2020 Rugsėjo 30 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Rūta Karmazinaitė: „Ne aš pasirinkau darbą, o jis mane“

  • Įkelta: 2019-10-30
Eglės Červinskaitės nuotrauka

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Birutė Slavinskienė: Žurnalistikos tu nesimokei...

Rūta Karmazinaitė: Užtat studijavau filosofiją. Vadinas, man tų klausimų visada labai daug kyla. Iš tikrųjų turėjau tokią svajonę. O filosofija – su studijų draugais juokdavomės, kaip universalus valiklis – tinka viskam, bet realiai netinka niekam. Todėl magistro studijoms pasirinkau žemiškesnę specialybę – socialinį darbą. Bet kai pradėjo vežioti po neįgalių vaikų ligonines ir panašiai, supratau, kad man tai „per arti žemės“. Supratau, kad tai ne man. Paskui 5 metus auginau sūnų, nes jis sirgo astma, negalėjo eiti į darželį. Paskui ieškojau darbo, ir kaip tik TVK reikėjo vadybininko. Daug kas sako, kad į savo vėžes pataikiau...

B.S. Tauragės kabelinėje televizijoje tu jau septinti metai, penkerius iš jų – reporterė. Kodėl pasirinkai tokį darbą, ar jis tau patinka?

R.K. Gal tiksliau būtų sakyti, kad ne aš pasirinkau darbą, o jis mane. Labai mėgstu savo darbą, nes man patinka bendrauti. Patinka viskas: tempas, bendravimas, žmonės, kolektyvas, komandinis darbas.

B.S. Pirmasis interviu. Prisimeni jį? O nesėkmes?

R.K. Pirmasis interviu, prisimenu, buvo apie sportą. Visai nesijaudinau, nes sportas yra ta tema, kuria galiu kalbėti laisvai – visą gyvenimą juo domiuosi. Šiek tiek jauduliuko, žinoma, buvo. 

Būna tų kliauzų... Nesėkme gal pavadinčiau interviu su atominės energetikos profesoriumi. Jis kalba, kažkokius rutuliukus piešia, o aš suprantu, kad nieko nesuprantu... Prieš interviu visada ruošiuosi, bet juk negali žinoti visko... Juokiuosi, kad klaidų negali daryti tik mokytojas ir gydytojas, visas kitas klaidas galima ištaisyti. Sunkiausia būna, kai žmonės prieš kameras išsigąsta. Kartą kalbinau vaikinukus, kurie pasakojo apie keliones. Prieš įjungiant kameras jie bendravo labai laisvai, bet vos jas įjungėm, jie tarsi užsiblokavo, nė žodžio nebegalėjau ipešti. Niekaip nebegalėjau prakalbinti, ir išėjo taip, kad vos ne pati klausiu, pati atsakau.

B.S. Ar yra temų, kurių nemėgsti?

R.K. Gal mažiau darome kritinių, probleminių reportažų. Tokioms temoms reikia labai daug laiko. Tai žmogiškieji resursai. Aš apskritai manau, kad pas mus yra labai daug negatyvo. Galvoju, kad reikia kuo daugiau pozityvo. Juk visos žinios prasideda nuo blogų naujienų: avarija, nelaimė ir t.t. Bet tokių temų, kurių nemėgčiau, kaip ir nėra. Visada gali prieš interviu pasiskaityti. Tai dar vienas darbo smagumas – kad esi priverstas daug kuo domėtis.

B.S. Kartais pokalbis su žmogumi kažko išmoko. Ar yra taip buvę?

R.K. Darėm reportažą apie mamą, kuri augina neįgalią dukrą. Prieš reportažą labai ilgai galvojau, nusiteikinėjau, ko ir kaip klausti, kad neužgaučiau. Įsivaizdavau, kad ateis pavargusi, liūdna, nelaiminga moteris. Bet kai ji atėjo, pamačiau, kad tai labai graži moteris, besišypsanti, pozityvi, tiesiog spinduliuojanti gerą energiją. Tada pagalvojau, kaip dažnai mes bambam, mums viskas negerai, o štai žmogus, kuris turi tikrai sunkų išbandymą, bet užuojautos jai nereikia. Po to dar ilgai apie ją galvojau...

B.S. Svajonių reportažas. Ką norėtum pakalbinti?

R.K. Žinau, ko nenorėčiau – Sabonio, Jasikevičiaus. Nes jų požiūris į žurnalistus toks, na, maždaug – „kokią nesąmonę čia paklausei“. Neduok Dieve, jei kada gyvenime reiks. Labai bijočiau ir tikrai suklysčiau. Gal Valdą Adamkų norėčiau kada nors pakalbinti. Nes jis man labai patinka.

B.S. Pakalbėkim apie tavo šeimą. Prisimenu tavo senelį Praną Kundrotą. Buvo puikus žmogus...

R.K. Senelis buvo liaudies meistras, mokėjo gražiai kalbėti. Iki šiol prisimenu jo sektas savos kūrybos pasakas. Kūrybingas buvo. Močiutė irgi. Megzti, nerti išmokė močiutė. Ji buvo labai labai kantri. Senelių prisiminimas labai ryškus. Močiutė mirė, kai buvau dvylikos, senelis žuvo, kai buvau 11 klasėj. Jie man davė labai daug – ir mamos tėvai, ir tėvelio tėvai Raseiniuose.   

Buvo labai glaudus ryšys su jais. Prisimenu, žiurkėnas akvariume nuskendo – skambinau seneliams. Mamos tėvai buvo tremtiniai. Tremtis man buvo istorinis faktas. Bet kai paskaičiau senelio atsiminimų knygą, visai kitaip pradėjau žiūrėti. Todėl dabar tai man labai jautri tema.

B.S. Šiek tiek keista matyti jauną žmogų su mezginiu rankose...

R.K. Megzti vaikystėje išmokė močiutė. Mano mama irgi labai kūrybinga: gražiai piešia, siuva, siuvinėja, kuria rankdarbius, papuošalus įvairiausiomis technikomis... Ilgą laiką nemezgiau, o kartą studijų laikais per atostogas padejavau, kad neturiu ką veikti. Mama sako – nusimegzk megztinį. Taip ir prasidėjo. Man mielas pats procesas, tų rūbų net nelabai nešioju. Esu mezgusi ir sūnui, mamai, dabar štai krikšto dukrai šaliką mezgu. Pati sugalvoju modelius, tiesiog iš nieko. Mezgimas man kaip terapija. Gal per skambiai pasakyta, bet tiesiog pati sau pabūnu.

B.S. Dar vienas tavo aistra – krepšinis.

R.K. Galiu pasakyti, kada pradėjau megzti, kokią pirmą knygą perskaičiau) skaityti irgi labai mėgstu!), bet kada mano gyvenime atsirado krepšinis – negaliu. Jis buvo visada! Tėtis ir senelis visada žiūrėdavo krepšinį. Televizorius būdavo nespalvotas, buvau visai mažytė. Jie šaukia – ir aš šaukiu, nors ir nelabai suprantu, kas ten vyksta. Domiuosi visu sportu, bet išmanau labiausiai krepšinį. Nors gal ir ne visai teisinga sakyti – išmanau. Išmanyti visko neįmanoma. Jei ko nesuprantu, tiesiog pasiklausiu. Man sportas pirmiausia yra emocija. Dėl krepšinio man nesunku atsikelti 3 val. nakties. Ir susinervinu, jei nelaimi „saviškiai", net ir verkusi esu...

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keliolika kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.

Praėjusią savaitę skvere prie Tauragės Kultūros rūmų atidengta meninė kompozicija režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Tauragiškiai A. Naraškevičių mena ne tik kaip talentingą kūrėją, bet ir nuoširdų žmogų, puikų draugą. Tą liudijo ir gražios ceremonijos metu išsakyti žodžiai, prisiminimai. Savo kūryba Tauragę garsinęs režisierius, rašytojas, žurnalistas, menininkas ir kūrėjas Antanas Naraškevičius (1944–2007) Tauragės liaudies teatrui kaip režisierius vadovavo 17 metų, statė spektaklius, dirbo televizijoje, rajono savivaldybėje, vertė knygas.

Šiais metais MAMA apdovanojimuose „G&G Sindikatas“ laimėjo net tris apdovanojimus. Kad jie repuoja, žino visi. O kad vienas jų – Kastytis Sarnickas, repo muzikos mėgėjams labiau žinomas kaip Kastetas, – tapo rašytoju, tikriausiai daugeliui buvo naujiena. Praėjusią savaitę Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pakvietė skaitytojus į jo knygos „Turnė“ pristatymą.

Minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Tauragės krašto muziejus „Santaka“ prasmingai įamžino Tauragės krašto istoriją – surengė parodą „Tarpukario dvasia“, muziejaus iniciatyva pagaliau šalia pilies stovi miesto simbolis – tauras. Atsirado ir išliekamąją vertę turintis leidinys „Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų“. Kaip kilo mintis išleisti tokią knygą ir kaip sekėsi tai daryti, „Tauragės žinioms“ papasakojo jos sudarytojas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis. Knyga bus pristatyta visuomenei vasario 13 d., 17 val. Pilies menėse.

Grikšų namuose, kuriuose auga keturios mergaitės, ko gero, niekada nebūna idealios tvarkos ir tylos. Nebent tada, kai visos mergaitės miega. Užtat jie kupini vaikiško klegesio, kūrybiškų idėjų ir harmonijos. Rita Grikšienė įsitikinusi – kad vaikai augtų laimingi ir sėkmingi, svarbu ne daiktai ar  prabanga, o kad jie savo namuose gerai jaustųsi, žinotų esą mylimi ir rastų savo kelią. Ievai, Eglei, Rūtai ir Laurai tai padaryti labai padeda šachmatai.

Tauragės muzikos mokykloje neseniai atidaryta piešinių paroda. Stulbinančių realistiškumu, preciziškai atliktų darbų autorė – Kornelija Mikalauskaitė, kuriai netrukus sukaks 16 metų. Muzikos mokykloje ji jau penkerius metus mokosi groti smuiku ir pati kuria muziką. Ir tai dar ne visi Žalgirių gimnazijos pirmokės talentai – mergina parašė knygą. O paklausta, kaip viską suspėja, tik šypsosi: o juk dar yra ir mokslai, ir jie – pirmoje vietoje...

Žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą paskelbė 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų. Bevartant jį žurnalistei akis užkliuvo už vaikystę primenančio ir taip gerai pažįstamo vardo... Remigija Kalendienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimtosios kalbos mokytoja! Tiesa, nuo rugsėjo ši pedagogė ugdo jau Vilniaus vaikus. Tačiau šimtai tauragiškių su pasididžiavimu gali prisiminti – tai mano Mokytoja, taip taip, iš didžiosios raidės. Ir nori nenori, širdyje kirba gražiausias lietuviškas žodis – Ačiū! – už pažintį su gimtąja kalba, už visada jautrų, nuoširdų santykį su mokiniu, kurį prisiminus net šiek tiek graudu.

Nors šalyje stebimos demografinės tendencijos nedžiugina – kaimai tuštėja ir vis mažiau jaunų žmonių imasi žemdirbystės, Tauragės rajono ūkininkų šeima įrodė, kad veržlus jaunimas gali pasiekti puikių rezultatų. Rokas Macaitis su žmona Ingrida tapo 25-erius metus rengiamo konkurso „Metų ūkis 2018“ laureatais. Šalia to, kad užėmė II vietą šalyje, jie dar buvo pripažinti jauniausiais ūkininkais – Rokui dvidešimt dveji. Kol jo bendraamžiai dar semiasi žinių mokslo įstaigose ir renkasi gyvenimo kelią, jis jau trejus metus su užsidegimu puoselėja ūkį, žemdirbystės tradicijas parėmęs iš tėvų.

Žalgirių gimnazistas Rokas Baciuška praėjusią savaitę perrašė Lietuvos automobilių sporto istoriją. Aštuoniolikmetis pasiekė tai, ko dar jokiam lietuviui nepavyko. Paskutinio Europos ralikroso čempionato (Euro RX) S1600 klasės etape jis neišvaistė sukaupto pranašumo ir buvo paskelbtas čempionu. 10 metų automobilių sporte nardantis tauragiškis šią savaitę lankėsi „Tauragės žinių“ redakcijoje. Už galimybę siekti aukštų rezultatų jis dėkojo savo šeimai, rėmėjams ir klasės draugams.

Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonu rugpjūčio mėnesį paskirtas Garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas. Jis atkeltas iš Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos klebono ir Skuodo dekanato vice dekano pareigų. O į Ylakių parapiją vyskupas paskyrė buvusį Pagramančio kleboną Vaidotą Vitę. „Tauragės žinios“ Garbės kanauninko Vytauto Petrausko paprašė pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais Pagramantyje.

Rugsėjo 26 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta Onos Butkevičienės poezijos knyga „Per ilgą, ilgą kelią“. Tai jau ketvirtoji literatės knyga.

Praėjusią savaitę Alfonsui Šimkevičiui sukako 95-eri. Šeimos ir seniūnijos sveikinimų sulaukęs pagramantiškis senolis kuklus – iki 100 metų gyventi nenorėtų. Esą jau pavargo, kojas skauda. Nors, žiūrint į jį, to niekaip nepasakytum – pasipuošęs, pasitempęs, be niekieno pagalbos savimi pasirūpinantis ir šviesiai mąstantis, visą gyvenimą aiškiai prisimenantis – didžiąją jo dalį jis nešiojo laiškus.

Žygaitiškę Rugilę Sudeikytę galima vadinti socialinio tinklo „Instagram“ žvaigžde. Sparčiai populiarėjančios nuotraukų ir video peržiūrų platformos nare ji tapo tik praėjusiais metais. Po šėlionių su garsiuoju savo pusbroliu Naglimantu (Naglis Bierancas), 29 metų merginą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių. Šiandien ji bene daugiausiai followerių (sekėjų) turinti tauragiškė, kuri savo asmeninio gyvenimo detalėmis sutiko pasidalinti ir su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Devyniolikmetė tauragiškė Dovilė Butvydaitė penkerius metus vyksta dirbti, kartu ir keliauti į Aziją. Šiemet baigusi „Versmės“ gimnaziją mergina susikrovė lagaminą ir išvyko į Kiniją, kur tęsia savo modelio karjerą. Dovilė „Tauragės žinioms“ prisipažino, kad į mados industriją pateko visiškai netikėtai. Aukštą, išskirtinių veido bruožų merginą „Maximoje“ pastebėjo modelių agentūros vadovė. Dovilė dirba „Zaros“ ir garsių Japonijos dizainerių kurtų rūbų modeliu. Azija tapo tauragiškės sėkmės tramplinu, mat raudonplaukės, švelnių veido bruožų merginos Kinijoje ir Pietų Korėjoje tikrų tikriausia egzotika.

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.