Stipri moteris gyvenimo išmintį kaupia įveikdama iššūkius
Įkelta:
2019-09-19
Nuotrauka

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Pasiryžo emigracijai

– Mano gyvenimas – vieni iššūkiai: turi pats sugalvoti, pats padaryti ir pasiekti, ko nori. Nuo pat vaikystės. Nėra taip, kad būčiau komforto zonoj: nuolat esu išmetama iš jos, ir tarsi klausia gyvenimas: na, ir ką tu dabar darysi? – pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Asta.

Mamos ji neteko 11-os metų, tėvelis sukūrė kitą šeimą. Su seserimi, dabar Kaune dirbančia teisėja, Asta dažnai pasvarsto, kad gyvenimas jas mėtė ir vėtė nuo pat mažų dienų, užtat leido sukaupti neįkainojamos patirties kraitį.

Prieš kone du dešimtmečius baigusi muzikos studijas Klaipėdoje Asta grįžo į gimtąjį Adakavą, pradėjo dirbti mokykloje. Pajutusi poreikį  mokytis dar vienos specialybės, Šiaulių universitete baigė dar ir istorijos studijas. Tačiau gimus vaikams sako supratusi, kad reikia susikurti tvirtesnį materialinį pagrindą. Šeima pasiryžo emigruoti.

– Trejus metus praleidom Norvegijoj. Dalyvavau konkurse mokytojos pareigoms Osle, „Gintaro“ lietuvių mokykloje, kur savaitgaliais mokiau 3–6 m. emigrantų vaikus lietuvių kalbos – nuo „Jurgelio meistelio“. Labai patiko, buvo didžiulė grupė. Stengiausi, kad ir tėvams, ir vaikams butų smagu, – prisimena Asta.

Iš norvegų yra ko pasimokyti

Ji įsidarbino ir vaikų darželyje, taigi dabar gali palyginti Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemas, pasidalinti gerąja patirtimi.

– Nekalbu apie materialinę bazę. Pirmiausia, kas patiko – tai atvirumas, paprastumas, tiesioginis mokytojo ir mokinio kontaktas. Neateina mokytoja nei su prašmatniais rūbais, nei su papuošalais. Tam yra džinsai, sportbačiai. Mokslo metų pradžia (Lietuvoje Rugsėjo 1-oji) ten nėra jokia šventė. Normali darbo diena, be jokios pompastikos, be kavinių ir kostiumėlių, – pasakoja A. Šlepavičienė.

Pasak jos, svarbu, kad į vaiką žiūrima kaip į asmenybę jau nuo darželio: jei jis ko nors nori, nėra draudžiama, tačiau leidžiama pasirinkti, siūlomi kiti variantai. Niekam nesvarbu, jei vaikas ateina suplyšusiomis kojinytėmis ar marškinukais. Svarbiausia, kad jis būtų laimingas. Jis turi turėti maisto dėžutę, kurią sudėti yra tėvų pareiga. Kaip ir supirkti drabužius, su kuriais vaikas galėtų gulėti kad ir sniege ar pelkėje.

Asta dirbo lauko darželyje, kur vaikai visą dieną praleidžia lauke. Ten niekas nesuka galvos dėl to, kad vaikai išsipurvins. Yra prausyklos, vandens srove juos nuplauna, kombinezonus į specialią spintą sukabina ir jie išdžiūva.

– Sugalvoja kepti picą – ir kepa. Daro sumuštinius, kepa dešreles. Ir nieko jiems neatsitinka. Jokių lovyčių nėra – sugalvoja pailsėti, ant čiužinių paguli. Skaitydavom knygas, dainuodavom. Viskas paprasta. Mane pusę metų šokiravo mintis – o kas bus, jei kals vinį ir užsigaus? Pas mus nelaimingi atsitikimai sureikšminami, o ten, kai vaikas nukrinta ar susitrenkia, niekas tragedijos nedaro. Buvo toks atvejis, šeima sureagavo normaliai, niekas nieko nešokdino, nieko nekaltino, – prisimena Asta.

Gal ir šiauriečių charakteriai ramesni, tačiau ir sistema taip sustyguota, kad dėl nieko nereikia nervintis, svarsto ji. Kol policijoje nepatikrina, negali dirbti, ir kol nepasiskiepijęs nuo tuberkuliozės – taip pat. Net telefono negali nusipirkti, kol neužsiregistruosi policijoje ir negausi leidimo gyventi šalyje.

Jai paliko didelį įspūdį tai, kaip veikia sistema: tėvai, šeima, vaikai, neįgalus žmogus nepaliekami likimo valiai. Antai vaikus į mokyklą veža autobusai, o emigrantams vaikams savivaldybė  net taksi samdo.

– O svarbiausia – viskas be streso. Jei nepadarė šiandien – padarys rytoj. Kiekvienas dirba savo darbą. Juokingas prisiminimas, reikėjo namuose elektros jungtuko, parduotuvėj paklausė, ar turiu elektriko pažymėjimą, kai norėjau nusipirkti. Arba dėl automobilių parkavimo – pabandyk neteisingai pasistatyti, kai baudos didžiulės. Jei žmonės draskosi, šūkauja, tai įvardijama kaip psichikos sutrikimas – sako, jis nesveikas, reikia kviesti pagalbą, – pasakoja ji.

Pastebėti gerus dalykus

Patirties, kuri labai praverčia dabar, Asta pasisėmė kelias valandas per savaitę dirbdama dar ir socialinėje tarnyboje, ten vadinamoje „Uloba“.

– Ten reikėdavo tiesiog būti užsiregistravus sistemoje ir jei prireikia kokį senuką nuvežti į ligoninę ar neįgaliajam kokios nors pagalbos reikia, važiuoji į namus. Dabar jau ir pas mus veikia panaši tarnyba, kurioj yra medikas, socialinis darbuotojas. Siekiama, kad neįgalus žmogus, jei jis bet kiek gali savimi pasirūpinti, gyventų ne globos namuose.

Tiesa, sunkesni ligoniai ir ten gyvena globos namuose. Astai teko juose lankytis, o ten – soliariumai, parduotuvės, restoranai, kirpyklos, manikiūrai, visas servisas. Labiausiai Astą nustebino fortepijonas, o šalia – vynas, užkandžiai – pasirodo, savaitgaliais vyksta muzikiniai vakarai.

– Labai pravertė tas patyrimas. Dabar ir mes einam link to modelio. Labiausiai pagelbėjo susiformuoti požiūriui į žmogų, kuris praverčia darbe su kolektyvu, ieškant problemų sprendimo būdų. Neišsprendžiamų problemų nėra – mes kartais „užsiciklinam“, ir viskas, atrodo, tragedija. Nu ne tragedija. Imponuoja pagarba kitam žmogui. Kiekvienas žmogus turi būti pastebėtas, negabių žmonių nėra, kiekvienas ką nors sugeba, tik būna nepastebėtas, – įsitikinusi ji.

Asta pripažįsta, kad ta patirtis ir suformavo jos supratimą, požiūrį į žmones.

– Žinokit, blogų žmonių nėra, yra aplinkybės. Iš manęs dažnai juokiasi, sako, lyg ir metuose moteris, bet naivumas tai Dieve Dieve... Čia ne naivumas – aš džiaugiuosi, kad nematau, kas bloga, o pirmiausia pastebiu, kas gera. Bent jau stengiuosi. Galbūt tai davė ilgametė pedagoginė patirtis, kursai, mokymai. Turiu tokią taisyklę: pirmiausia sugalvok, kaip pradėti pokalbį nuo trijų gerų dalykų, ir tada jau sakyk, ką nori. Amerikiečiai naudoja šią taisyklę. Nė vienas nesam misteriai tobulybės. Štai dukra Norvegijoje lankė kultūros mokyklą, smuiko klasę, net konkurse dalyvavo, Norvegijos mastu antrą vietą užėmė, per televiziją rodė. Nustebau ten nuėjusi: instrumentai brangiausi, o vaikai groja „pro šalį“. Bet visi laimingi, ir tai svarbiausia, – pasakoja moteris.

Nostalgija paėmė viršų

Kai reikėjo apsispręsti, kur nori gyventi, pasakoja Asta, nulėmė tėvynės ilgesys. Ji sako tik tada supratusi, kas yra tėvynė:

– Ką supratau – kad materialiniai dalykai nėra svarbiausi gyvenime… Priklauso ne nuo to, kiek tu turi, bet nuo to, kaip tu mąstai. Gal kartais atrodo, kad jei laimėtum milijoną, problemų neliktų.

Nesąmonė. Jų visada buvo, yra ir bus, Viskas priklauso nuo to, kaip tu mąstai. Svarbu, ne kiek tu

turi, bet kiek tau užtenka. Reikia užsidirbti, susibazuoti, bet visą gyvenimą ten gyventi nenorėčiau. Vis tiek esi ten svetimas. Nors ir norvegų kalbą mokiausi, baigiau du lygius Folk universitete (iš viso yra trys lygiai), bet vis tiek tu esi svetimas.  Išsigandau, kai vaikai  per sapnus ėmė kalbėti norvegiškai. Galvoju, jau jie net sapnuoja norvegiškai. Po to, kai kartą važiavom į Lietuvą, 12 val. nakties per radiją pradėjo giedoti „Lietuva brangi“, ir mano vaikai kartu gieda! Net apsiverkiau... Asta sako kalbą mokanti, turinti Norvegijoje giminių, draugų, taigi bet kada galinti ten grįžti. Ir neatmetanti tokios galimybės.

Grįžti vėl buvo iššūkis

– Grįžus šeimai į Lietuvą sūnui teko privačiai samdyti mokytoją. Per metus pasivijo, bet dirbo kiekvieną dieną. „Tokio kareivuko tai nemačiau“, – sakydavo mokytoja. Iš mokyklos – tiesiai pas ją. Kad išlaikytų visus testus. O mokykla nieko nepasiūlė, kaip priimti emigrantų vaikus, – prisimena Asta.

Vėl reikėjo ieškoti darbo, nes mokyklą uždarė. Globos namuose reikėjo socialinių darbuotojų, tad ji  pradėjo studijuoti Romerio universitete. Ir sako tada visiškai atradusi save:

– Supratau, kad socialinė sritis yra mano sritis. Ir kad lengvo kelio į laimę nebūna. Visi keliai yra sunkūs ir duobėti. Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti. Jei nori būti laimingas, turi kažką daryti, turi rizikuoti.

Ji norėtų, kad ir socialinės globos, ir švietimo srityje Lietuva eitų tokiu keliu kaip Norvegija. Socialinės globos srityje, pasak jos, Lietuva sparčiau eina. Pertvarkos procese dalyvauja ir Tauragė. Padalinys Tauragėje yra laiptelis aukštyn iš socialinės paslaugų namų, grupinio gyvenimo namai Marių ir Žaliojoje g. – dar vienas laiptelis.

Atgaiva sielai – vargonai

Muzika Astą žavėjo nuo vaikystės, ji sako jau penktoje klasėje žinojusi, kad studijuos muziką. Dėdės, tetos, seneliai dainuodavo, sesuo griežia smuiku. Ir abu vaikai Paulina ir Pijus muzikalūs: dukra baigė smuiko, sūnus – akordeono klasę muzikos mokykloje.

Dirbdama Adakavo mokykloje moteris dėstė muziką, Adakavo globos namuose dirbo meno vadove, ir nuolat talkindavo Adakavo bendruomenės ansambliams.

– Prieš 15 metų kunigas paprašė ateiti vargonuoti Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Sudėtingiausia buvo tai, kad teko visą liturgiją išmokti vos ne kaip kunigui. Galima sakyti, tai dar vienerios studijos. Melodija rašoma ne natomis, o neumomis – tokiais kvadratėliais. Reikėjo daug konsultacijų, studijų, papildomo darbo.

Dabar moteris savaitgaliais vargonuoja dar ir Nemakščių Šv. Trejybės bažnyčioje, tačiau tuo tik džiaugiasi:

– Man duoda moralinį pasitenkinimą, emociškai labai pakelia, pakrauna savaitei į priekį. Ir užsisuka tas pats ratas – meilė artimui, visai kitoks požiūris į gyvenimą. Kasdienybėje būna visko, o pabuvimas toje erdvėje sudėlioja daugelį dalykų į savo vietas, supranti, ko nereikėtų sakyti ar daryti, pirma pagalvoti, o tik paskui padaryti, – atvirauja Asta, kuriai muzika padeda įveikti ir dar vieną gyvenimo iššūkį – šeimos skyrybas.

Nuotrauka
juozas
Įkelta:
2021-04-13
Tauragėje gyvenantis ir kuriantis fotografas Juozas Petkevičius įsitikinęs – Lietuvos regionuose menininkai neretai yra gniuždomi, nes jų siekių ir svajonių aplinkiniai tiesiog nesuvokia ir netiki. Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ įsikūrusioje fotografijos galerijoje tauragiškis neseniai pristatė kelias savo fotografijas iš serijos „Incognito“, kurioje vaizduojami regionų kūrėjai. Nuotraukos darytos senuoju būdu – jas ryškinant laboratorijoje. Tiesa, ši meno sritis – brangus malonumas.
Nuotrauka
anele
Įkelta:
2021-04-11
Tauragės „Versmės“ gimnazijoje besimokanti Anelė Matrosovaitė kuria dainas ir groja gitara. Kūrybinga 18-metė interviu „Tauragės žinioms“ papasakojo apie vingiuotą savo kaip muzikantės kelią, kuriame buvo tiek stiprių muzikinių išgyvenimų, tiek ir nusivylimų muzikos pasauliu. Abiturientė žino, ką baigusi mokyklą norėtų studijuoti. Psichologės kelią besirenkanti menininkė teigė, kad psichologija ir muzika labai panašios sritys – jas pasitelkus galima padėti žmonėms. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-03-25
Šiandien sukanka 17 metų, kai Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus keliauja kunigystės keliu. Šia proga kunigą pasveikino Tauragės „Carito“ savanoriai, linkėdami drąsiai eiti pirmyn, neprarasti pusiausvyros slegiant sunkumams.
Nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Įkelta:
2021-03-05
Vakar Tauragės visuomenės sveikatos biuro (VSB) visuomenės sveikatos specialistei Gemai Nairanauskaitei, atliekančiai sveikatos priežiūrą mokykloje, įteiktas Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos (SVSBA) apdovanojimas „2020 metų specialistas“. Jį drauge su Tauragės rajono savivaldybės mero padėka įteikė rajono meras Dovydas Kaminskas.
Nuotrauka
Žvynakienė
Įkelta:
2021-03-02
Ko gero, sunkiai rasime tauragiškių, o ypač jaunosios kartos atstovų, kurie nepažinotų visada besišypsančios policijos pareigūnės Raimondos Žvynakienės. O jei neteko girdėti, tai susipažinkite – 22 metus policijos sistemoje dirbanti moteris myli savo darbą, o savaitgaliais duoklę atiduoda vienišiems seneliams. Juos lankydama kaip Maltos ordino savanorė dažnai yra tas vienintelis žmogus, kuriam senjoras gali išsipasakoti.
Nuotrauka
vaitkus
Įkelta:
2021-02-26
Vasario 20 d. sukanka 100 dienų, kai dirba naujai išrinktas Seimas. Tauragėje išrinktas Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuriam kassavaitinės kelionės į Vilnių ir atgal jau tapo įprastos, sako net ir jų metu neleidžiąs laiko veltui: klauso įvairių laidų aplinkosaugos klausimais – apie ekologiją, gamtosaugą, atliekų tvarkymą ir t.t., aiškinasi daugybę klausimų telefonu. Jis teigia net nepajuntąs, kaip prabėga laikas kelyje. Paklaustas, kaip prabėgo tas šimtas dienų, jis vieną po kito vardija nuveiktus darbus.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-31
Šiandien, sausio 31-ąją, netekome Jono Šilerio, ilgamečio badmintono trenerio, per savo gyvenimą meilę šiam sportui įskiepijusio daugybei vaikų, išugdžiusio ne vieną sportininką. Jam buvo 73-eji.
Nuotrauka
Songaila
Įkelta:
2021-01-22
Netektis: sausio 20-ąją mirė pedagogas, buvęs tuometinės Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Romanas Juozapas Songaila. Jis yra vadovavęs ir Tauragės rajono švietimo skyriui. R. Songaila ėjo 91-uosius metus.
Nuotrauka
saulius
Įkelta:
2021-01-01
Jau tradicija tapusią, šiemet penkioliktą kartą vykstančią senelių paramos akciją „Maltiečių sriuba“ karantinas pakeitė – sriubos paragauti neteks, tačiau noro padėti vargstantiems tai nestabdo. Seniems vienišiems žmonėms reikia paramos, ir nors dabar ją suteikti tapo sudėtingiau, Tauragės maltiečiai rankų nenuleidžia. Saulius Oželis, vadovaujantis Tauragės maltiečiams, šiemet buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Jo vadovaujami savanoriai ir dabar triskart per savaitę veža karštą maistą 60-čiai senolių, globoja nepasiturinčias šeimas. Saulius neslepia – darbo per karantiną padaugėjo. Toks panašus į Kalėdų senelį, jis dalija ne dovanas, o savo širdies šilumą ir yra įsitikinęs, kad aukodamas savo laiką kitam žmogui, padėdamas jam, esi apdovanojamas – šypsena, geromis emocijomis, gražiu žodžiu ar net džiaugsmo ašara.
Nuotrauka
senelis
Įkelta:
2020-12-31
Kasmet artėjant Kalėdoms Dacijonuose, kaip sako kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė, užsikuria naminių žaisliukų gamybos fabrikėlis. Bendruomenės nariai renkasi gaminti papuošimus šventinei eglutei. Šiemet prasidėjus antrajam karantinui fabrikėlis neužsikūrė, tiksliau, užsikūrė tik renginių organizatorės namuose. Padedant vyrui ir kaimynams gimė kaimą puošianti Nykštukų alėja, o kadangi renginių vykti negali, namuose įkurtas ir R. Didorienės Mamauzių teatras vaikams. Pasirodymai transliuojami feisbuke. Beje, net ir čia kūrybiškai moteriai talkina jos vyras Egidijus.
Nuotrauka
rasa
Įkelta:
2020-12-16
Skaudvilės renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė apdovanota Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija. Toks įvertinimas jai skirtas už etninės kultūros puoselėjimą. Folklorą Skaudvilės krašte renginių organizatorė-pedagogė propaguoja jau daugiau nei dvidešimtmetį. Jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ Skaudvilę garsina lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, be instrumentinės ansamblio grupės neapsieina valstybinės bei kalendorinės šventės, savo pasirodymais džiugina ir moters vadovaujama liaudiškos muzikos kapela „Dobilas“.
Nuotrauka
Rugilė Norbutaitė
Įkelta:
2020-12-15
Muziką kurianti 18-metė tauragiškė Rugilė Norbutaitė savo klausytojams geriau žinoma „thelastsunday“ pseudonimu. Netrukus dar vieną naują kūrinį pristatysianti mergina kalba, kad jaunas, savo tikslų ir svajonių siekiantis žmogus neretai pasiduoda pusiaukelėje, kai susiduria su gausybe jo laukiančių iššūkių. Anot jos, kovoti už vietą po saule tenka visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena Tauragėje, ar Vilniuje. Rugilė ragina nepasiduoti. Kalbėdama su „Tauragės žiniomis“ jaunoji atlikėja atskleidė, kaip savyje atrado menininkės gyslelę, kokią įtaką jai padarė šeima, mokykla ir bendraamžiai.
Nuotrauka
alijosius 2
Įkelta:
2020-12-12
Tomą Alijošių tauragiškiai pažįsta kaip sėkmingą verslininką, politiką, ir tuo pat metu – kuklų ir mažakalbį žmogų. Kad jis išties daug apie save kalbėti nemėgsta, akivaizdu ir iš šio interviu: gruodžio 7-ąją 70-ąjį gimtadienį pasitikęs verslininkas į klausimus atsakė netuščiažodžiaudamas – trumpai ir aiškiai.  
Nuotrauka
Karina Matulytė
Įkelta:
2020-12-08
Sekmadienį Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje įvyko III-sis tarptautinis muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų meninis edukacinis projektas-konkursas „Muzikos spalvos“. Į jo antrąjį turą pateko ir Tauragės meno mokyklos ugdytinė.
Nuotrauka
Jokūbas Kurlinkus
Įkelta:
2020-12-04
18-metis tauragiškis Jokūbas Kurlinkus – aktyvus jaunimo organizacijų narys, jį galima pamatyti įvairiuose renginiuose, visai neseniai jo kūrybos rašinį „Žmogus“ išspausdino kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“. Vaikinas drąsiai reiškia savo mintis jaunimo, švietimo ir politikos klausimais. Nieko nuostabaus – jis planuoja studijuoti istoriją ir yra įsitikinęs, kad pasaulį būtina matyti itin plačiai. Tačiau kartu J. Kurlinkus neslepia, kaip pats sako, esantis nacionalistas, o jo požiūris į Lietuvą – toks pat, kaip antrajai kadencijai neišrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūris į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-18

Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-14

„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų. 

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-06

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas...  Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-05

16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-02

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti.  Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-20

Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.