Šikšnių seniūnaitė: „Parubežyje neužaugo toks vaikas, kuriam neteko paragauti velnio lašų su cukrumi“
Įkelta:
2019-12-03
Nuotrauka
Aprašymas
Irena Plauškienė. Autorės nuotrauka
margarita@taurageszinios.lt
A
A

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Margarita Rimkutė: Lapkritis kaime. Rudens darbai baigti. Jau galite ilsėtis?

Irena Plauškienė: Paskutinį arimą sūnus prieš porą dienų padarė. Žemės sunkios, lietingas ruduo. Klimpsti į dirvą. Jau jokių darbų nebeatliksi. Gyvuliai tvartuose.

M.R. Vasarą juk buvo sausra...

I.P. Beveik kasmet būna. Šiemet išdegino šienavimui, gyvulių ganymui skirtas pievas. Anksčiau, būdavo, nuperki gerą, brangią sėklą, žolė išsilaikydavo apie 4–5 metus. Dabar turi atnaujinti kone kas dvejus metus: turi arti pievą, persėti žolę. Atsiranda papildomų išlaidų. Jei neatnaujini, ganiava prasta. Turi atvežti į laukus, ką esi paruošęs rudenį (džiovintos žolės, – red.), nes gyvuliai ėsti nori, vien vandeniu gyvi nebus. O laukus vasarą nušienavus atolai jau nebeatželia.

M.R. Ar tiesa, kad jūsų krašte itin nederlingos žemės?

I.P. Buvo. Bet visai neseniai Europa (Europos Komisija, – red.) nusprendė, kad derlingos. Padaryti žemėlapiai, atsirado naujas reitingavimas, mūsų plotuose žemės našumas pažymėtas didesnis. Vyriausybė patvirtino.

M.R. Tai jums nauda, kilo žemės vertė?

I.P. Nieks nekilo. Nes žemė derlinga tik popieriuje. O realybėje niekas nepasikeitė. Mes į tokią žemę negalime sėti grūdo. Turime pasirinkimą tik auginti gyvulius: ar mėsinius, ar pienui. Auginti žolę. Kiti gal nesupranta, galvoja, kad mes taip norime. Priešingai, kaip tik grūdine kultūra būtų verstis lengviau, nes nereikia vargti žiemą, tačiau realybė tokia, kad net tręšiant mūsų derliai nedideli.

M.R. Mokesčiai turėtų kilti... Statėte žalius kryžius (protestas prieš vyriausybės mokesčių kėlimą, – red.)?

I.P. Viena tokia močiutė išvydusi prie kelio iškylantį žalią kryžių  klausė mano pažįstamų, ar vėl ką nors partrenkė, – juokiasi Irena. – Ji įpratusi matyti žūties vietose statomus kryžius. Teks įprasti juos matyti ir laukuose. Mūsų krašte kryžiai statomi. Va, mano sūnus šiandien (penktadienį, lapkričio 15-ąją, – red.) nusipirko žalių dažų. Sakė, dažys.

M.R. Jau metai, kaip esate ir Šikšnių kaimo bendruomenės pirmininkė. Dar būdama seniūnaitė prieš keletą metų esate sakiusi, jog norite prikelti bendruomenę. Prikėlėte?

I.P. Gaila, nebuvote šiemet vasarą mūsų kaimo šventėje. Nematėte, kas ten dėjosi. Va tada buvo atsigavusi bendruomenė. Pasistatėme lauko pavėsinę, su Europos ir savivaldybės pagalba susitvarkėme apleistą kampą pagrindinėje gatvėje, alpinariumą, padarėme poilsiavietę, suolelių pastatėme. Gaminome tokias vazas, puošėm gatves. Šią vasarą plušėjome kaip reikiant. Norėjau patikrinti, ar įmanoma suburti žmones bendrai veiklai.

M.R. Kaip jūsų iniciatyvumą priima vietiniai?

I.P. Esu ne pinigas, visiems nepatiksiu (juokiasi). Kažkam esu sakiusi, net jei neateinate, neprisidedate prie veiklos, bet jei bent per kampą mane stebite, – vadinasi, jūs jau esate bendruomenės nariai. Pamenu, kai gaminome vazas, buvo kaime keliančių klausimą, kodėl mes plušame mano kieme. Bet mes neturime kur kitur susirinkti.

M.R. Neturite viešos vietos, kur susirinkti?

I.P. Neturime. Pas mus vieša vieta – tik kapinės (juokiasi).

M.R. Jėgainių statytojai dairosi į Žygaičių seniūnijos laukus. Jūsų kaime turėtų iškilti net šešios vėjo jėgainės. Ir bendruomenei jėgainių statytojai per metus skirs 1000 eurų. Kodėl tiek mažai paprašėte?

I.P. Mes neprašėme. Mes su jais jokios sutarties dar nesame sudarę. Buvo kalbama, kad nuo vienos jėgainės mums tiek turėtų „nubyrėti“. Dar tik metai, kai tapau kaimo bendruomenės pirmininke. Kai susikuria bendruomenė, veiklos pradžiai iš rajono savivaldybės gauna tik kelis šimtelius eurų. Tai, žinokite, tas tūkstantis eurų iš vienos jėgainės mums yra – „vau“.

M.R. Ar tas baubas, jėgainės, toks baisus, koks piešiamas?

I.P.  Nežinau, kodėl jų reikia bijoti. Jų kieme gi nestato. Laukuose. Gi jie (jėgainių statytojai, – aut. past.) žino, kokie turi būti atstumai. Žmonės sako – „nepasitikėk niekuo“, na, bet juk visko nebijosi. Na, o kalbant apie tai, kad išbaidėme skalūnų gręžėjus, tai čia kitas reikalas. Ten jau kilo reali grėsmė, kad vykdant darbus į žemę išleis chemikalus. Ten tai buvo baubas. O vėjo jėgainės – koks čia baubas. Sūnus Norvegijoje gyvena, sako, kad ten stato daug. Tačiau pagrindinis pasipiktinimas kyla, kad darko kraštovaizdį. Sveikatai poveikio, manau, nėra. Juk taip pat rekomenduojama mobiliojo telefono prie pat lovos nelaikyti, bet vis tiek juk jis guli prie mano lovos. Ir man atrodo, ne vien prie mano...

M.R. Ar pasikeitė gyvenimas prieš keletą metų asfaltavus į Sartininkus vedantį kelią (Šikšniai – greta jo, – aut. past.)?

I.P. Tai žinoma. Nepalyginsi. Mes dabar – karaliai. Juk ir aš, kiek trukau pas jus atvykti – purpt, 15 minučių, – ir aš jau čia.

M.R. Tai gal pabrango sklypai jūsų kaime?

I.P. Na, žinote, toks tas kaimo gyvenimas: pas mus nėra nei mokyklos, nei krautuvės, nei bažnyčios. Tik kapinės.

Juokiamės abi.

M.R. Jau antrą kartą minime jas šiame pokalbyje.

I.P. Nes tai yra vienintelė vieša vieta, kur mes, kaimo žmonės, galime netrikdomai susirinkti (juokiasi). Na, bet šiemet pavyko visus suburti kaimo šventėje. Buvo ir svečių iš miesto. Dažnai nesusirinksi, gi pastoviai neprašysi lėšų iš savivaldybės. Parėmė ūkininkai. Kokie tie ūkininkai. Tai aš su sūnumi, vieni tų didesniųjų ūkininkų, ir Šeputis. Auginu 60 karvių. Kiti augina 10–15 karvių. Tai augindamas tokį skaičių esi priverstas iš savo kiemo neišeiti – pats viską darai. Aš tai pasisamdžiau melžėją. Tai jau esu ponia. Nesvarbu, kad beveik viską, ką uždirbu, tenka atiduoti jos atlyginimui. Bet ką padarysi – nebeturiu sveikatos. O be to, pagalvoju, jog ne tam dirbau jaunystėje, kad viską išparceliuočiau, tai dar ir laikau, neardau ūkio. Tikiuosi geresnės ateities. Va todėl ir tas sūnus kryžių kala.

M.R. Minėjote, jog vienas sūnų – Norvegijoje?

I.P. Taip. Ir jis žiūri į mus ir sako: „Gal jūs jau baikit su tais ūkiais“. O mano jaunėliui patinka kaimas. Ir jis tiki. Kad bus geriau.

M.R. Nuskambėjo kiek liūdnai. Šiaip esate linksma, turite gerą humoro jausmą...

I.P. Paveldėjau iš tėvo. Buvo apsiskaitęs. Pamenu, rusų laikais buvo knygų serija „Noriu žinoti“, tai  ant palangės visuomet būdavo jų krūvos. Jis mėgdavo pajuokauti ir visuomet turėjo ką pasakyti.

M.R. Ar visuomet gyvenote šiuose kraštuose?

I.P. Taip. Visuomet parubežyje.

M.R. Ar tiesa, kad kaimų, nuo Draudenių iki Vainuto, gyventojai itin mėgdavo anodiją? Sako, jog buvo toks kaimas, kuriuo važiuodamas net galėdavai užuosti jos kvapą.

I.P. Tiesa. Parubežyje neužaugo toks vaikas, kuriam neteko paragauti bent lašo anodijos su cukrumi (juokiasi). Sakydavo, reikia vaikui duoti anodijos ant cukraus nuo... Pala, nuo ko... Nebeprisimenu... Aa, nuo pilvo skausmo. Vidurių dezinfekcijai (juokasi). Žinokit, jei girdėjot anekdotų su anodija, tai jie neabejotinai kilę iš mūsų kraštų...

Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.