Saulius Oželis: „Vyresnioji karta per anksti nusirašo“
Įkelta:
2019-11-11
Nuotrauka
Aprašymas

Vaišės seneliams. Sauliaus Oželio FB albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Interviu akimirka. Eglės Červinskaitės nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Sauliaus Oželio FB albumo nuotrauka

Tęsdami rubriką „Kviečiam kavos" pokalbiui porisėdome su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu. Susitikome jo gimimo dieną – spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Eglė Červinskaitė: Kokios mintys jus šiandien lanko, juk už nugaros – daugybė gerų darbų?

Saulius Oželis: Šiandien galvoju – kas čia fainiausia būtų, ką galėčiau prisiminti. Pasidalinau tuo filmuku feisbuke. Prisimenu, kokių tada emocijų buvo. Žinokit, buvo tokių momentų, kad išjungdavau telefoną, kad nereiktų atsiliepinėti. Toks dėmesys, na, paprasčiausiai, tiesiog būdavo gėda. Aš nežinau, ar esu to vertas. Juk realiai save įsivertini ir supranti, juk tai yra paprastas gyvenimas. O tie žmonės, kurie yra aplink mane, savanoriai, tai jie daro kažką daugiau – vagia laiką iš savo šeimų, važiuoja, dalina sriubą, maistą. Kas yra gražiausia per mano gyvenimą, per tuos 50 metų, kad aplink mane yra didžiulė grupė žmonių, kurie nori būti mūsų komandoj, padėti. Aš nemėgstu to žodžio komanda. Tai yra, galima sakyti, šeima. Tai yra smagu, kažkas nepaprasto.

Nesureikšminu gimtadienio. Taip jau yra, kad turi stabtelėti, kai visi sveikina, toks priverstinis dėmesys. Ir nori nenori peržvelgi tą gyvenimą, jis tikrai yra įdomus. Bet aš vis tiek nesuprantu, kas tas gyvenimas. Gali paklausti trisdešimtmečio, tai jie dažnai supranta ir moko kitus.

E. Č. O kas paskui, paskui pamiršta?

S. O. Aš manau, paprasčiausiai jie nesuvokia, o kai tampa penkiasdešimtmečiais, šešiasdešimtmečiais, jie supranta, kad buvo juokingi. Aš klausiu kartais aštuoniasdešimtmečio, šimtamečio, bandau išprovokuot. Jie sako – aš nežinau, kas yra gyvenimas. Jeigu man kas nors užduotų tą klausimą, tai visų pirma yra šeima, draugai – tie senjorai, kuriais aš galiu rūpintis. O visa kita yra tiesiog prabėgantis kinas. Ir, patikėkit, ne visąlaik viskas yra taip svarbu, kaip mums atrodo.

E. Č. Na, bet žiūrėkit, juk tuos žmones, savanorius, tai jūs subūrėt savo lyderyste.

S. O. Tai ir yra tas gyvenimas, kurio aš nesuprantu. Tiesiog taip nutiko, kad sutikau žmogų, kuriam reikėjo pagalbos, maltietį, ir pats įsitraukiau į tą veiklą. Nėra pas mus jokių lyderysčių. Tai yra toks etapas, kai mane daugiau pastebi, ir tiek. Ir dažniausiai už vieno žmogaus, kurį pastebi, yra visa galybė gerų ir darbščių žmonių. Tokia tarsi gerumo piramidė. Ir kas yra keisčiausia, kas yra baisiausia, kad mes jų nepastebim. Ir kai manęs paklausia, kodėl tu keli į tą socialinį tinklą („Facebook“, – red.) tuos žmones, paprastus savanorius, aš sakau, kad noriu, jog jie būtų pastebėti. Tegul neužpyksta visi garbės piliečiai ir negarbės piliečiai, bet ir jie yra tų visų nepastebėtų gerų žmonių, sakykim, fasadas. Po tais žmonėm dažniausiai yra pasislėpę, tyčia ar netyčia, begalė žmonių, kurie dirba juodą darbą. Bet toks yra gyvenimas, kažkas turi pasiimt laurus, o kažkas – dirbti (juokiasi, – red.)

E. Č. Neseniai Tauragės maltiečiai pelnė geriausių šalyje titulą. Kokie buvo kriterijai?

S. O. Na, įvairūs buvo kriterijai. Bet aš to nesureikšminu. Na, pavyzdžiui, vertino, kas daugiausiai pritraukia lėšų. Bet juk čia savivaldybės nuopelnas, už tai juk ir gavo dabar savivaldybė „Auksinę krivūlę“. Aš kai pasakoju kitiems, kiek mums skiria lėšų savivaldybė, jie manim netiki. Toliau – savanorių pritraukimas. Mes daugiausiai esam pritraukę. Manau, su šeimomis koks šimtas žmonių susidarytų, sunku pasakyti net, kiek jų iš viso yra. O jeigu tokių epizodinių, tai turėčiau visą „Šaltinio“ progimnaziją įtraukti. Veiklos turi būti ne viena veikla, o pas mus tikrai nemažai veiklų. Globojamų senelių skaičius. Keli tie kriterijai, ir taip gavosi, kad susumavus palikome gerokai kitas grupes už nugaros.

E. Č. Vyrauja tokia nuomonė, jog šiais laikais, kai labai pabrėžiamas individualumas, labai daugėja vienišų, ypač senų žmonių. Ką jūs apie tai manote?

S. O. Labai sunku vertinti. Mūsų atveju, aš pasakyčiau kitaip – tiesiog daugiau sužino apie mus, galbūt dėl to jų daugėja. Paprasčiausiai mes nežinom kartais, nešam seneliui ar močiutei sriubą ir nežinom, kad gretimoj laiptinėj reikalinga pagalba, bet kaimynai dabar jau drąsiau praneša. Aš nemanau, kad gyvenimas eina blogyn. Tačiau yra vienas dalykas, dėl ko pasaulis, na bent jau Lietuva, pasikeitė. Aš manau, kad dėl to iš dalies esam kalti mes, vyresniosios kartos atstovai. Mes per anksti leidžiam išlipti savo vaikams iš smėlio dėžės, tai vienas dalykas, antras dalykas, kad mes per anksti nusirašom. Keturiasdešimt, o jau penkiasdešimt, o jei penkiasdešimt penki – viskas, mes nebenorim atsakomybės, nebenorim dirbt. Ir kas tada gaunasi? Didžiausia gyvenimiška patirtis stebi, sakykim, už kadro, o tie vaikai, išlipę iš smėlio dėžės, bando kažką išmokti, o mes tyliai pasikavoję krizenam, kad – va, jiems kažkas nepasisekė. Ir aš galvoju, kad tokie veikėjai kaip aš, penkiasdešimtmečiai, turėtų pilnu tempu dar dirbti. Ir priimant į darbą žmones pravartu būtų apie tai pagalvoti  – jaunas žmogus yra labai gerai, bet gyvenimiškos patirties neįmanoma niekur išmokti. Ir žymiai yra lengviau, kai tas jaunas žmogus yra vedamas patyrusios rankos.

E. Č. Na, o vis dėlto, nuo kokio amžiaus žmogus jau gali vadintis seneliu ir pretenduoti į Jūsų verdamą sriubą?

S. O. Na, jeigu kalbant oficialiai apie mūsų „Maistas ant ratų“ programą, tai 65 metų žmogus, jeigu yra vienišas, mes jam jau galim padėti. O taip, tai ką aš žinau. Kai buvau trisdešimties metų, jau galvodavau, kad senelis yra penkiasdešimties (juokiasi, – red.). O dabar galvoju, kad 70-ies. O kai bus 70, galvosiu gal, kad šimtametis.

E. Č. Gal čia ir eina kalba apie tai, kad ne fizinis žmogaus amžius yra svarbu?

S. O. Taip, aš galvoju, kad taip.

Nuotrauka

Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.