Tauragės muzikos mokykloje neseniai atidaryta piešinių paroda. Stulbinančių realistiškumu, preciziškai atliktų darbų autorė – Kornelija Mikalauskaitė, kuriai netrukus sukaks 16 metų. Muzikos mokykloje ji jau penkerius metus mokosi groti smuiku ir pati kuria muziką. Ir tai dar ne visi Žalgirių gimnazijos pirmokės talentai – mergina parašė knygą. O paklausta, kaip viską suspėja, tik šypsosi: o juk dar yra ir mokslai, ir jie – pirmoje vietoje...
Aukščiausias įvertinimas – reperio „like“
Kalbėjomės po piešinių parodos atidarymo, taigi pirmieji klausimai – apie piešimą. Kornelija pasakoja piešianti nuo mažumės, įvairiomis technikomis, tačiau jai visada norėjosi piešti kuo realistiškiau – taip, kaip, pasak jos, daug prasimokę menininkai.
– „Atradusi“ pieštukus supratau, kad ši technika mano. Pieštukais, manau, išeina realistiškiau nupiešti, kitomis technikomis dar taip nemoku, – aiškina mergina.
Kornelija pripažįsta – kantrybės jai netrūksta. Nupiešti vieną piešinį kartais užtrunka pusę metų, tiesa, kartais vienu metu piešia kelis piešinius.
Paroda Muzikos mokykloje – antroji. Pirmąją surengti pasiūlė Martyno Mažvydo progimnazijos piešimo mokytoja Jolita Petkuvienė, pamačiusi Kornelijos darbus, kai ši dar ten mokėsi.
Kol kas aukščiausiu savo piešinių įvertinimu jaunoji dailininkė laiko... patiktuką „Instagram“ – kai ji įkėlė pagal reperio Mad Money dainą „Drugio efektas“ nupieštą piešinį, reperis jį „palaikino“. Kornelijai prisipažįsta – tai išties pradžiugino.
Paklausta, gal ketina susieti savo gyvenimą su daile, ji sako dar nežinanti. Laiko apsispręsti dar daug, jai tik penkiolika, be to, ir kitų talentų netrūksta.
Sapnuodavo, kad groja smuiku
Pasakodama apie savo muzikinį kelią, Kornelija sako visada labai norėjusi išmokti groti smuiku, net sapnuodavo, kad juo groja. Svajonė išsipildė prieš penkerius metus, per šv. Valentino dieną – tada tėvai jai nupirko smuiką.
– Kadangi mokytis pradėjau gana vėlai, įstojau iš karto į antrąją Muzikos mokyklos klasę. Buvo nelengva, – pripažįsta Kornelija. – Todėl ir kažkokių ypatingų pasiekimų neturiu...
Vis dėlto jai patinka dalyvauti konkursuose, nors laimi juose nedažnai – patinka klausytis, kaip groja kiti. Apskritai be muzikos savo gyvenimo Kornelija neįsivaizduoja: klausosi jos nuolat.
– Klausytis muzikos – tai tiesiog gyventi, nežinau, kaip gyvenčiau be to. Labai myliu Lil Peep‘ą, Lilą ir Innomine, „Mad Money“, „Twenty One Pilots“, „Panic!“ „At the Disco“, – sako mergina.
Pasak jos, kurti ir groti – tai išreikšti save. Kornelija yra sukūrusi 5 ar 6 dainas, jas jau ne kartą grojo ir per koncertus, ir draugams, visiems patiko. Tiesa, jos niekur neužrašytos. Paklausta, kaip gimsta dainos, mergina sako, kad jos tiesiog iš kažkur ateina į galvą.
Pirmoji Kornelijos daina – apie tai, kad galima viską pakeisti, nebūtinai reikia pasirinkti nutraukti gyvenimą.
Ji yra sukūrusi ir pjesių.
„Visi skaito, kad pabėgtų nuo realybės, o aš norėjau, kad sugrįžtų į realybę“
Kornelija pasakoja rašanti visą gyvenimą. Kol nemokėjo rašyti – piešdavo komiksus, kurių veikėjai buvo katės, karvutės, jos gelbėdavo pasaulį nuo blogybių.
Ji mėgdavo nuolat užsirašyti savo mintis, paskui kažkaip nejučia ėmė kurti detektyvą, iš kurio išsirutuliojo istorija, o iš jos gimė knyga. Kai mokytoja pasiūlė dalyvauti jaunųjų rašytojų mentorystės konkurse „Mano knyga bus!“, Kornelijos knyga jau ėjo į pabaigą. Konkurse ji dalyvavo kartu su 56 pretendentais ir pateko tarp išrinktųjų – 6 finalininkų. Gruodžio pradžioje paaiškėjo, kad Kornelija tapo nugalėtoja. Jos kūrinys pripažintas geriausiu ir truputį, mentorei Linai Buivydavičiūtei padedant, patobulintas, jaunąją rašytoją ves į rimtesnius konkursus. Vienas iš jų – leidyklos „Alma litera“, kuri svajonę gali paversti realybe: knygą išleisti.
Apie ką gi ta knyga?
– Knyga vadinasi „Rafaelis Morganas 17“. Tai apysaka paaugliams, joje 28 tūkst. žodžių, – atvirauja Kornelija. – Kaip rašoma anonse, tai knyga apie „jo ir jų pasaulį, kai taip skauda gyventi“. Knygoje daug visko: savanaudiškumas, tuštybė, išdavystė, narkotikai, nėštumas, skyrybos, pykčiai namuose ir dar daug visko, ko yra mūsų gyvenime.
Nors rašytoja dar tokia jauna ir daugelį dalykų pažįsta tik teoriškai, tai netrukdo jai įsijausti į aprašomą pasaulį. Medžiagos savo knygai ji sėmėsi iš draugų aplinkos, nugirstų istorijų, o rašydama sako panaudojusi draugų dialogus, posakius, todėl knyga išties atspindi tikrą gyvenimą.
– Žinau, kaip būna, nors pati to ir nepatyriau, – atvirauja Kornelija, – rašydama labai išgyvenau, buvo liūdna, kad reikėjo nužudyti kelis veikėjus. Ką gali žinoti, gal kada nors ir tęsinys bus...
Dabar lietuvių kalbą jai dėsto mokytoja Rita Marcinkienė, bet su kūryba labai padėjo buvusi mokytoja Aušra Bambalienė.
„Ieškau žmonių ir ieškau savęs“
Kornelija gyvena Lomiuose, kiekvieną rytą keliasi šeštą valandą, namo grįžta šeštą vakaro. Laiko lieka tik namų darbams ir labai mažai – kūrybai. Mergina sako net nepamenanti, kada paskutinįsyk su draugais lakstė po miestą.
– Penktadienis – piešiu, rašau, piešiu, mąstau. Šeštadienis – vėl tas pats. O visas kitas laikas – mokslai. Ir nereikia manęs gailėti. Visą mano gyvenimą užima muzika, piešimas, rašymas ir mokslai, o paskirstau jį pagal nuotaiką. Vis dėlto pirmiau mokslai: chemija, fizika, matematika, lietuvių kalba, paskui menai.
Prisistatydama parodos lankytojams ji rašo mėgstanti tiesiog būti, šypsotis, tylėti ar kalbėti be galo daug. „Mėgstu būti išskirtinė – anaiptol ne privalumas, – rašo ji. – Muzika užpildo mane. Piešiu ir rašau klausydamasi mylimų grupių, dainuoju, kuriu dainas, galiausiai groju pianinu ir smuiku. Laisvalaikiu miegu ir valgau. Arba tinginiauju guosdama nuliūdusias drauges. Baisiai nemėgstu piktų žmonių. Džiaugiuosi gyvenimu taip, kaip dar niekada nesidžiaugiau. Pasaulis gražus, mano draugai nuostabūs. Galimybės – visur“.
Paprašyta papasakoti apie savo šeimą, Kornelija pasakoja turinti brolį dvynį Paulių, su kuriuo labai gerai sutaria ir kuris „labai labai gerai mokosi, dalyvauja olimpiadose ir dažniausiai laimi, groja pianinu ir gražiai piešia – kai reikia“, dar ji turi gerokai vyresnius du brolius ir seserį. Tėvai ūkininkauja. Jie, pasak Kornelijos, labai džiaugiasi puikiais pagrandukų dvynių pasiekimais, nors ir nelengva, kai reikia juos visur vežioti.
– Mane mokytis reikia versti, o brolis pats mokosi. Su manim mamai tenka kovoti, kad padaryčiau namų darbus, – atvirauja Kornelija. – Tačiau, kita vertus, būtų liūdna nesimokyti savo noru. Mama tai nepyktų, bet pačiai būtų nesmagu.
Paklausta, ko dar norėtų išmokti, talentais apdovanota mergina šypteli – norėtų mokėti šokti ir skaniai gaminti – nes kol kas moka tik išsivirti „bomžpakį“ arba „mikrobanguoti“...