Šikšnių seniūnaitė: „Parubežyje neužaugo toks vaikas, kuriam neteko paragauti velnio lašų su cukrumi“
Įkelta:
2019-12-03
Nuotrauka
Aprašymas
Irena Plauškienė. Autorės nuotrauka

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Margarita Rimkutė: Lapkritis kaime. Rudens darbai baigti. Jau galite ilsėtis?

Irena Plauškienė: Paskutinį arimą sūnus prieš porą dienų padarė. Žemės sunkios, lietingas ruduo. Klimpsti į dirvą. Jau jokių darbų nebeatliksi. Gyvuliai tvartuose.

M.R. Vasarą juk buvo sausra...

I.P. Beveik kasmet būna. Šiemet išdegino šienavimui, gyvulių ganymui skirtas pievas. Anksčiau, būdavo, nuperki gerą, brangią sėklą, žolė išsilaikydavo apie 4–5 metus. Dabar turi atnaujinti kone kas dvejus metus: turi arti pievą, persėti žolę. Atsiranda papildomų išlaidų. Jei neatnaujini, ganiava prasta. Turi atvežti į laukus, ką esi paruošęs rudenį (džiovintos žolės, – red.), nes gyvuliai ėsti nori, vien vandeniu gyvi nebus. O laukus vasarą nušienavus atolai jau nebeatželia.

M.R. Ar tiesa, kad jūsų krašte itin nederlingos žemės?

I.P. Buvo. Bet visai neseniai Europa (Europos Komisija, – red.) nusprendė, kad derlingos. Padaryti žemėlapiai, atsirado naujas reitingavimas, mūsų plotuose žemės našumas pažymėtas didesnis. Vyriausybė patvirtino.

M.R. Tai jums nauda, kilo žemės vertė?

I.P. Nieks nekilo. Nes žemė derlinga tik popieriuje. O realybėje niekas nepasikeitė. Mes į tokią žemę negalime sėti grūdo. Turime pasirinkimą tik auginti gyvulius: ar mėsinius, ar pienui. Auginti žolę. Kiti gal nesupranta, galvoja, kad mes taip norime. Priešingai, kaip tik grūdine kultūra būtų verstis lengviau, nes nereikia vargti žiemą, tačiau realybė tokia, kad net tręšiant mūsų derliai nedideli.

M.R. Mokesčiai turėtų kilti... Statėte žalius kryžius (protestas prieš vyriausybės mokesčių kėlimą, – red.)?

I.P. Viena tokia močiutė išvydusi prie kelio iškylantį žalią kryžių  klausė mano pažįstamų, ar vėl ką nors partrenkė, – juokiasi Irena. – Ji įpratusi matyti žūties vietose statomus kryžius. Teks įprasti juos matyti ir laukuose. Mūsų krašte kryžiai statomi. Va, mano sūnus šiandien (penktadienį, lapkričio 15-ąją, – red.) nusipirko žalių dažų. Sakė, dažys.

M.R. Jau metai, kaip esate ir Šikšnių kaimo bendruomenės pirmininkė. Dar būdama seniūnaitė prieš keletą metų esate sakiusi, jog norite prikelti bendruomenę. Prikėlėte?

I.P. Gaila, nebuvote šiemet vasarą mūsų kaimo šventėje. Nematėte, kas ten dėjosi. Va tada buvo atsigavusi bendruomenė. Pasistatėme lauko pavėsinę, su Europos ir savivaldybės pagalba susitvarkėme apleistą kampą pagrindinėje gatvėje, alpinariumą, padarėme poilsiavietę, suolelių pastatėme. Gaminome tokias vazas, puošėm gatves. Šią vasarą plušėjome kaip reikiant. Norėjau patikrinti, ar įmanoma suburti žmones bendrai veiklai.

M.R. Kaip jūsų iniciatyvumą priima vietiniai?

I.P. Esu ne pinigas, visiems nepatiksiu (juokiasi). Kažkam esu sakiusi, net jei neateinate, neprisidedate prie veiklos, bet jei bent per kampą mane stebite, – vadinasi, jūs jau esate bendruomenės nariai. Pamenu, kai gaminome vazas, buvo kaime keliančių klausimą, kodėl mes plušame mano kieme. Bet mes neturime kur kitur susirinkti.

M.R. Neturite viešos vietos, kur susirinkti?

I.P. Neturime. Pas mus vieša vieta – tik kapinės (juokiasi).

M.R. Jėgainių statytojai dairosi į Žygaičių seniūnijos laukus. Jūsų kaime turėtų iškilti net šešios vėjo jėgainės. Ir bendruomenei jėgainių statytojai per metus skirs 1000 eurų. Kodėl tiek mažai paprašėte?

I.P. Mes neprašėme. Mes su jais jokios sutarties dar nesame sudarę. Buvo kalbama, kad nuo vienos jėgainės mums tiek turėtų „nubyrėti“. Dar tik metai, kai tapau kaimo bendruomenės pirmininke. Kai susikuria bendruomenė, veiklos pradžiai iš rajono savivaldybės gauna tik kelis šimtelius eurų. Tai, žinokite, tas tūkstantis eurų iš vienos jėgainės mums yra – „vau“.

M.R. Ar tas baubas, jėgainės, toks baisus, koks piešiamas?

I.P.  Nežinau, kodėl jų reikia bijoti. Jų kieme gi nestato. Laukuose. Gi jie (jėgainių statytojai, – aut. past.) žino, kokie turi būti atstumai. Žmonės sako – „nepasitikėk niekuo“, na, bet juk visko nebijosi. Na, o kalbant apie tai, kad išbaidėme skalūnų gręžėjus, tai čia kitas reikalas. Ten jau kilo reali grėsmė, kad vykdant darbus į žemę išleis chemikalus. Ten tai buvo baubas. O vėjo jėgainės – koks čia baubas. Sūnus Norvegijoje gyvena, sako, kad ten stato daug. Tačiau pagrindinis pasipiktinimas kyla, kad darko kraštovaizdį. Sveikatai poveikio, manau, nėra. Juk taip pat rekomenduojama mobiliojo telefono prie pat lovos nelaikyti, bet vis tiek juk jis guli prie mano lovos. Ir man atrodo, ne vien prie mano...

M.R. Ar pasikeitė gyvenimas prieš keletą metų asfaltavus į Sartininkus vedantį kelią (Šikšniai – greta jo, – aut. past.)?

I.P. Tai žinoma. Nepalyginsi. Mes dabar – karaliai. Juk ir aš, kiek trukau pas jus atvykti – purpt, 15 minučių, – ir aš jau čia.

M.R. Tai gal pabrango sklypai jūsų kaime?

I.P. Na, žinote, toks tas kaimo gyvenimas: pas mus nėra nei mokyklos, nei krautuvės, nei bažnyčios. Tik kapinės.

Juokiamės abi.

M.R. Jau antrą kartą minime jas šiame pokalbyje.

I.P. Nes tai yra vienintelė vieša vieta, kur mes, kaimo žmonės, galime netrikdomai susirinkti (juokiasi). Na, bet šiemet pavyko visus suburti kaimo šventėje. Buvo ir svečių iš miesto. Dažnai nesusirinksi, gi pastoviai neprašysi lėšų iš savivaldybės. Parėmė ūkininkai. Kokie tie ūkininkai. Tai aš su sūnumi, vieni tų didesniųjų ūkininkų, ir Šeputis. Auginu 60 karvių. Kiti augina 10–15 karvių. Tai augindamas tokį skaičių esi priverstas iš savo kiemo neišeiti – pats viską darai. Aš tai pasisamdžiau melžėją. Tai jau esu ponia. Nesvarbu, kad beveik viską, ką uždirbu, tenka atiduoti jos atlyginimui. Bet ką padarysi – nebeturiu sveikatos. O be to, pagalvoju, jog ne tam dirbau jaunystėje, kad viską išparceliuočiau, tai dar ir laikau, neardau ūkio. Tikiuosi geresnės ateities. Va todėl ir tas sūnus kryžių kala.

M.R. Minėjote, jog vienas sūnų – Norvegijoje?

I.P. Taip. Ir jis žiūri į mus ir sako: „Gal jūs jau baikit su tais ūkiais“. O mano jaunėliui patinka kaimas. Ir jis tiki. Kad bus geriau.

M.R. Nuskambėjo kiek liūdnai. Šiaip esate linksma, turite gerą humoro jausmą...

I.P. Paveldėjau iš tėvo. Buvo apsiskaitęs. Pamenu, rusų laikais buvo knygų serija „Noriu žinoti“, tai  ant palangės visuomet būdavo jų krūvos. Jis mėgdavo pajuokauti ir visuomet turėjo ką pasakyti.

M.R. Ar visuomet gyvenote šiuose kraštuose?

I.P. Taip. Visuomet parubežyje.

M.R. Ar tiesa, kad kaimų, nuo Draudenių iki Vainuto, gyventojai itin mėgdavo anodiją? Sako, jog buvo toks kaimas, kuriuo važiuodamas net galėdavai užuosti jos kvapą.

I.P. Tiesa. Parubežyje neužaugo toks vaikas, kuriam neteko paragauti bent lašo anodijos su cukrumi (juokiasi). Sakydavo, reikia vaikui duoti anodijos ant cukraus nuo... Pala, nuo ko... Nebeprisimenu... Aa, nuo pilvo skausmo. Vidurių dezinfekcijai (juokasi). Žinokit, jei girdėjot anekdotų su anodija, tai jie neabejotinai kilę iš mūsų kraštų...

Nuotrauka
saulius
Įkelta:
2021-01-01
Jau tradicija tapusią, šiemet penkioliktą kartą vykstančią senelių paramos akciją „Maltiečių sriuba“ karantinas pakeitė – sriubos paragauti neteks, tačiau noro padėti vargstantiems tai nestabdo. Seniems vienišiems žmonėms reikia paramos, ir nors dabar ją suteikti tapo sudėtingiau, Tauragės maltiečiai rankų nenuleidžia. Saulius Oželis, vadovaujantis Tauragės maltiečiams, šiemet buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Jo vadovaujami savanoriai ir dabar triskart per savaitę veža karštą maistą 60-čiai senolių, globoja nepasiturinčias šeimas. Saulius neslepia – darbo per karantiną padaugėjo. Toks panašus į Kalėdų senelį, jis dalija ne dovanas, o savo širdies šilumą ir yra įsitikinęs, kad aukodamas savo laiką kitam žmogui, padėdamas jam, esi apdovanojamas – šypsena, geromis emocijomis, gražiu žodžiu ar net džiaugsmo ašara.
Nuotrauka
senelis
Įkelta:
2020-12-31
Kasmet artėjant Kalėdoms Dacijonuose, kaip sako kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė, užsikuria naminių žaisliukų gamybos fabrikėlis. Bendruomenės nariai renkasi gaminti papuošimus šventinei eglutei. Šiemet prasidėjus antrajam karantinui fabrikėlis neužsikūrė, tiksliau, užsikūrė tik renginių organizatorės namuose. Padedant vyrui ir kaimynams gimė kaimą puošianti Nykštukų alėja, o kadangi renginių vykti negali, namuose įkurtas ir R. Didorienės Mamauzių teatras vaikams. Pasirodymai transliuojami feisbuke. Beje, net ir čia kūrybiškai moteriai talkina jos vyras Egidijus.
Nuotrauka
rasa
Įkelta:
2020-12-16
Skaudvilės renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė apdovanota Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija. Toks įvertinimas jai skirtas už etninės kultūros puoselėjimą. Folklorą Skaudvilės krašte renginių organizatorė-pedagogė propaguoja jau daugiau nei dvidešimtmetį. Jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ Skaudvilę garsina lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, be instrumentinės ansamblio grupės neapsieina valstybinės bei kalendorinės šventės, savo pasirodymais džiugina ir moters vadovaujama liaudiškos muzikos kapela „Dobilas“.
Nuotrauka
Rugilė Norbutaitė
Įkelta:
2020-12-15
Muziką kurianti 18-metė tauragiškė Rugilė Norbutaitė savo klausytojams geriau žinoma „thelastsunday“ pseudonimu. Netrukus dar vieną naują kūrinį pristatysianti mergina kalba, kad jaunas, savo tikslų ir svajonių siekiantis žmogus neretai pasiduoda pusiaukelėje, kai susiduria su gausybe jo laukiančių iššūkių. Anot jos, kovoti už vietą po saule tenka visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena Tauragėje, ar Vilniuje. Rugilė ragina nepasiduoti. Kalbėdama su „Tauragės žiniomis“ jaunoji atlikėja atskleidė, kaip savyje atrado menininkės gyslelę, kokią įtaką jai padarė šeima, mokykla ir bendraamžiai.
Nuotrauka
alijosius 2
Įkelta:
2020-12-12
Tomą Alijošių tauragiškiai pažįsta kaip sėkmingą verslininką, politiką, ir tuo pat metu – kuklų ir mažakalbį žmogų. Kad jis išties daug apie save kalbėti nemėgsta, akivaizdu ir iš šio interviu: gruodžio 7-ąją 70-ąjį gimtadienį pasitikęs verslininkas į klausimus atsakė netuščiažodžiaudamas – trumpai ir aiškiai.  
Nuotrauka
Karina Matulytė
Įkelta:
2020-12-08
Sekmadienį Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje įvyko III-sis tarptautinis muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų meninis edukacinis projektas-konkursas „Muzikos spalvos“. Į jo antrąjį turą pateko ir Tauragės meno mokyklos ugdytinė.
Nuotrauka
Jokūbas Kurlinkus
Įkelta:
2020-12-04
18-metis tauragiškis Jokūbas Kurlinkus – aktyvus jaunimo organizacijų narys, jį galima pamatyti įvairiuose renginiuose, visai neseniai jo kūrybos rašinį „Žmogus“ išspausdino kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“. Vaikinas drąsiai reiškia savo mintis jaunimo, švietimo ir politikos klausimais. Nieko nuostabaus – jis planuoja studijuoti istoriją ir yra įsitikinęs, kad pasaulį būtina matyti itin plačiai. Tačiau kartu J. Kurlinkus neslepia, kaip pats sako, esantis nacionalistas, o jo požiūris į Lietuvą – toks pat, kaip antrajai kadencijai neišrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūris į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-18

Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-14

„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų. 

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-06

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas...  Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-05

16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-02

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti.  Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-20

Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-16

Sveikata ir dailios kūno linijos šiais laikais rūpi ne tik moterims, bet ir vyrams – sulieknėti be pastangų tikriausiai norėtų dažnas. Deja, tai neįmanoma: kad sulieknėtum nepakenkdamas sveikatai, nepakaks, tarkim, mėnesiui atsisakyti saldumynų. Tam reikia iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Kaip tai padaryti? Per nepilnus metus kone trečdalio savo svorio atsikratęs Vilius Stumbra sako, kad tai reikalauja be galo daug pastangų.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-12

Ką tik įsikūrusi „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė, kurią koordinuoja Indra Uginčienė, spalio pradžioje pirmą kartą susirinko švęsti ir kartu kurti bendruomenę įgimtą proto negalią turintiems žmonėms, jų tėvams ir draugams. Į šią bendrystės kelionę – burtis ir kurti bendruomenę – pastūmėjo klebono Mariaus Venskaus iniciatyva.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-06

Keturioliktąjį gimtadienį šią savaitę atšventusi Raminta Jankauskaitė mažais žingsneliais kopia į automobilių sporto olimpą. Jaunoji lenktynininkė automobilių sportu domisi nuo mažens. Išbandžiusi keletą šakų, Raminta apsistojo prie bagių ir pastaraisiais metais lenktyniauja „Junior 1000“ klasėje. Praėjusį savaitgalį ji startavo Tauragėje pirmą kartą vykusiame „Weekend Grand Race“ čempionato penktajame etape. Galutinėje įskaitoje mergina kol kas tarp lyderių nepatenka, bet motyvacija didžiulė ir ateities siekiai ne visai kuklūs – kovoti dėl pergalių. Potencialo tam, panašu, yra.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-05

Mokytojas – ypatinga profesija. Savo mintimis, darbu, užsidegimu jis gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Atrasti kelią, kaip ne tik suteikti mokiniui žinių, bet ir padėti tapti žmogumi, įkvėpti gerumui, – didžiausia ir sunkiausia mokytojo užduotis. Linkėdami sėkmingų ir kūrybingų mokslo metų visiems mokytojams, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos anglų kalbos mokytoją Inesą Siutilienę, Mokytojų dieną pasitinkančią jau 18-ą kartą.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-02

Romualdo vardas Tauragėje laikomas kultūros ir fotografijos sinonimu. R. Vaitkui vadovaujant Tauragės krašto muziejus „Santaka“ ne tik prasiplėtė, bet ir greitai tapo daugiafunkciu krašto muziejumi, kur be tradicinių veiklų vyksta alternatyvus kultūrinis miesto gyvenimas. Romualdas jau trečią dešimtmetį dirba Tauragės muziejuje, garsina gimtąjį miestą Lietuvoje ir užsienyje. Romualdas Vaitkus yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, jam suteiktas Meno kūrėjo statusas, už pasiekimus fotografijos srityje apdovanotas Tauragės apskrities Garbės ženklu. Už nuopelnus fotografijos menui R. Vaitkus taip pat yra įvertintas Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija. Jis yra Lietuvos spaudos fotografų konkurso „Auksinis kadras“ laimėtojas, „Tauragės metų žmogus“ rinkimuose Romualdui buvo įteikta „Metų ambasadoriaus“ nominacija.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-02

Praėjusį antradienį Tauragės kultūros rūmuose nuaidėjo ypatingas koncertas – vakaras, pavadintas „Gyvenimo akordai“, buvo skirtas Tauragės krašto garbės piliečiui, muzikos mokytojui, chorvedžiui Romualdui Eičui, pasitikusiam 80-metį. Jubiliejaus proga nuo scenos skambėjo muzika, dainos, nuoširdūs sveikinimo žodžiai.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-01

Trečiadienio vakarą B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko renginių ciklo „Vainikuotieji“ susitikimas su Liutauru Degėsiu. Autorius 2013 metais įvertintas Vyriausybės premija už poeziją ir filosofinių esė knygas, apdovanotas Kultūros ministerijos premija už eseistiką ir publicistiką (2010, 2017 metais).

Nuotrauka
Įkelta:
2020-09-30

Tauragiškė psichologė, VĮ „Psichologinės gerovės centras“ įkūrėja Ina Kalvanienė, šių metų pradžioje susilaukusi antrosios dukros, mėgaujasi ramiu šeimyniniu gyvenimu. Socialiniuose tinkluose moteris dalijasi žaviomis smulkmenomis, darančiomis gyvenimą gražų. Štai šeima šiltnamyje įsirengė poilsio kambarėlį, išvykos į gamtą metu sutiko lapę, nuotraukose įamžintos jaukios motinystės akimirkos, džiaugsmas vaikščiojant paupiu, hamake žindant kūdikį, stebint žvejojančią septynmetę dukrą, sekmadienį šeimai lankant bažnyčią. Ina sutiko „Tauragės žinioms“ praverti savo šeimos namų duris, interviu susitikome Jovarų mikrorajone esančiuose Kalvanų namuose.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-09-25

Greičiausiai sudėtinga rasti vieną universalų atsakymą į klausimą, kaip sudominti vaikus privalomosios literatūros ar apskritai knygų skaitymu. Vis dėlto visuomet įdomu ir naudinga, ieškant artimiausių požiūrio kampų, vis iš naujo apsvarstyti, kas gali turėti lemiamos įtakos jaunam žmogui, dvejojančiam, sėsti ar nesėsti prie knygos. Tad šįkart „Tauragės žinios“ pasikvietė tauragiškę jaunosios kartos literatūrologę, Vilniaus universiteto doktorantę Moniką Andrulytę pasikalbėti apie jos pačios skaitymo patirtis, knygų teikiamą naudą ir pasidalyti nuomone, koks turėtų būti moksleivių santykis su privalomąja literatūra mokykloje.