Stipri moteris gyvenimo išmintį kaupia įveikdama iššūkius
Įkelta:
2019-09-19
Nuotrauka

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Pasiryžo emigracijai

– Mano gyvenimas – vieni iššūkiai: turi pats sugalvoti, pats padaryti ir pasiekti, ko nori. Nuo pat vaikystės. Nėra taip, kad būčiau komforto zonoj: nuolat esu išmetama iš jos, ir tarsi klausia gyvenimas: na, ir ką tu dabar darysi? – pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Asta.

Mamos ji neteko 11-os metų, tėvelis sukūrė kitą šeimą. Su seserimi, dabar Kaune dirbančia teisėja, Asta dažnai pasvarsto, kad gyvenimas jas mėtė ir vėtė nuo pat mažų dienų, užtat leido sukaupti neįkainojamos patirties kraitį.

Prieš kone du dešimtmečius baigusi muzikos studijas Klaipėdoje Asta grįžo į gimtąjį Adakavą, pradėjo dirbti mokykloje. Pajutusi poreikį  mokytis dar vienos specialybės, Šiaulių universitete baigė dar ir istorijos studijas. Tačiau gimus vaikams sako supratusi, kad reikia susikurti tvirtesnį materialinį pagrindą. Šeima pasiryžo emigruoti.

– Trejus metus praleidom Norvegijoj. Dalyvavau konkurse mokytojos pareigoms Osle, „Gintaro“ lietuvių mokykloje, kur savaitgaliais mokiau 3–6 m. emigrantų vaikus lietuvių kalbos – nuo „Jurgelio meistelio“. Labai patiko, buvo didžiulė grupė. Stengiausi, kad ir tėvams, ir vaikams butų smagu, – prisimena Asta.

Iš norvegų yra ko pasimokyti

Ji įsidarbino ir vaikų darželyje, taigi dabar gali palyginti Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemas, pasidalinti gerąja patirtimi.

– Nekalbu apie materialinę bazę. Pirmiausia, kas patiko – tai atvirumas, paprastumas, tiesioginis mokytojo ir mokinio kontaktas. Neateina mokytoja nei su prašmatniais rūbais, nei su papuošalais. Tam yra džinsai, sportbačiai. Mokslo metų pradžia (Lietuvoje Rugsėjo 1-oji) ten nėra jokia šventė. Normali darbo diena, be jokios pompastikos, be kavinių ir kostiumėlių, – pasakoja A. Šlepavičienė.

Pasak jos, svarbu, kad į vaiką žiūrima kaip į asmenybę jau nuo darželio: jei jis ko nors nori, nėra draudžiama, tačiau leidžiama pasirinkti, siūlomi kiti variantai. Niekam nesvarbu, jei vaikas ateina suplyšusiomis kojinytėmis ar marškinukais. Svarbiausia, kad jis būtų laimingas. Jis turi turėti maisto dėžutę, kurią sudėti yra tėvų pareiga. Kaip ir supirkti drabužius, su kuriais vaikas galėtų gulėti kad ir sniege ar pelkėje.

Asta dirbo lauko darželyje, kur vaikai visą dieną praleidžia lauke. Ten niekas nesuka galvos dėl to, kad vaikai išsipurvins. Yra prausyklos, vandens srove juos nuplauna, kombinezonus į specialią spintą sukabina ir jie išdžiūva.

– Sugalvoja kepti picą – ir kepa. Daro sumuštinius, kepa dešreles. Ir nieko jiems neatsitinka. Jokių lovyčių nėra – sugalvoja pailsėti, ant čiužinių paguli. Skaitydavom knygas, dainuodavom. Viskas paprasta. Mane pusę metų šokiravo mintis – o kas bus, jei kals vinį ir užsigaus? Pas mus nelaimingi atsitikimai sureikšminami, o ten, kai vaikas nukrinta ar susitrenkia, niekas tragedijos nedaro. Buvo toks atvejis, šeima sureagavo normaliai, niekas nieko nešokdino, nieko nekaltino, – prisimena Asta.

Gal ir šiauriečių charakteriai ramesni, tačiau ir sistema taip sustyguota, kad dėl nieko nereikia nervintis, svarsto ji. Kol policijoje nepatikrina, negali dirbti, ir kol nepasiskiepijęs nuo tuberkuliozės – taip pat. Net telefono negali nusipirkti, kol neužsiregistruosi policijoje ir negausi leidimo gyventi šalyje.

Jai paliko didelį įspūdį tai, kaip veikia sistema: tėvai, šeima, vaikai, neįgalus žmogus nepaliekami likimo valiai. Antai vaikus į mokyklą veža autobusai, o emigrantams vaikams savivaldybė  net taksi samdo.

– O svarbiausia – viskas be streso. Jei nepadarė šiandien – padarys rytoj. Kiekvienas dirba savo darbą. Juokingas prisiminimas, reikėjo namuose elektros jungtuko, parduotuvėj paklausė, ar turiu elektriko pažymėjimą, kai norėjau nusipirkti. Arba dėl automobilių parkavimo – pabandyk neteisingai pasistatyti, kai baudos didžiulės. Jei žmonės draskosi, šūkauja, tai įvardijama kaip psichikos sutrikimas – sako, jis nesveikas, reikia kviesti pagalbą, – pasakoja ji.

Pastebėti gerus dalykus

Patirties, kuri labai praverčia dabar, Asta pasisėmė kelias valandas per savaitę dirbdama dar ir socialinėje tarnyboje, ten vadinamoje „Uloba“.

– Ten reikėdavo tiesiog būti užsiregistravus sistemoje ir jei prireikia kokį senuką nuvežti į ligoninę ar neįgaliajam kokios nors pagalbos reikia, važiuoji į namus. Dabar jau ir pas mus veikia panaši tarnyba, kurioj yra medikas, socialinis darbuotojas. Siekiama, kad neįgalus žmogus, jei jis bet kiek gali savimi pasirūpinti, gyventų ne globos namuose.

Tiesa, sunkesni ligoniai ir ten gyvena globos namuose. Astai teko juose lankytis, o ten – soliariumai, parduotuvės, restoranai, kirpyklos, manikiūrai, visas servisas. Labiausiai Astą nustebino fortepijonas, o šalia – vynas, užkandžiai – pasirodo, savaitgaliais vyksta muzikiniai vakarai.

– Labai pravertė tas patyrimas. Dabar ir mes einam link to modelio. Labiausiai pagelbėjo susiformuoti požiūriui į žmogų, kuris praverčia darbe su kolektyvu, ieškant problemų sprendimo būdų. Neišsprendžiamų problemų nėra – mes kartais „užsiciklinam“, ir viskas, atrodo, tragedija. Nu ne tragedija. Imponuoja pagarba kitam žmogui. Kiekvienas žmogus turi būti pastebėtas, negabių žmonių nėra, kiekvienas ką nors sugeba, tik būna nepastebėtas, – įsitikinusi ji.

Asta pripažįsta, kad ta patirtis ir suformavo jos supratimą, požiūrį į žmones.

– Žinokit, blogų žmonių nėra, yra aplinkybės. Iš manęs dažnai juokiasi, sako, lyg ir metuose moteris, bet naivumas tai Dieve Dieve... Čia ne naivumas – aš džiaugiuosi, kad nematau, kas bloga, o pirmiausia pastebiu, kas gera. Bent jau stengiuosi. Galbūt tai davė ilgametė pedagoginė patirtis, kursai, mokymai. Turiu tokią taisyklę: pirmiausia sugalvok, kaip pradėti pokalbį nuo trijų gerų dalykų, ir tada jau sakyk, ką nori. Amerikiečiai naudoja šią taisyklę. Nė vienas nesam misteriai tobulybės. Štai dukra Norvegijoje lankė kultūros mokyklą, smuiko klasę, net konkurse dalyvavo, Norvegijos mastu antrą vietą užėmė, per televiziją rodė. Nustebau ten nuėjusi: instrumentai brangiausi, o vaikai groja „pro šalį“. Bet visi laimingi, ir tai svarbiausia, – pasakoja moteris.

Nostalgija paėmė viršų

Kai reikėjo apsispręsti, kur nori gyventi, pasakoja Asta, nulėmė tėvynės ilgesys. Ji sako tik tada supratusi, kas yra tėvynė:

– Ką supratau – kad materialiniai dalykai nėra svarbiausi gyvenime… Priklauso ne nuo to, kiek tu turi, bet nuo to, kaip tu mąstai. Gal kartais atrodo, kad jei laimėtum milijoną, problemų neliktų.

Nesąmonė. Jų visada buvo, yra ir bus, Viskas priklauso nuo to, kaip tu mąstai. Svarbu, ne kiek tu

turi, bet kiek tau užtenka. Reikia užsidirbti, susibazuoti, bet visą gyvenimą ten gyventi nenorėčiau. Vis tiek esi ten svetimas. Nors ir norvegų kalbą mokiausi, baigiau du lygius Folk universitete (iš viso yra trys lygiai), bet vis tiek tu esi svetimas.  Išsigandau, kai vaikai  per sapnus ėmė kalbėti norvegiškai. Galvoju, jau jie net sapnuoja norvegiškai. Po to, kai kartą važiavom į Lietuvą, 12 val. nakties per radiją pradėjo giedoti „Lietuva brangi“, ir mano vaikai kartu gieda! Net apsiverkiau... Asta sako kalbą mokanti, turinti Norvegijoje giminių, draugų, taigi bet kada galinti ten grįžti. Ir neatmetanti tokios galimybės.

Grįžti vėl buvo iššūkis

– Grįžus šeimai į Lietuvą sūnui teko privačiai samdyti mokytoją. Per metus pasivijo, bet dirbo kiekvieną dieną. „Tokio kareivuko tai nemačiau“, – sakydavo mokytoja. Iš mokyklos – tiesiai pas ją. Kad išlaikytų visus testus. O mokykla nieko nepasiūlė, kaip priimti emigrantų vaikus, – prisimena Asta.

Vėl reikėjo ieškoti darbo, nes mokyklą uždarė. Globos namuose reikėjo socialinių darbuotojų, tad ji  pradėjo studijuoti Romerio universitete. Ir sako tada visiškai atradusi save:

– Supratau, kad socialinė sritis yra mano sritis. Ir kad lengvo kelio į laimę nebūna. Visi keliai yra sunkūs ir duobėti. Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti. Jei nori būti laimingas, turi kažką daryti, turi rizikuoti.

Ji norėtų, kad ir socialinės globos, ir švietimo srityje Lietuva eitų tokiu keliu kaip Norvegija. Socialinės globos srityje, pasak jos, Lietuva sparčiau eina. Pertvarkos procese dalyvauja ir Tauragė. Padalinys Tauragėje yra laiptelis aukštyn iš socialinės paslaugų namų, grupinio gyvenimo namai Marių ir Žaliojoje g. – dar vienas laiptelis.

Atgaiva sielai – vargonai

Muzika Astą žavėjo nuo vaikystės, ji sako jau penktoje klasėje žinojusi, kad studijuos muziką. Dėdės, tetos, seneliai dainuodavo, sesuo griežia smuiku. Ir abu vaikai Paulina ir Pijus muzikalūs: dukra baigė smuiko, sūnus – akordeono klasę muzikos mokykloje.

Dirbdama Adakavo mokykloje moteris dėstė muziką, Adakavo globos namuose dirbo meno vadove, ir nuolat talkindavo Adakavo bendruomenės ansambliams.

– Prieš 15 metų kunigas paprašė ateiti vargonuoti Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Sudėtingiausia buvo tai, kad teko visą liturgiją išmokti vos ne kaip kunigui. Galima sakyti, tai dar vienerios studijos. Melodija rašoma ne natomis, o neumomis – tokiais kvadratėliais. Reikėjo daug konsultacijų, studijų, papildomo darbo.

Dabar moteris savaitgaliais vargonuoja dar ir Nemakščių Šv. Trejybės bažnyčioje, tačiau tuo tik džiaugiasi:

– Man duoda moralinį pasitenkinimą, emociškai labai pakelia, pakrauna savaitei į priekį. Ir užsisuka tas pats ratas – meilė artimui, visai kitoks požiūris į gyvenimą. Kasdienybėje būna visko, o pabuvimas toje erdvėje sudėlioja daugelį dalykų į savo vietas, supranti, ko nereikėtų sakyti ar daryti, pirma pagalvoti, o tik paskui padaryti, – atvirauja Asta, kuriai muzika padeda įveikti ir dar vieną gyvenimo iššūkį – šeimos skyrybas.

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.