2020 Liepos 12 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Lietuvos čempionas P. Bartušis: krepšinyje būčiau mažiukas, bet badmintone – vienas iš aukštesnių

  • Įkelta: 2018-05-24

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

– Povilai, kas „užkabino“ tave žaisti badmintoną?

Nuo mažens buvau hiperaktyvus vaikas. Kadangi mano tėveliai yra muzikantai, kaip ir priklauso, baigiau Tauragės muzikos mokyklą. Sekėsi tikrai neblogai, dalyvaudavau fortepijono konkursuose, grojau muzikos mokyklos orkestre. Pradėjęs lankyti 4 klasę, susidomėjau sportu. Norėjau lankyti futbolo ar krepšinio treniruotes, bet kadangi muzikoje sekėsi neblogai, tėveliai, bijodami traumų, į šias sporto šakas neskatino eiti. Muzikos mokyklą lankiau su dabartinio Lietuvos badmintono federacijos prezidento Vilmanto Liorančo dukra Giedre. Ji visada ateidavo su kažkokiu neaiškiu, kaip man atrodė, gitaros dėklu. Kartą paklausiau, ką ji čia nešiojasi. Pasirodo, tai buvo badmintono raketė. Pakalbėjau, paklausinėjau apie treniruotes, apie trenerį, viskas atrodė labai smagu. Tėveliams tai atrodė nelabai pavojinga sporto šaka, palaiminimą sportuoti gavau. Nuėjęs į treniruotes, susipažinau su treneriu Jonu Šileriu, su kuriuo ir dabar palaikome labai gerus santykius. Esu jam be galo dėkingas už viską, ko pasiekiau. Nors Tauragėje sportavau tik iki dvyliktos klasės, treneris paklojo pagrindus mano sportinei karjerai, širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar.

Asmeninio albumo nuotraukos

Tau 24-eri, kaip sportininkui piko metas siekti rezultatų, tačiau pernai padarei pertrauką, kodėl?

– Taip, 24 sportininkui yra patys geriausi metai tobulėti ir žaisti geriausios kokybės badmintoną jo karjeroje. Pastaraisiais metais sportavau Kaune pas trenerį Juozą Špelverį (Lietuvos rinktinės treneris, – red. past.), drauge su geriausiu visų laikų Lietuvos badmintonininku, mano sportininko idealu ir vienu geriausių draugų Kęstučiu Navicku. Kartu sportavome prieš Rio olimpines žaidynes ir metus po jų. Tie metai paklojo pagrindą mano badmintono suvokimui, vizijai, supratimui, kokį sunkų kelią privalo nueiti sportininkas, kad pasiektų tokius aukštus rezultatus. Kęstučio karjerai einant į pabaigą, jis įkūrė savo vardo badmintono akademiją, kurios veikla vykdoma tiek Kaune, tiek Vilniuje. Kadangi buvome labai geri draugai, vienas apie kitą praktiškai viską žinojome, besąlygiškai vienas kitu pasitikėjome, jis pasiūlė akademijoje dirbti treneriu. Pirmus metus treniravome ir profesionaliai sportavome patys. Antrais metais Kęstutis gavo pasiūlymą keliauti į Europos badmintono federacijos organizuojamą stovyklą Danijoje, kurioje gavo trenerio darbą. Labai džiaugiuosi už jį, nes jis to nusipelnė. Išvažiavus Kęstučiui, akademijoje pradėjome treniruoti ir vaikus, todėl pačiam sportuoti tapo ne taip paprasta. Atsirado daug papildomos veiklos, organizacinių dalykų. Nusprendžiau visą savo dėmesį ir energiją skirti treniravimui akademijoje, todėl šiuo metu labiau save vadinčiau treneriu nei sportininku.

– Ar tai reiškia, kad badmintono lygis nėra labai aukštas Lietuvoje? Kalbama, kad treniravaisi vos 16 treniruočių prieš čempionatą?

– Padariau truputėlį daugiau nei 16 treniruočių pas trenerį Špelverį, Kauno badmintono klube, tačiau fiziškai ruošiausi pats, taip pat sportavau su treniruočių partneriu Kazimieru Dauskurtu. Padaręs vos 16 treniruočių, abejoju ar būčiau dalyvavęs. Esu maksimalistas, jeigu jaučiuosi nepasiruošęs, nėra prasmės dalyvauti. Lietuvoje badmintono lygis, lyginant su kitomis Europos ar pasaulio valstybėmis, nėra aukštas, todėl pergalės tarptautiniuose turnyruose yra daug malonesnės.

– Galėtum išvardinti didžiausias savo pergales?

Apie savo laimėjimus daug negalvoju. Būna labai smagu tą akimirką, kai lipi ant pakylos, nes iki tol esi išliejęs be galo daug prakaito, tam tikslui skyręs begales laiko ir pastangų. Ateina kita diena, pradedi dirbti toliau ir į tuos laimėjimus per daug nebekreipi dėmesio. Manau, vienas iš svarbiausių laimėjimų yra šiais metais, kai antrą kartą tapau Lietuvos čempionu vyrų vienetų kategorijoje.  Esu daugkartinis Lietuvos čempionas vyrų dvejetų bei mišrių dvejetų kategorijoje. Viena įsimintiniausių pergalių – tarptautiniame turnyre, kuris vyko Lietuvoje. Ten su savo dvejetų partneriu Alanu Plavinu užėmėme 2 vietą. Taip pat, tarptautiniame turnyre Estijoje, su partnere Vytaute Fomkinaite užėmėme 3 vietą mišriame dvejete. Labai įsiminė patekimas į Europos žaidynes, kurios vyko Azerbaidžane, Baku. Pajutau olimpinio kaimelio dvasią, taip pat labai smagu atsidurti tokioje vietoje, kad kur pažiūrėsi, visur profesionalūs sportininkai.

– Čempionu tapai ne tik vienetų, bet ir dvejetų varžybose.

Buvo labai smagu žaisti vyrų dvejetų finalą. Intriga buvo iki pat pabaigos, bet sugebėjome laimėti. Pastaruosius 5 metus pagrindinė kategorija yra vienetai, todėl ši kategorija tapo pagrindine ir turbūt mėgstamesne nei dvejetai.

– Esi aukštas žaidėjas (koks tavo ūgis?), kokio stiliaus žaidimas tau priimtinesnis?

– Esu 192 cm ūgio. Krepšinyje būčiau mažiukas, bet badmintono korte esu vienas aukštesnių. Labai mėgstu greitą ir atakuojantį badmintoną. Šiuo metu numeris vienas pasaulyje yra danas Viktor Axelsen. Jo Ūgis apie 194 cm. Visada maniau, kad badmintone pranašesni yra mažesni ir greitesni žaidėjai, tačiau supratau, kad prižiūrint kūną, jį stiprinant, ūgis tampa dideliu pranašumu prieš mažesnius žaidėjus. Badmintonas yra labai universali sporto šaka, turi būti darnus visų gebėjimų komplektas.

– Ką dar veiki be sporto?

– Mano pagrindinė veikla yra badmintonas, darbas Kęstučio Navicko akademijoje. Studijavau VDU universitete viešąjį administravimą. Ketvirtam kurse turėjau minčių pabandyti dirbti ir viešajame sektoriuje, bet laikas, kai atlikau praktiką parodė, kad sėdėjimas kabinete visą dieną yra ne man. Esu aktyvus žmogus, daug keliavau, sutikau be galo daug įdomių žmonių.

– Mačiau tave „Audimo“ reklamoje, dirbi modeliu?

„Audimas“ pasiūlė tapti jų kolekcijos veidu, nes trumpam buvau pradėjęs modelio darbą. Mano mergina yra buvęs modelis, beje, labai džiaugiuosi sutikęs tokį nuostabų ir šiltą žmogų. Su ja nuėjau į renginį „Mados Infekcija“, kuriame ieškoma naujų modelių. Pradžioje į šią veiklą žiūrėjau skeptiškai, maniau ten nėra nieko rimto. Praėjęs atranką, gavau pasiūlymą tapti „First Face“ modelių agentūros nariu. Sutikau. Dalyvavau poroje renginių, turėjau keletą fotosesijų, bet ši veikla buvo daugiau hobis, į ją labai rimtai nežiūrėjau. Visada visą savo dėmesį skyriau sportui, o dabar ir treniravimui. Šis darbas niekada negalėjo kirstis su sportu, nes šimtą kartų iš šimto pasirinkčiau sportą. Kalbant apie „Audimas“ reklamą, manau jog smagu, kad įmonės pradeda didesnį dėmesį kreipti ir į kitas sporto šakas, ne vien į krepšinį. Krepšinis man labai patinka, bet šaunu, kai visuomenė domisi ir kitomis sporto šakomis. Vaikystėje, vos pradėjus žaisti badmintoną, apie šį sportą žinojo turbūt tik vienas žmogus iš 50 tūkstančių. Dabar, manau, situacija pasikeitusi, apie badmintoną žino vis daugiau žmonių. Jau retas atvejis, kai badmintoną maišo su tenisu.

– Jūs turite du šunis, kuriems net yra sukurti „Facebook“ ir „Instagram“ profiliai. Mylite gyvūnus?

– Meilę gyvūnams jaučiau visą gyvenimą. Būdamas 3 metų amžiaus kaime eidavau maitinti paršiukų, karvių ir viščiukų, kuriuos augino mano seneliai. Šiuo metu turiu du šunis. Veimaranerių veislės kalytę Mėtą bei Anglų Pointerių veislės kalytę Mafiją. Šunys yra mano hobis. Savotiškai atsipalaiduoju, kai grįžęs po treniruočių einu pasivaikščioti prie upės.

Šuniukai turi „Facebook“ ir „Instagram“ profilius. Tai mano merginos hobis. Ji baigusi fotografiją, labai mėgsta fotografuoti, o ir mūsų šunys yra ganėtinai fotogeniški, todėl pradžioje fotografuodavo sau. Kartas nuo karto nuotraukas įkeldavome į savo socialinių tinklų profilius. Nuotraukos sulaukdavo daug dėmesio, daug ,,like“ paspaudimų, todėl nusprendėme, kad būtų smagu nuotraukomis dalintis su kitais žmonėmis.

– Ar tarp įtempto treniruočių grafiko pavyksta grįžti į Tauragę?

– Tauragę, kaip miestą, tikrai vertinu ir mėgstu, nes ten užaugau. Ten gyvena mano tėvai, seneliai bei giminės. Tauragę aplankau kartą per porą mėnesių, bet visada smagu ten sugrįžti. Gimtajame mieste turiu daug gražių prisiminimų. Miestas keičiasi, puošiasi. Tauragė labai išgražėjus, nuo to laiko, kai ją palikau.

Dėkojame už pokalbį.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Tauragės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“  vaikai ir jų tėveliai turi didelį turtą – jau 35 metus dirbančią auklėtoją Viliją Jurkuvienę, kuri vaikams kasdien dovanoja po žiupsnelį kūrybiškumo ir meilės menui. Menininkė kasdien visapusiškai ugdo auklėtinių gebėjimus bei papuošia darželio erdves įstabiais karpiniais, tapybos darbais ir nuotraukomis. Šią vasarą Vilija surengė dailės plenerą priešmokyklinukams, į kurį pakvietė ir kitų darželių auklėtinius. Pasak moters, projektas sulaukė didžiulio pasisekimo – vaikų tiesiog nėjo atplėšti nuo kūrybinių veiklų, taigi, greičiausiai, taps tradiciniu. 

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.

Šiandien Tauragės muzikos mokykla rengia stojamuosius egzaminus bei laukia vaikų, kuriuos traukia paslaptingas muzikos pasaulis. Kad suprastume, kodėl verta į savo gyvenimą įsileisti muziką, pakalbinome vieną iš įdomiausių pučiamųjų instrumentų – klarnetą – įvaldžiusį mokytoją, Muzikos mokyklos pavaduotoją ugdymui, Algirdą Petraitį. Pedagogas papasakojo, jog Muzikos mokyklos mokiniai ugdomi ne tik muzikaliai – iš čia jie išeina pasisėmę įgūdžių gyvenimui, ir net jei nevalgo muzikanto duonos, yra kitokie – kūrybiškesni, labiau disciplinuoti, įvaldę gilesnius pojūčius.

Po Spaudos atgavimo dienos proga Moksleivių kūrybos centro žurnalistams surengtų iškilmių ir „Pilies teatro“ spektaklio „15 alfa delfinų“, nusprendėme pasikviesti pokalbiui jo režisierę Augustę Zarembaitę – abiturientę, kuriai šio spektaklio kūrimas – repeticija prieš režisūros stojamuosius egzaminus. Dvejonės dėl to, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Augustės jau nekankina. Ji tvirtai apsisprendė studijuoti režisūrą. Ką tokio mergina atrado teatre ir kaip ketina šiuo keliu eiti, kalbamės prie arbatos puodelio, „Tauragės žinių“ redakcijoje.

LTR laidos „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimams nominuoti tauragiškiai, Taurų parko įkūrėjai  Antanas ir Vilma Venckai.