2020 Rugpjūčio 04 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Žydrūnė Auksoriūtė: užsispyrimas – kelias į sėkmę

  • Įkelta: 2018-07-18
Indrė VAIŠNORAITĖ

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.

Studijos užsienyje

Kūrybinga, ambicinga, laisvai mąstanti – taip save apibūdina Žydrūnė. Menai ją lydėjo nuo pat vaikystės, kartu su sese visada aktyviai dalyvavo meninėje veikloje. Visą gyvenimą turėjusi potraukį menams, mokykloje Žydrūnė atsakingai ruošiesi biochemijos studijų krypčiai, bet atėjus laikui pasirinkti „kur stoti?“ visgi savo pasirinkimu nieko nenustebino. Taigi, baigusi Žalgirių gimnaziją Tauragėje, ji jau žinojo, kad rinksis studijas užsienyje.

– Kad studijuosiu ir gyvensiu užsienyje, žinojau jau nuo pradinių klasių, gal dėl to, kad nuo 2007 metų pradėjau intensyviai keliauti į Jungtinę Karalystę. Pasirinkau Jungtinę Karalystę ir juvelyriką, kas išties apėmė viską kas man buvo įdomu: chemiją, meną, rankų darbą, –  teigė mergina.

Škotiją Žydrūnė pasirinko, kaip pati teigia, dėl įdomių studijų ir, žinoma, galimybės gauti išsilavinimą nemokamai.

– Į šitą privalumą rekomenduočiau atkreipti dėmesį daugumai bandančių apsispręsti, kur tęsti mokslus, be to, Škotija puiki šalis su be galo draugiškais, laisvai mąstančiais žmonėmis ir studijų krypčių perspektyvomis, – patarimais dalijosi jau baigusi studijas mergina.

Paklausta, ar sunki buvo studijų pradžia ir ar sunku buvo įsitvirtinti svečioje šalyje, Žydrūnė atvira:

– Įsitvirtinti šalyje sunku nebuvo, gal tik šiek tiek keista, nes atvykau viena ir visiškai nieko nepažinojau, bet per mažiau nei savaitę puikiai apsipratau ir turėjau gan nemažą draugų ratą. Kaip ir minėjau, žmonės ten labai šilti ir priimantys, o baimės, kad nieko nepažįstu, manyje nebuvo.

Ambicingas požiūris

Didelio kultūrinio šoko nepatyrusi, lengvai įsiliejusi į škotišką gyvenimo būdą Žydrūnė greitai atrado save.

– Kūrybiškas mąstymas, laisvas, bet ambicingas požiūris ir užsispyrimas pasiekti kažko daugiau man labai padėjo. Universitetas man suteikė galimybę studijuoti Amerikoje, kas ir buvo pats didžiausias atspirties taškas techninių įgūdžių prasme. Kadangi buvau vienintelis asmuo, nominuotas keliauti ir tęsti mokslus Teksase, tai man asmeniškai tuo metu buvo be galo didelis pasiekimas. Niekad negalvojau, kad kadanors atsidursiu tokioje vietoje, juk Amerika ne veltui vadinama „svajonių šalimi“,  bet įspūdžiai ir įgauta patirtis – neišdildomi! – teigia Žydrūnė, pridurdama, jog studijų metus mergina prisimena tik geru žodžiu. Pasak jos, tai buvo sunkaus darbo, bet tuo pačiu ir puikių patirčių metai. – Studijos Teksase buvo geriausias mano laikas. Studijuojant ten reikėjo labai stipriai ir sunkiai dirbti, o būtent to aš ir norėjau – įgūdžių. Tiesa, be galo buvo laukiami savaitgaliai, – tarsi apdovanojimas už sunkų darbą. Su draugais planuodavome keliones, tyrinėjome šalį. Studijos Škotijoje buvo daugiau grindžiamos saviraiška ir tuo tikru studentišku gyvenimu, kas aišku irgi buvo labai įdomu.  

Karjeros laiptai

Baigusi Juvelyrikos dizaino studijas, toliau savo svajonių siekti Žydrūnė išvyko į Londoną, kaip pati teigia, dėl didesnių galimybių.

– Aš visada buvau be galo užsispyręs ir daug iš savęs reikalaujantis žmogus. Savo tikslų siekimas, išsilavinimas, patirtis ir didelis noras turėti savo pačios prekinį juvelyrikos ženklą nulėmė tai, jog pirmąjį savo darbą radau atvykusi į Londoną. Dirbau su „Dolce & Gabbana“ aukštos klasės juvelyrika ir laikrodžiais, kur gaminių kainos svyruoja nuo 1 tūkstančio iki 4 milijonų svarų, – pasakojo Žydrūnė.  

Išmokusi tai, ko jai reikėjo, iškeitė D&G į visos Jungtinės Karalystės Visual Merchandiser and Trainer pareigas, „Ulysse Nardin“ Šveicariskų in-house movement laikrodžių firmoje.  Dabar jos darbas apima nuolatinį tikrinimą: ar kompanijos principų ir nustatymų yra paisoma parduotuvėse. Žydrūnė rengia pranešimus apie bet kokius pasikeitimus, galimas perpektyvas, pasiūlymus ir kompanijos veiklą. Taip pat užsiima stendų dekoravimu, laikrodžių išdėstymu – bendras vaizdas visada būna patvirtintas ir priklauso nuo jos, nuo jos nuomonės. Darbe taip pat ji susitinka su VIP klientais, perkančiais aukštos klasės brangius gaminius. Tenka apmokyti naujus žmones, suteikti jiems informaciją, motyvuoti juos dirbti.

Galimybės keliauti, bendrauti su privačiais klientais ir dirbti su aukštos kokybės laikrodžiais tuo pat metu turint laisvo laiko kurti savo pačios kolekcijas, Žydrūnei pasirodė tiesiog idealu. Su „Ulysse Nardin“ iki šiol dirbanti mergina tikina, kad tai tikrai nėra jos galutinė stotelė: „tiek aš pati, tiek visi mane pažįstantys žmonės žino, jog mano juvelyrika ir savo verslo įtvirtinimas yra mano gyvenimo tikslas, mano didžiausia svajonė.“

Kuria savo vardu

Tik pradėjusi kurti, Žydrūnė pradėjo galvoti ir apie savo prekinį ženklą. Pristatydama savo kūrybą, savo darbus mergina užtikrintai renka žodžius: „drąsi, kitokia, matoma – juvelyrika su kūrybiniu charakteriu, taip aš pati apibūdinčiau savo prekinį ženklą!“

– Nebuvo net abejonės, kaip jį pavadinti, dėl to, kad mano pačios vardas užsienyje niekad neskambėjo kaip prekinis ženklas. Žmonėms, matantiems parašyta ant popieriaus ar ištarusiems garsiai mano vardą, pirmą kartą jis asocijuojasi su kažkuo egzotišku. Polinkis į egzotiką, neįprastus reiškinius, jausmus ir moters erotiškumą ir yra didžiausi mano įkvėpimo šaltiniai. Tuo paremta kiekviena mano kolekcija.

Žydrūnė apgailestauja, kad šiuo metu pragyventi iš savo verso dar tikrai nepavyktų.

– Tai tikrai nėra tai, iš ko būtų galima pragyventi ir išsilaikyti užsienyje. Tauragiškiai ir lietuviai, žinoma,, domisi mano kūryba, kas yra be galo malonu, bet pardavimų klausimu Lietuva nėra pirma sąraše. Rinka, į kurią norečiau orientuotis ir parduoti savo gaminius didžiausiu tiražu, yra Azija, Kinija. Bet tikrai turiu dėl ko džiaugtis ir didžiuotis – savo kūrinius jau galiu rasti Niujorke, Pietų Afrikos Respublikoje, Škotijoje ir dar keliuose Europos miestuose. Dar viena įspūdinga patirtis, tai pakvietimas dalyvauti Milano mados savaitėje, kas taip pat pridėjo ganėtinai nemažai matomumo, – savo pasiekimais dalijosi Žydrūnė.

Paklausus, ar dažnai lankosi Tauragėje, ar kirba noras grįžti į gimtinę bandyti kurti ir įtvirtinti verslą čia, Lietuvoje, Žydrūnė teigia, kad Londoną jau vadina savo namais ir į Lietuvą grįžti tikrai neketina.

– Jeigu kalbėti nuoširdžiai, gaila, bet niekada savęs ir nemačiau šioje šalyje. Namo dažniausiai grįžtu Kalėdoms, o jei labai labai pasiilgstu draugų ar mamos, visada stengiuosi suorganizuoti susitikimą su sau brangiais žmonėmis kažkur kitur. Kelionės, mano nuomone yra būtinos tam, kad plėstųsi žmogaus mąstymas, – samprotauja Žydrūnė.

Baigdami pokalbį su drąsia mergina prašėme jos palinkėjimo abiturientams, jauniems žmonėms, kurie planuoja savo ateitį, galbūt bijo svajoti, išvykti studijuoti svetur.

– Visiems šiek tiek pasimetusiems ir nežinantiems ką gi pasirinkti savo kitam etapui patarčiau tik viena: pabandykite viską! Būkite drąsūs ir išprotėję, nebijokite norėti, norėti daug ir visko ir be atokvėpio siekit savo tikslų, nustebsite, kaip keistai ir teisingai viskas susidelioja...

Pabaigai, tiems kam įdomi Žydrūnės kūrybinė veikla, galima ją rasti „Facebook“ @zydruneofficial arba „Instagram“ @zydruneofficial.

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Tauragės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“  vaikai ir jų tėveliai turi didelį turtą – jau 35 metus dirbančią auklėtoją Viliją Jurkuvienę, kuri vaikams kasdien dovanoja po žiupsnelį kūrybiškumo ir meilės menui. Menininkė kasdien visapusiškai ugdo auklėtinių gebėjimus bei papuošia darželio erdves įstabiais karpiniais, tapybos darbais ir nuotraukomis. Šią vasarą Vilija surengė dailės plenerą priešmokyklinukams, į kurį pakvietė ir kitų darželių auklėtinius. Pasak moters, projektas sulaukė didžiulio pasisekimo – vaikų tiesiog nėjo atplėšti nuo kūrybinių veiklų, taigi, greičiausiai, taps tradiciniu. 

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.