2020 Lapkričio 26 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Virginija Martutaitienė: per 28-uonerius darbo metus užregistravau 8 000 santuokų

  • Įkelta: 2018-04-18

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

– Norėjau tapti ir aktore, tačiau man atrodė, kad aktorės privalo būti labai gražios. Tad pamėginau stoti į lietuvių kalbą ir režisūrą, tačiau koją pakišo stojamasis režisūros egzaminas. Po metų, būdama devyniolikmetė, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą.  Baigiau filologijos studijas – konkrečiau – lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų pradėjau dirbti Dauglaukio aštuonmetėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Tuo metu Tauragėje buvo reikalingi tik pavaduotojai. Labai abejojau, ar verta imtis tokio darbo. Važiavau į Šiaulius konsultuotis su kuratore. Ši patarė, kad geriau būti viršininke keliems mokytojams, nei eiline mokytoja. Taip atsidūriau Dauglaukyje –  tapau kaip ir „viršininke“ visiems savo buvusiems mokytojams. Pamenu, pradžioje jaučiausi labai nepatogiai. Tačiau vėliau įsivažiavau ir buvau puikiai priimta ne tik mokytojų, bet ir vaikų. Dauglaukyje išdirbau septynerius metus. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti direktoriaus pavaduotoja bei lietuvių kalbos mokytoja pirmoje vidurinėje mokykloje. Buvau atsakinga už užklasinę veiklą – būrelius, pionierius, komjaunimą, talkas kolūkiuose, kitaip sakant, visas komunistinis auklėjimas, ko nepaneigsi. Tai buvo mūsų istorijos dalis.

– Koks tolimesnis Jūsų kelias? Kaip atsidūrėte Tauragės Civilinės metrikacijos skyriuje?

– Pirmoje vidurinėje dirbau šešerius metus. Vėliau prasidėjo sąjūdžio laikai. Tiesa, Tauragėje sąjūdis nebuvo toks stiprus. Tačiau visa šiluma skleidėsi iš bibliotekos, kurią visada labai mylėjau. Taip atsitiko, kad 1990 metais sužinojau apie laisvą Civilinės metrikacijos vedėjos vietą. Tačiau man atrodė, kad eiliniam žmogui užimti tokias pareigas – neįmanoma misija... Visgi ryžausi sudalyvauti atrankoje ir liepos 5 dieną startavau naujose pareigose. Tiesa, kaip reikės dirbti, neturėjau nei žalio supratimo, ko paklausti taip pat nebuvo, nes mano pirmtakė pareigas jau buvo palikusi. Kreipiausi į Jurbarko Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją Laimą Keraitę. Jai esu labai dėkinga ir laikau savo mokytoja.

– Ar pareigos atitiko Jūsų lūkesčius? Kas per visus Jūsų darbo metus pasikeitė?

– Įsivaizdavau, kad darbas Civilinės metrikacijos skyriuje – ištisa šeštadieninė šventė, kai tuokiami išsipuošę jaunavedžiai. Kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad be šeštadienio yra ir kitos dienos, kupinos darbo. Tuo metu pradėjo grąžinti žemę, žmonėms reikėjo liudijimų – gimimo, santuokos, mirties; giminystę įrodančių dokumentų. Žmonių būdavo būriai. Tada susirašinėjimas vykdavo paprastais laiškais. Civilinės būklės aktai buvo renkami spausdinimo mašinėle, jau vien tai skamba romantiškai. Žmonės savo dokumento laukdavo mėnesį. Taip pat daug žmonių ateidavo dėl Civilinės būklės aktų pakeitimo, taisymo, papildymo. Šis darbas man visada labai patikdavo. Toks pusiau kriminalinis, daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Dabar tokių prašymų mažiau, tačiau visko pasitaiko. Štai prieš keletą metų atėjo 19 m. vaikinas, kuriam reikėjo atkurti gimimo įrašą, nes jis jo gimimas buvo neregistruotas. O pasikeitė daug kas. Pagražėjo ir Civilinio metrikacijos skyriaus aplinka. Malonu, kai pagiria ir iš didmiesčių atvažiavusieji. Keitėsi sutuoktinių amžius, gausa. Tarkim, 90-aisiais, šeštadieniais įregistruodavome po 20 santuokų, o dabar savaitgalį – tik 4 -5 santuokas. Palyginimui galiu pasakyti, kad 1990 metais buvo užregistruota 570 santuokų ir 150 ištuokų, 2017 m. – susituokė 271 pora, o skirtingais keliais nusprendė pasukti 121. Gimdavo daug daugiau kūdikių, nei dabar. Tauragės rajone 1990 gimė 989 vaikai, o pernai – 467 kūdikiai.

– Gal kada esate suskaičiavusi, kiek santuokų užregistravote per beveik tris dešimtmečius?

– Paskaičiavau, kad per visus 28-uonerius darbo metus įregistravau apie 8 tūkstančius santuokų.

– Turbūt keitėsi vardų mados? Gal galite prisiminti, kokie vardai buvo populiarūs anuomet ir kokie dabar yra madingi?

– Vardų statistiką pradėjau vesti tik nuo 2001 m. Šiais metais populiariausi berniukų vardai buvo Lukas, Dovydas, Mantas, o mergaičių – Gabrielė, Deimantė, Greta. Kai kuriems vaikams suteikti dvigubi vardai: Gabriel-Francisco, Kevin-Dayton, Elias-Jamil, Dylan-James, Leo-Adevale, Leonora-Auksė, Adrija-Aurelija, Ella-Zoe, Adriana-Lukrecija. Šie vaikai gimė užsienio valstybėse.

– Ar tiesa, kad esate įgijusi ir teisininkės išsilavinimą?

– Taip. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius teigė, kad Civilinės metrikacijos skyriams galės vadovauti tik teisinį išsilavinimą turintys žmonės. Todėl Vilniaus universiteto teisės fakultete teko imtis mokslų.

– Ar yra per ilgus darbo metus pasitaikę juokingų, kurioziškų situacijų? Pabėgusių nuotakų, jaunikių, pamirštų žiedų ar kažko panašaus.

–Yra buvę visko. Pamenu, kartą jauniesiems pamirštų asmens dokumentų teko važiuoti pasiimti į Kauną. Tačiau man pačiai turbūt labiausiai įsiminė dvejos vestuvės. Vienose vestuvėse prieš santuokos įregistravimo ceremoniją suėmė juoko priepuolis. Įžanginį tekstą teko kartoti kelis kartus, nes vis pratrūkdavau juokais. Pamenu, pradėjau galvoti apie pačius baisiausius dalykus – karą, kad tik nustočiau. Kitos vestuvės įsiminė, nes prieš jas labai jaudinausi. Matote teko sutuokti kolegę, kuri mane su Kęstučiu sutuokė, todėl jaučiau didelę asmeninę atsakomybę.

– Girdėjome įdomių pasakojimų apie vestuves Ventės rage prieš 20 metų, gal galit papasakoti apie jas?

– Tuo metu Lietuvoje tuoktuvių ceremonijai buvo galima rinktis tik bažnyčią arba civilinės metrikacijos biurą. O mes tokią ceremoniją prieš du dešimtmečius suorganizavome Ventės rage, romantiškoje aplinkoje. Tiesa, pirmiausia santuoka visgi buvo užregistruota Civilinės metrikacijos skyriuje, o vėliau ceremonija pakartota Ventės rage. Nuo 2009 metų Lietuvoje galima tuoktis neįprastoje aplinkoje – išvažiuojamajai ceremonijai jaunieji gali rinktis sau patinkančią vietą. Tiesa, Tauragėje išvažiuojamosios santuokos nėra populiarios.

– Ne kartą esame rašę ir apie Civilinės metrikacijos skyriuje įspūdingai Jūsų organizuotus santuokos jubiliejus–sidabrines, auksines, net deimantines vestuves. Kuo jos ypatingos?

– Stengiuosi, kad tai būtų staigmena ir nuostabi šventė sutuoktiniams, jų artimiesiems. Turiu galimybę bent trumpam tapti renginio režisiere ir įgyvendinti neišsipildžiusią svajonę.

Dėkojame už pokalbį.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Tauragės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“  vaikai ir jų tėveliai turi didelį turtą – jau 35 metus dirbančią auklėtoją Viliją Jurkuvienę, kuri vaikams kasdien dovanoja po žiupsnelį kūrybiškumo ir meilės menui. Menininkė kasdien visapusiškai ugdo auklėtinių gebėjimus bei papuošia darželio erdves įstabiais karpiniais, tapybos darbais ir nuotraukomis. Šią vasarą Vilija surengė dailės plenerą priešmokyklinukams, į kurį pakvietė ir kitų darželių auklėtinius. Pasak moters, projektas sulaukė didžiulio pasisekimo – vaikų tiesiog nėjo atplėšti nuo kūrybinių veiklų, taigi, greičiausiai, taps tradiciniu. 

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.

Šiandien Tauragės muzikos mokykla rengia stojamuosius egzaminus bei laukia vaikų, kuriuos traukia paslaptingas muzikos pasaulis. Kad suprastume, kodėl verta į savo gyvenimą įsileisti muziką, pakalbinome vieną iš įdomiausių pučiamųjų instrumentų – klarnetą – įvaldžiusį mokytoją, Muzikos mokyklos pavaduotoją ugdymui, Algirdą Petraitį. Pedagogas papasakojo, jog Muzikos mokyklos mokiniai ugdomi ne tik muzikaliai – iš čia jie išeina pasisėmę įgūdžių gyvenimui, ir net jei nevalgo muzikanto duonos, yra kitokie – kūrybiškesni, labiau disciplinuoti, įvaldę gilesnius pojūčius.

Po Spaudos atgavimo dienos proga Moksleivių kūrybos centro žurnalistams surengtų iškilmių ir „Pilies teatro“ spektaklio „15 alfa delfinų“, nusprendėme pasikviesti pokalbiui jo režisierę Augustę Zarembaitę – abiturientę, kuriai šio spektaklio kūrimas – repeticija prieš režisūros stojamuosius egzaminus. Dvejonės dėl to, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Augustės jau nekankina. Ji tvirtai apsisprendė studijuoti režisūrą. Ką tokio mergina atrado teatre ir kaip ketina šiuo keliu eiti, kalbamės prie arbatos puodelio, „Tauragės žinių“ redakcijoje.

LTR laidos „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimams nominuoti tauragiškiai, Taurų parko įkūrėjai  Antanas ir Vilma Venckai. 

Įteikdamas Eugenijui Šalčiui apdovanojimą, Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža kalbėjo: „tik tu pats gali suskaičiuoti, kiek valandų atidirbai festivaliuose, konkursuose, repeticijose, sueigose, renginiuose, reprezentuodamas Tauragės krašto kultūrą ir tai darei neatlygintinai. Todėl nominacija ir vadinasi – „Skolos nominacija“.Tauragiškiams jau 4 dešimtmečius gerai pažįstamas veidas, žurnalistas, pedagogas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujantis literatų klubui „Žingsniai“ – visus E. Šalčio profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku aprėpti. Šiandien jis džiaugiasi, kad užaugo jaunoji kūrybinė karta, kuri gali ir nori prisiimti atsakomybę už Tauragės kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, todėl teigia mažinantis darbų apimtis. Tačiau, be abejonės, jo darbai, balsas ir kūryba ryškiai įsirėžė į tauragiškių sąmonę, o už pastangas kuriant kultūringą, apsišvietusią visuomenę, buriant inteligentiją šis vyras nusipelnė pagarbos. Kalbantis su juo žavi erudicija, minčių laisvumas ir įvairiaplanis mąstymas, o laikas prabėga tarsi skaitant gerą knygą.

Šilutiškio 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pirmasis tiražas buvo šluote iššluotas, jau išleistas antrasis ir greičiausiai prireiks trečiojo. Autorius teigia tiesiog atvirai papasakojęs, ką matė Ukrainoje, ir tai, kad knyga taip graibstoma, tapo malonia staigmena jam pačiam. 2014-aisiais pradėtos rašyti knygos misija ir šviečiamoji – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms. Be to, knyga tapo paramos projekto Lietuvos kariuomenei dalimi – jos pelnas bus skirtas laisvalaikio erdvėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione, įsikūrusiame Tauragės r. Sakalinės miške, įrengti. Apie visa tai kalbiname patį autorių, Dovydą Pancerovą, jau 10 metų aktyviai rašantį  gynybos, kariuomenės temomis.

Jaunoji smuikininkė Agnė Gečaitė, nuo 5-erių žibanti ryškiausiose tarptautinėse ir Lietuvos klasikinės muzikos scenose, sekmadienį grieš smuiku Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame iškilmingame koncerte „Vaikai vaikams. Dedikacija Maestro“. M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojama vienuolikmetė tauragiškė ir kiti stipendininkai scenoje pasirodys  kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus. Koncertą tiesiogiai transliuos kanalas „LRT Kultūra“.