2018 Liepos 21 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Dirbtuvės su Nomeda Marčėnaite: nenužudykime kūrybiškumo

  • Įkelta: 2018-06-29
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Kaip sakė pati menininkė – „Puodeliavimo dirbtuvės“, kuriose dekoruojami porcelianiniai puodeliai, – tai tik priedanga. Iš tiesų šie jaukūs susitikimai skirti bendrauti, dalintis šiluma ir gyvenimiška patirtimi, išlaisvinti kūrybiškumą. Išties, kiekviena iš 34 į užsiėmimą atėjusių moterų pasijuto apgaubta Nomedos motiniška šiluma, išskirtiniu dėmesiu, pajuto betarpišką ryšį.

Nomeda susirinkusiųjų pirmiausia klausė, ar tarp jų yra mokančių piešti. Pakilo vos keletas rankų. Tada menininkė uždavė kitą klausimą: „įsivaizduokite, kad jums šešeri. Kiek iš jūsų mokate piešti?“ Mokančios atsakė visos. Šie paprasti klausimai užduoti ne atsitiktinai. Anot Nomedos, svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus, gimdamas atsineša kūrybiškumo dovaną, kuri vėliau nuslopsta, vaikui susidūrus su nepalankiomis sąlygomis.

Čia menininkė ypatingai akcentavo mokytojo vaidmenį – tai šventa profesija. Nes, anot Nomedos, vaikai dažnai praranda pasitikėjimą savimi pradėję eiti į mokyklą. Iki tol jie visi tiki gebantys piešti. Todėl labai svarbu, kad mokytojas pastebėtų kiekvieną vaiką, jo individualumą, pabrėžtų tik jam būdingus sugebėjimus ir padėtų jiems atsiskleisti.

– Manęs dažnai klausia. Kaip ugdyti vaiko kūrybiškumą? Aš atsakau – jūs jo tik nenužudykite, – šypsojosi Nomeda.

Anot menininkės, nėra tokio žodžio „negražu“. Toks vertinimas visada yra subjektyvus. Jei kažkas vienam žmogui yra gražu, šiuo atveju mokytojui, tai dar nereiškia, kad tai yra grožio standartas: „galbūt tame žmoguje kažkas surezonavo, galbūt vaiko nupiešto alyvos mokytojui priminė jo vaikystės kaimą, ir jis net pajuto alyvų kvapą, dėl to jam be galo gražu, jautru“. Tačiau tai nereiškia, kad kitas vaikas, piešiantis vien juodu pieštuku griežtas linijas, daro tai neteisingai. Reikėtų pagirti jam būdingą braižą, galbūt jis turi įgimtą talentą grafikai. Visi žmonės skirtingi, tačiau visi savaip talentingi, neabejoja Nomeda.

Taip pat menininkė akcentavo kiekvieno žmogaus misiją būti laimingu. Ir tai esą nepriklauso nuo aplinkybių, veikiau nuo požiūrio į gyvenimą.

– Žmonių paliatyviosios slaugos ligoninėje, kuri jiems jau yra finišo tiesioji, klausia: ko jūs labiausiai gailitės šiame gyvenime? Ir vienas iš didžiausių apgailestavimų žmonių tarpe, jie sako: gailiuosi, kad nebuvau laimingas.  Suprantat, jie kaip ir pasako, kad laimė, nėra sukritusios aplinkybės. O požiūris į tas aplinkybes. Va ką jie staiga supranta. Tik kad ta paskutinė atkarpa yra truputėlį vėlokai. Aišku, niekada nėra per vėlu. Bet norėtųsi nuo pat pradžių... – kalbėjo Nomeda.

Taip pat svarbu, anot N. Marčėnaitės, priimti kasdienybę tokią, kokia ji yra – ir su tamsiomis, ir su šviesiomis spalvomis. Pasak jos, tai ir yra harmonija – balansas tarp gero ir blogo, tarp teigiamų emocijų ir neigiamų, tarp pakilimų ir nuosmukių. Nes nejausdami liūdesio, negebėtume nuoširdžiai džiaugtis.

Kūrybiniams gebėjimams išlaisvinti Nomeda paprašė pirmiausia baltame popieriaus lape leisti sau piešti bet ką – abstrakcijas, ornamentus, linijas, kurios ateina iš pasąmonės, nesistengiant nupiešti nieko konkretaus. Tarsi vedžiotume pieštuką kalbėdami telefonu. Ir tik vėliau stebėti, kokie motyvai aiškėja piešinyje, tada bandyti užgimusią mintį įgyvendinti dekoruojant puodelį. Menininkė negailėjo asmeninių patarimų ir dėmesio kiekvienai dalyvei bei akcentavo, jog svarbu tikėti, džiaugtis ir didžiuotis savimi, savo darbu. Nes kiekvienos kūrinys unikalus, savitas ir savotiškai nuostabus.

Dirbtuvių dalyvės po trijų valandų kūrybinių ieškojimų, šiltų pokalbių ir kelionės į savo vidinį pasaulį, kiekviena namo parsinešė po savo pačios dekoruotą puodelį.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.