m.–1959 m. Šiaulių medicinos mokykloje įgijo felčerio išsilavinimą. 1967 m.–1973 m. Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo istoriją.
1959 m.–1972 m. dirbo sanitaru, vėliau medicinos felčeriu Skaudvilės ligoninėje, 1962 m.–1968 m. buvo medicinos felčeris ir Skaudvilės vaikų darželyje. 1972 m.–1979 m. D. Habdangas dėstė istoriją Upynos vidurinėje mokykloje, nuo 1975 m. buvo istorijos mokytojas ir kraštotyros būrelio vadovas Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1977 m. Skaudvilėje jis įkūrė kraštotyros muziejų.
Nuo 1979 m. įsidarbino Skaudvilės poliklinikoje rentgeno kabinete, tęsdamas darbą Skaudvilės ir vidurinėje mokykloje.
1988 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Sąjūdžio grupę Skaudvilėje ir antrą kartą čia iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą.
Mirė D. Habdangas 1989 m. liepos 26 d.

„Susirgau kraštotyros liga...“
D. Habdango organizaciniai sugebėjimai, atkaklumas, išmonė ir fantazija, pasakotojo talentas būrė apie jį vaikus ir suaugusiuosius. Jis kūrė eilėraščius, rašė tekstus, istorinius straipsnius.
Lietuvos kraštotyros draugijos VIII suvažiavime, vykusiame 1990 m., D. Habdangui buvo suteiktas šios draugijos Garbės nario vardas. 1998 m., minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 10-metį, apdovanotas Sąjūdžio atminimo medaliu.
Kraštotyrininkas turėjo labai gerą atmintį, žinojo daug skaičių, faktų, mokėjo analizuoti, domėjosi istorija. Jausdamas, kad trūksta istorinių žinių jo pomėgiams, baigė istorijos studijas. Straipsnyje „Kraštotyra – mano hobi“ jis rašė: „Kai paklausia, kodėl užsiimu tokiu nerimtu darbu, kaip kraštotyra, – neturiu ką pasakyti. Galbūt taip, kaip meškeriotoją traukia ežero ar upės plotai, kaip medžiotoją vilioja giria, – taip mane trauka gimtojo krašto praeities ir dabarties vaizdai, kuriuos norisi užrašyti ar kaip kitaip užfiksuoti... Susirgau kraštotyros liga jau seniai...“.
1972–1973 m., būdamas studentas, turėjo parašyti diplominį darbą „Skaudvilės miestelio istorija“ Kol parašė, užrašė bent 50 įvairių žmonių atsiminimų. Baigęs studijas ir įsidarbinęs istorijos mokytoju toliau rašė istorinius straipsnius, subūrė kraštotyros būrelį Skaudvilės vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Mokytojas sugebėjo pritraukti daug mokinių, su kuriais ruošė ekspedicijas, rinko buities rakandus, darbo įrankius ir kitus senus daiktus. Užrašinėjo padavimus, legendas, senolių pasakojimus. Organizuodavo ekskursijas, vaidinimus, įspūdingus kraštotyrininkų vakarus. Taip sukaupė daug vertingų daiktų ir rašytinės medžiagos, todėl tapo aišku, kad Skaudvilei reikia muziejaus.
Muziejaus gimimas
1976 m. lapkričio 26 d. Skaudvilės vykdomojo komiteto pirmininkė Janina Jonikienė pasirašė sprendimą, kuriuo buvo leidžiama Skaudvilės kultūros namuose steigti visuomeninį kraštotyros muziejų. Taip prasidėjo muziejaus įrengimas, prie kurio prisidėjo ir nemažai skaudviliškių. 1977 m. balandžio 24 d. muziejus iškilmingai atidarytas. D. Habdangas ir toliau mokytojavo, rinko medžiagą, rūpinosi muziejumi. Prasidėjus Lietuvoje atgimimui jis neliko nuošalyje – dalyvavo steigiamajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime. Kartu su bendraminčiais įkūrė Sąjūdžio grupę Skaudvilėje, kurį laiką jai ir vadovavo. Deja, nepriklausomos Lietuvos jis jau neišvydo – mirė 1989 m., būdamas tik 57 metų. Ankstyva mirtis nutraukė jo veiklą, tačiau nuveikti darbai išliko ir reikšmingi iki šiol.
Vakaras Dainotui Habdangui atminti
Prabėgo 30 metų po Dainoto Habdango mirties. Lapkričio 6-ąją Skaudvilės muziejuje surengtas atminimo vakaras. Pristatyta paroda apie D. Habdangą, kurioje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, įvairūs užrašai, knygos, spaudoje publikuoti straipsniai ir kita muziejaus įkūrėją įamžinanti medžiaga. Renginyje dalyvavo buvę jo mokiniai, kraštotyrininkai, draugai, bendradarbiai ir visi,vertinantys jo indėlį šiam kraštui. Atsiminimais apie jį dalinosi buvusios mokytojos Aldona Banienė ir Stasė Krušinskienė, medikė Violeta Bielskienė, buvęs Skaudvilės kultūros manų direktorius Romualdas Jurkšaitis, buvusios mokinės Inesa Baužaitė ir Zita Barškaitytė. Renginyje dalyvavo ir Dainoto Habdango dukra Daiva Baranauskienė, kuri savo tėtį apibūdino kaip smalsų ir tolerantišką.
Vakarą sušildė Artūro Mauriaus dainos ir Dainoto Habdango kurtos eilės, kurias skaitė Skaudvilės kultūros namų literatų klubo „Laiko lašai“ narės Žydrė Macienė ir Zita Jurevičienė. Tarybos narys Vidas Bičkus ir Skaudvilės seniūno pavaduotoja Dalia Milašienė pasidžiaugė, kad Skaudvilė turėjo tokį žmogų, kurio dėka šiandien yra muziejus. Jiems antrino ir Tauragės krašto muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus. Renginio vedėja Inga Nagaitienė prisiminė ir Dainoto Habdango darbų tęsėją Eugeniją Krencienę, kuri muziejumi rūpinosi nuo 2000 m. Šie du žmonės, nesitikėdami jokio atlygio, dirbo vardan Skaudvilės. Apie tokius žmones reikia kalbėti ir juos prisiminti, nes jie yra mums visiems sektinas pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo stengtis.
Pasak I. Nagaitienės, renginys vyko rudenį (nors D.Habdangas miręs vasarą) dėl to, kad vasaros metu muziejus dar buvo tvarkomas ir neatidarytas.