Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.
Pasiryžo emigracijai
– Mano gyvenimas – vieni iššūkiai: turi pats sugalvoti, pats padaryti ir pasiekti, ko nori. Nuo pat vaikystės. Nėra taip, kad būčiau komforto zonoj: nuolat esu išmetama iš jos, ir tarsi klausia gyvenimas: na, ir ką tu dabar darysi? – pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Asta.
Mamos ji neteko 11-os metų, tėvelis sukūrė kitą šeimą. Su seserimi, dabar Kaune dirbančia teisėja, Asta dažnai pasvarsto, kad gyvenimas jas mėtė ir vėtė nuo pat mažų dienų, užtat leido sukaupti neįkainojamos patirties kraitį.
Prieš kone du dešimtmečius baigusi muzikos studijas Klaipėdoje Asta grįžo į gimtąjį Adakavą, pradėjo dirbti mokykloje. Pajutusi poreikį mokytis dar vienos specialybės, Šiaulių universitete baigė dar ir istorijos studijas. Tačiau gimus vaikams sako supratusi, kad reikia susikurti tvirtesnį materialinį pagrindą. Šeima pasiryžo emigruoti.
– Trejus metus praleidom Norvegijoj. Dalyvavau konkurse mokytojos pareigoms Osle, „Gintaro“ lietuvių mokykloje, kur savaitgaliais mokiau 3–6 m. emigrantų vaikus lietuvių kalbos – nuo „Jurgelio meistelio“. Labai patiko, buvo didžiulė grupė. Stengiausi, kad ir tėvams, ir vaikams butų smagu, – prisimena Asta.
Iš norvegų yra ko pasimokyti
Ji įsidarbino ir vaikų darželyje, taigi dabar gali palyginti Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemas, pasidalinti gerąja patirtimi.
– Nekalbu apie materialinę bazę. Pirmiausia, kas patiko – tai atvirumas, paprastumas, tiesioginis mokytojo ir mokinio kontaktas. Neateina mokytoja nei su prašmatniais rūbais, nei su papuošalais. Tam yra džinsai, sportbačiai. Mokslo metų pradžia (Lietuvoje Rugsėjo 1-oji) ten nėra jokia šventė. Normali darbo diena, be jokios pompastikos, be kavinių ir kostiumėlių, – pasakoja A. Šlepavičienė.
Pasak jos, svarbu, kad į vaiką žiūrima kaip į asmenybę jau nuo darželio: jei jis ko nors nori, nėra draudžiama, tačiau leidžiama pasirinkti, siūlomi kiti variantai. Niekam nesvarbu, jei vaikas ateina suplyšusiomis kojinytėmis ar marškinukais. Svarbiausia, kad jis būtų laimingas. Jis turi turėti maisto dėžutę, kurią sudėti yra tėvų pareiga. Kaip ir supirkti drabužius, su kuriais vaikas galėtų gulėti kad ir sniege ar pelkėje.
Asta dirbo lauko darželyje, kur vaikai visą dieną praleidžia lauke. Ten niekas nesuka galvos dėl to, kad vaikai išsipurvins. Yra prausyklos, vandens srove juos nuplauna, kombinezonus į specialią spintą sukabina ir jie išdžiūva.
– Sugalvoja kepti picą – ir kepa. Daro sumuštinius, kepa dešreles. Ir nieko jiems neatsitinka. Jokių lovyčių nėra – sugalvoja pailsėti, ant čiužinių paguli. Skaitydavom knygas, dainuodavom. Viskas paprasta. Mane pusę metų šokiravo mintis – o kas bus, jei kals vinį ir užsigaus? Pas mus nelaimingi atsitikimai sureikšminami, o ten, kai vaikas nukrinta ar susitrenkia, niekas tragedijos nedaro. Buvo toks atvejis, šeima sureagavo normaliai, niekas nieko nešokdino, nieko nekaltino, – prisimena Asta.
Gal ir šiauriečių charakteriai ramesni, tačiau ir sistema taip sustyguota, kad dėl nieko nereikia nervintis, svarsto ji. Kol policijoje nepatikrina, negali dirbti, ir kol nepasiskiepijęs nuo tuberkuliozės – taip pat. Net telefono negali nusipirkti, kol neužsiregistruosi policijoje ir negausi leidimo gyventi šalyje.
Jai paliko didelį įspūdį tai, kaip veikia sistema: tėvai, šeima, vaikai, neįgalus žmogus nepaliekami likimo valiai. Antai vaikus į mokyklą veža autobusai, o emigrantams vaikams savivaldybė net taksi samdo.
– O svarbiausia – viskas be streso. Jei nepadarė šiandien – padarys rytoj. Kiekvienas dirba savo darbą. Juokingas prisiminimas, reikėjo namuose elektros jungtuko, parduotuvėj paklausė, ar turiu elektriko pažymėjimą, kai norėjau nusipirkti. Arba dėl automobilių parkavimo – pabandyk neteisingai pasistatyti, kai baudos didžiulės. Jei žmonės draskosi, šūkauja, tai įvardijama kaip psichikos sutrikimas – sako, jis nesveikas, reikia kviesti pagalbą, – pasakoja ji.
Pastebėti gerus dalykus
Patirties, kuri labai praverčia dabar, Asta pasisėmė kelias valandas per savaitę dirbdama dar ir socialinėje tarnyboje, ten vadinamoje „Uloba“.
– Ten reikėdavo tiesiog būti užsiregistravus sistemoje ir jei prireikia kokį senuką nuvežti į ligoninę ar neįgaliajam kokios nors pagalbos reikia, važiuoji į namus. Dabar jau ir pas mus veikia panaši tarnyba, kurioj yra medikas, socialinis darbuotojas. Siekiama, kad neįgalus žmogus, jei jis bet kiek gali savimi pasirūpinti, gyventų ne globos namuose.
Tiesa, sunkesni ligoniai ir ten gyvena globos namuose. Astai teko juose lankytis, o ten – soliariumai, parduotuvės, restoranai, kirpyklos, manikiūrai, visas servisas. Labiausiai Astą nustebino fortepijonas, o šalia – vynas, užkandžiai – pasirodo, savaitgaliais vyksta muzikiniai vakarai.
– Labai pravertė tas patyrimas. Dabar ir mes einam link to modelio. Labiausiai pagelbėjo susiformuoti požiūriui į žmogų, kuris praverčia darbe su kolektyvu, ieškant problemų sprendimo būdų. Neišsprendžiamų problemų nėra – mes kartais „užsiciklinam“, ir viskas, atrodo, tragedija. Nu ne tragedija. Imponuoja pagarba kitam žmogui. Kiekvienas žmogus turi būti pastebėtas, negabių žmonių nėra, kiekvienas ką nors sugeba, tik būna nepastebėtas, – įsitikinusi ji.
Asta pripažįsta, kad ta patirtis ir suformavo jos supratimą, požiūrį į žmones.
– Žinokit, blogų žmonių nėra, yra aplinkybės. Iš manęs dažnai juokiasi, sako, lyg ir metuose moteris, bet naivumas tai Dieve Dieve... Čia ne naivumas – aš džiaugiuosi, kad nematau, kas bloga, o pirmiausia pastebiu, kas gera. Bent jau stengiuosi. Galbūt tai davė ilgametė pedagoginė patirtis, kursai, mokymai. Turiu tokią taisyklę: pirmiausia sugalvok, kaip pradėti pokalbį nuo trijų gerų dalykų, ir tada jau sakyk, ką nori. Amerikiečiai naudoja šią taisyklę. Nė vienas nesam misteriai tobulybės. Štai dukra Norvegijoje lankė kultūros mokyklą, smuiko klasę, net konkurse dalyvavo, Norvegijos mastu antrą vietą užėmė, per televiziją rodė. Nustebau ten nuėjusi: instrumentai brangiausi, o vaikai groja „pro šalį“. Bet visi laimingi, ir tai svarbiausia, – pasakoja moteris.
Nostalgija paėmė viršų
Kai reikėjo apsispręsti, kur nori gyventi, pasakoja Asta, nulėmė tėvynės ilgesys. Ji sako tik tada supratusi, kas yra tėvynė:
– Ką supratau – kad materialiniai dalykai nėra svarbiausi gyvenime… Priklauso ne nuo to, kiek tu turi, bet nuo to, kaip tu mąstai. Gal kartais atrodo, kad jei laimėtum milijoną, problemų neliktų.
Nesąmonė. Jų visada buvo, yra ir bus, Viskas priklauso nuo to, kaip tu mąstai. Svarbu, ne kiek tu
turi, bet kiek tau užtenka. Reikia užsidirbti, susibazuoti, bet visą gyvenimą ten gyventi nenorėčiau. Vis tiek esi ten svetimas. Nors ir norvegų kalbą mokiausi, baigiau du lygius Folk universitete (iš viso yra trys lygiai), bet vis tiek tu esi svetimas. Išsigandau, kai vaikai per sapnus ėmė kalbėti norvegiškai. Galvoju, jau jie net sapnuoja norvegiškai. Po to, kai kartą važiavom į Lietuvą, 12 val. nakties per radiją pradėjo giedoti „Lietuva brangi“, ir mano vaikai kartu gieda! Net apsiverkiau... Asta sako kalbą mokanti, turinti Norvegijoje giminių, draugų, taigi bet kada galinti ten grįžti. Ir neatmetanti tokios galimybės.
Grįžti vėl buvo iššūkis
– Grįžus šeimai į Lietuvą sūnui teko privačiai samdyti mokytoją. Per metus pasivijo, bet dirbo kiekvieną dieną. „Tokio kareivuko tai nemačiau“, – sakydavo mokytoja. Iš mokyklos – tiesiai pas ją. Kad išlaikytų visus testus. O mokykla nieko nepasiūlė, kaip priimti emigrantų vaikus, – prisimena Asta.
Vėl reikėjo ieškoti darbo, nes mokyklą uždarė. Globos namuose reikėjo socialinių darbuotojų, tad ji pradėjo studijuoti Romerio universitete. Ir sako tada visiškai atradusi save:
– Supratau, kad socialinė sritis yra mano sritis. Ir kad lengvo kelio į laimę nebūna. Visi keliai yra sunkūs ir duobėti. Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti. Jei nori būti laimingas, turi kažką daryti, turi rizikuoti.
Ji norėtų, kad ir socialinės globos, ir švietimo srityje Lietuva eitų tokiu keliu kaip Norvegija. Socialinės globos srityje, pasak jos, Lietuva sparčiau eina. Pertvarkos procese dalyvauja ir Tauragė. Padalinys Tauragėje yra laiptelis aukštyn iš socialinės paslaugų namų, grupinio gyvenimo namai Marių ir Žaliojoje g. – dar vienas laiptelis.
Atgaiva sielai – vargonai
Muzika Astą žavėjo nuo vaikystės, ji sako jau penktoje klasėje žinojusi, kad studijuos muziką. Dėdės, tetos, seneliai dainuodavo, sesuo griežia smuiku. Ir abu vaikai Paulina ir Pijus muzikalūs: dukra baigė smuiko, sūnus – akordeono klasę muzikos mokykloje.
Dirbdama Adakavo mokykloje moteris dėstė muziką, Adakavo globos namuose dirbo meno vadove, ir nuolat talkindavo Adakavo bendruomenės ansambliams.
– Prieš 15 metų kunigas paprašė ateiti vargonuoti Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Sudėtingiausia buvo tai, kad teko visą liturgiją išmokti vos ne kaip kunigui. Galima sakyti, tai dar vienerios studijos. Melodija rašoma ne natomis, o neumomis – tokiais kvadratėliais. Reikėjo daug konsultacijų, studijų, papildomo darbo.
Dabar moteris savaitgaliais vargonuoja dar ir Nemakščių Šv. Trejybės bažnyčioje, tačiau tuo tik džiaugiasi:
– Man duoda moralinį pasitenkinimą, emociškai labai pakelia, pakrauna savaitei į priekį. Ir užsisuka tas pats ratas – meilė artimui, visai kitoks požiūris į gyvenimą. Kasdienybėje būna visko, o pabuvimas toje erdvėje sudėlioja daugelį dalykų į savo vietas, supranti, ko nereikėtų sakyti ar daryti, pirma pagalvoti, o tik paskui padaryti, – atvirauja Asta, kuriai muzika padeda įveikti ir dar vieną gyvenimo iššūkį – šeimos skyrybas.