2020 Spalio 02 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Pažintis su naujuoju Pagramančio klebonu Vytautu Petrausku

  • Įkelta: prieš 1 d.
Saliamona ČERNIAUSKAITĖ

Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonu rugpjūčio mėnesį paskirtas Garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas. Jis atkeltas iš Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos klebono ir Skuodo dekanato vice dekano pareigų. O į Ylakių parapiją vyskupas paskyrė buvusį Pagramančio kleboną Vaidotą Vitę. „Tauragės žinios“ Garbės kanauninko Vytauto Petrausko paprašė pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais Pagramantyje.

– Kokie Jūsų, gerbiamas klebone, pirmieji įspūdžiai atvykus į mūsų parapiją?

– Pirmiausia noriu pasveikinti Pagramančio parapijos žmones. Pirmieji įspūdžiai tikrai nuostabūs. Pagramančio miestelis – tiesiog rojaus kampelis, tiek daug nuostabių lankytinų vietų, gražių sodybų, kurias man aprodė Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Bendraudamas su žmonėmis, jaučiau jų šilumą ir gerumą. Be galo rūpestingai prižiūrimos kapinės.

– O kur buvo pirmoji Jūsų parapija?

– Į Kauno kunigų seminariją įstojau 1980-aisiais metais, baigiau ir šventinimus gavau 1985-aisiais. Vikaru buvau paskirtas į Klaipėdą. Tuo metu Kristaus karaliaus bažnyčia buvo vienintelė, tik vėliau atiduota tikintiesiems Marijos Taikos karalienės. Pradžioje buvo labai daug darbo, kadangi buvome tik trys kunigai. Ten išbuvau beveik penkerius metus. Paskui neilgą laikotarpį dirbau Mosėdyje, Telšių kunigų seminarijoje, vėliau metus laiko dirbau Skaudvilėje vikaru. Šiame rajone jau esu dirbęs, bet nuo to laiko Tauragė neatpažįstamai pasikeitusi... Prisimenu, jog pučo dieną, kai autostradoje važinėjosi tankai, aš iš Skaudvilės važiavau dirbti į Palangą, kurioje pradirbau keturiolika metų. Po to septynerius metus Naujojoje Akmenėje ir aštuonerius Ylakiuose, Skuodo rajone. Dabar aštunta vieta –Pagramantis. Šiaip yra sakoma, jog kunigas turi pereiti keturiolika parapijų, – tiek, kiek yra Kryžiaus kelių stacijų, visą kryžių savo darbo kelyje pernešti. Visuomet yra labai sunku atsisveikinti su parapijiečiais, kaip ir šį kartą su Ylakių žmonėmis. Šis miestelis yra paskelbtas Taikos miesteliu, kadangi ten labai geri, taikūs žmonės gyvena.                                           

– Žmonių gerumui, dvasingumui didelę įtaka turi ir parapijos klebonas, tai gal ir Pagramantis užsitarnaus Taikos miestelio vardą?..

– Taip, yra svarbu. Nėra blogų žmonių, nei tobulų kunigų, bet jeigu stengiesi, kažką darai, tai šiek tiek pavyksta.

– Kodėl Jūs pasirinkote būtent kunigo kelią, kas Jus tam įkvėpė?

– Aš esu gimęs ir augęs Kretingos rajone, Kūlupėnų kaime. Ten baigiau aštuonmetę mokyklą. Jau septintoje klasėje ėjau į bažnyčią patarnauti Šventų Mišių metu. Nors Kartenoje buvo parapija, aš eidavau į Kalnalio bažnyčią, nes ten buvo liaudiškas, labai paprastas, mokantis bendrauti su žmonėmis, pritraukiantis net iš kitų kaimų, kunigas. Tai matydamas pagalvojau, ar ir man tuo keliu nepasukus. Taip ši mintis ir tapo realybe. Be abejo, tam įtakos turėjo ir tikintys tėvai. Mama Birutė, jau aštuoneri metai amžiną atilsį, ir tėvelis Stasys. Jam dabar devyniasdešimt. Jis labai gyvybingas, vairuoja mašiną. Nuvažiuoja į Klaipėdą, atvažiuodavo pas mane į Ylakius. Jau ir čia aplankė, tik mano brolis atvežė, nes jam nežinomi keliai. Aš dar turiu tris seseris. Šeimoje augome penki vaikai. Tėvai buvo kolūkiečiai, paprasti darbo žmonės.

– Tai sunku jiems buvo Jus išleisti į kunigo mokslus?

– Nieko niekada nesakė. Jie labai santūrūs. Tėvukas apžiūrėjo Pagramantį. Jam čia labai viskas patiko. Džiaugėsi viskuo.

– Jau trisdešimt trejus metus tarnaujate Dievui, koks įsimintiniausias įvykis Jūsų darbe?

– Neišskirčiau nei vienos dienos, visos dienos yra paliekančios įspūdžius. Kiekvienas žmogaus atėjimas, bendravimas man yra šventė... Liūdniausia yra laidoti jaunesnį už save, jeigu vyresnį – ką padarysi. Dievas davė gyvenimą, duoda ir jo pabaigą.

– Kokie žmonės dabar auga, gimę laisvoje Lietuvoje? Kaip manote, ko šiandieniniam žmogui labiausiai trūksta? Visi išgirstame nemažai faktų apie įvairias priklausomybes svaigalams, savižudybes. Tiek daug laisvės visur. Kaip Jūs tai vertinate?

– Yra per daug atsipalaidavimo. Galėtų žmonės rimčiau pažiūrėti ir į gyvenimą, tikėjimą, meilę Dievui, Tėvynei. Turime matyti, jausti vienas kitą. Patys turime susivokti, kad reikia matyti, kai žmogui sunku, kai jam skauda. Surasti gerą žodį, paspausti ranką, pagaliau apkabinti.

– Kartais būna taip, kad neturim laiko, noro, esame praradę bendruomeniškumą.

– Tai čia jau mūsų asmeninės problemos, jeigu kam taip yra. Turim suprasti, turim turėti, turim pastebėti, matyti, girdėti...

– Kas Jus labiausiai džiugina, bendraujant su parapijiečiais? Kokius dažniau juos matote –džiugius ar liūdnus?

– Matysi taip, kaip žiūrėsi. Aš bendrai matau daugiau džiugius. Gal neišsako visko. Esu nelinkęs į gyvenimą ir žmones žiūrėti per patamsintus akinius. Būna, kad žmogui kartais ko stinga, bet vis tiek yra puikių gražių dalykų. Stengiuosi kiekviename žmoguje matyti gėrį.

– Šventų Mišių pabaigoje yra prasmingas palinkėjimas – ramybės. Ką daryti žmogui, kad jis tikrai pajustų tą tikrąją ramybę savo viduje?

– Ne visi pajunta ramybę ir perteikti ją ne visi gali. Jeigu neturi ramybės ir neperteiksi, o žmonės tai jaučia. Susikaupimui tam yra Šventų Mišių įžanga, tylos žodis, liturgija. Visi tie dalykai ir veda į tai, kad būtum ramus ir perteiktum tai, jog žmonės tą jausmą išsineštų...

– O iš kur pats semiatės tam jėgų, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Nuoširdus, pastovus santykis su Dievu ir įkvepia, ir suteikia jėgų viskam. Mėgstu skaityti knygas. Esu gamtos vaikas. Keliuosi anksti, kad išgirsčiau pirmuosius paukštelių balsus. Miela stebėti besiskleidžiančius gėlių žiedus. Gera rankomis prisiliesti prie žemės, ją išpurenti...Tai padeda atsipalaiduoti ir laisvalaikį maloniai praleisti. Prie klebonijos planuoju pasodinti medelių, gėlių.

– O kokios gėlės Jums labiausiai patinka?

– Gražios... Nepatinka negyvos, o šiaip visos gėlės teikia džiaugsmą.

– Kokią reikšmę teikia popiežiaus Pranciškaus apsilankymas mūsų šalies žmonėms?

– Žinoma, tai pasaulinis įvykis. Lietuva atsidūrė dėmesio centre. Kiek pavyko mums išgirsti Šventojo Tėvo atneštą žinią, tiek mes toje žinioje gyvensime. Svarbiausia Popiežių ne pamatyti, o išgirsti...

– O kaip Jūs šiandien prisimenate Jono Pauliaus II-ojo apsilankymą Lietuvoje?

– Tai buvo didžiulis gyvenimo įvykis. Aš pats buvau Kryžių kalne, aukojau šventas mišias. Žmonių sujudimas, suvažiavimas, noras pamatyti, netgi paliesti popiežių buvo didžiulis. Mes tuo susitikimu tebegyvename ir šiandien.

– Ko norėtumėte palinkėti parapijiečiams, Tauragės dekanato žmonėms?

– Gerumo, atvirumo, nuoširdumo, meilės vieni kitiems.

Dėkojame už pokalbį.

Rugsėjo 26 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta Onos Butkevičienės poezijos knyga „Per ilgą, ilgą kelią“. Tai jau ketvirtoji literatės knyga.

Praėjusią savaitę Alfonsui Šimkevičiui sukako 95-eri. Šeimos ir seniūnijos sveikinimų sulaukęs pagramantiškis senolis kuklus – iki 100 metų gyventi nenorėtų. Esą jau pavargo, kojas skauda. Nors, žiūrint į jį, to niekaip nepasakytum – pasipuošęs, pasitempęs, be niekieno pagalbos savimi pasirūpinantis ir šviesiai mąstantis, visą gyvenimą aiškiai prisimenantis – didžiąją jo dalį jis nešiojo laiškus.

Žygaitiškę Rugilę Sudeikytę galima vadinti socialinio tinklo „Instagram“ žvaigžde. Sparčiai populiarėjančios nuotraukų ir video peržiūrų platformos nare ji tapo tik praėjusiais metais. Po šėlionių su garsiuoju savo pusbroliu Naglimantu (Naglis Bierancas), 29 metų merginą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių. Šiandien ji bene daugiausiai followerių (sekėjų) turinti tauragiškė, kuri savo asmeninio gyvenimo detalėmis sutiko pasidalinti ir su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Devyniolikmetė tauragiškė Dovilė Butvydaitė penkerius metus vyksta dirbti, kartu ir keliauti į Aziją. Šiemet baigusi „Versmės“ gimnaziją mergina susikrovė lagaminą ir išvyko į Kiniją, kur tęsia savo modelio karjerą. Dovilė „Tauragės žinioms“ prisipažino, kad į mados industriją pateko visiškai netikėtai. Aukštą, išskirtinių veido bruožų merginą „Maximoje“ pastebėjo modelių agentūros vadovė. Dovilė dirba „Zaros“ ir garsių Japonijos dizainerių kurtų rūbų modeliu. Azija tapo tauragiškės sėkmės tramplinu, mat raudonplaukės, švelnių veido bruožų merginos Kinijoje ir Pietų Korėjoje tikrų tikriausia egzotika.

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.