2020 Lapkričio 27 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Vaida Žalandauskienė: tarp gėlių ir dailės

  • Įkelta: 2018-04-06
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

– Tauragėje gėlių pardavėjų tikrai netrūksta. Kokia tavo sėkmės priežastis? Kaip išsilaikyti, kai tokia perpildyta rinka?

– Pastovūs klientai taip pat atsiranda, o kodėl jie čia ateina, aš nežinau. Vieniems vieta yra patogi, dalis, aišku, yra pažįstamų, dalis yra tokių, kurie ateina palaikyti „jauną verslą“. Iš tikrųjų Tauragėje viskas labai lėtai formuojasi. Tauragėje žmonių labai nedaug palyginus, o parduotuvių daugybė. Ir tai, skaitykim, ketvirtus metus dirbu, o vien šeštadienį buvo trys žmonės, kurie atėjo ir pasakė: „va, pirmą kartą atėjau apsižvalgyti“. Kiek reikia turėti kantrybės, kad sulauktum to savo kliento.

– Bet kai jau sulauki, kaip tu jį „pričiumpi“, kad sugrįžtų?

– Gal.. Nuoširdumu? Kiek išklausyta žmonių gyvenimų, ateina močiutės, pasipasakoti, išklausai. Aišku ir kainas stengiesi mažinti.. Žinau, kiek turi gėlė kainuoti, užsidedi kainą ir vis tiek žmogui sakai mažiau. Bandai laviruoti visaip.

– Taigi, ką pas tave atėjęs žmogus gali gauti? Neturi kiek matau daug gyvų gėlių.

– Tikrai orientuojuosi ne į kiekybę, nes na, yra turgelis, ten vis tiek ta zona, kur viskas orientuota į kiekį. O čia žmogus atėjęs žino, jog gali originaliai dovaną supakuoti, padekoruoti, rankų darbo atvirutę nusipirkti. Ateina, sako, man reikia pasveikinti žmogų. Pradedi mąstyti, daugiau paklausinėji, kuo domisi. Kažką išsirenka – ir dovanėlę, ir gėles, ir stengiesi kiekvienam padaryti kompleksą, kad išeitų patenkintas. Taip išeina, kad daugiau parduodu kūrybinę idėją. Aš galvoju, kad gal iš tikrųjų man reikėjo pasivadinti ne gėlių salonu, o kaip dirbtuvėle ar kažkuo panašaus. Ir tai, dirbu ir galvoju dažnai, ar aš gerai viską darau, ar negerai. Būna savaitę dirbi ir galvoji, kad ir po kovo 8-osios, ai, kaip viskas gerai, bet yra tokių dienų, kad galvoju, kiek aš čia vargsiu, paimsiu ir užsidarysiu. Viskas banguota. O gėlės – tai gendantis produktas. Ir yra žmonių požiūris – perka tris rožytes po 80 ct ir sako, na tai aš daug perku, tu jau man nuleisk. Toks jausmas, kad aš jas už dyką gaunu.

– Šiemet berods po kovo 8-osios gėlininkai skundėsi, jog mažiau pardavė.

– Nežinau, bet Tauragėj visur pritrūko tulpių. Aš ne tik tulpes, bet ir visas kitas gėles išpardaviau praktiškai iki nulio. Net žmogus atėjęs, vieną tulpę radęs, su mažu pumpuriuku, ir tą nupirko. Bet visiems norisi kažko daugiau, tai ir tie skundai atsiranda.

– Kokios yra gėlių mados? Skintos gėlės, dėžutės su gėlėmis?

– Labai buvo populiarios dėžutės. Dabar lyg jau ir atsibodę. Anksčiau buvo populiarios rožės ilgais kotais, kaip prabangos dalykas. Aš bandau „atmušti“ žmones nuo ilgų kotų. Nes grožis yra ne kote, bet pačiam žiede gėlės. Ilgi kotai pavagia vandenį iš žiedo. Tai yra trumpiau laikanti gėlė. Viskas šiaip paprastėja. Rūbuose vyrauja paprastesni siluetai, taip pat ir su gėlėmis. Aš floristikos dizaino mokiausi, tai, pavyzdžiui, sudėtingų kompozicijų aš nepanaudoju beveik. Nes žmonės nori paprasčiau, pigiau. Visuomenė yra visko tiek persisotinusi, kad paprastumas, nuoširdumas vėl tampa vertybe. Yra tokių žmonių, kurie ieško ir nežino ko. Bet atranda – konservuotą rožę, bet vis tiek tik vieną, atrodo, paprastą žiedelį.

– Kaip tu pasukai į floristiką? Tikriausiai reikia turėti švelnią prigimtį, kad trauktų gėlės?

 – Aš manau. Prieš tai dirbau apskaitininke, finansininke, ir baigusi esu vadybą su finansais, viešuoju administravimu. Dirbau tą darbą, bet ne savo rogėse jaučiausi. Kažkaip dusinama. O su tomis gėlėmis, aš nežinau iš kur. Mano klasiokės pasakoja, kad aš jaunystėje kalbėdavau, jog norėčiau turėti savo gėlių saloną, bet aš šito neatsimenu. Bet aš iš tikrųjų augau oranžerijoje nuo mažens, mano mama dirbo su gėlėmis, gėlių šiltnamiuose. Matyt kažkas užkoduota jau buvo viduj. O paskui sudėjau vadybines žinias, finansines, floristikos dizainą pasistudijavau kursuose Kaune, ir gavosi. Nes vis tiek turiu tą menišką prigimtį, taip ir taikau. Anksčiau skareles piešiau – prekyboje yra pas mane.

– Būna tik darbas, grįžta žmogus namo tuščia galva. O kaip su gėlėmis? Ar parsineši namo, ar gyvena tai tavo mintyse, širdyje?

– Tikrąja to žodžio prasme parsinešu, būna kaimynai prašo – man parnešk gėlių, ir man. Namuose puokščių šiaip nesivežu daryti.

– Žinome, jog tapai. Štai salone kabo keletas paveikslų. Koks tavo santykis su daile?

– Na dailei, turbūt, kaip ir dauguma mergaičių, turėjau polinkį, mokykloje dailės egzaminus laikiau. Žadėjau stoti į Šiaulių universitetą, buvo labai populiaru dizainas tais laikais. Nuvažiavau nepasiruošus stojamiesiems, nežinojau, kad jie bus, ir neįstojau. Ir po to daug metų nebuvau pasiėmusi teptuko į rankas. Bet galvojau gal ir gerai, kad aš dailės nepaverčiau profesija. Prieš ketverius metus Tauragėje pradėjau lankyti Pilies suaugusiųjų dailės studiją.  Ten smagu nueiti. Kartais atrodo, neturiu mūzos šiandien, neturiu noro piešti,  bet vis tiek eini, nes labai smagus kolektyvas yra susirinkęs. Mes kiekvieną pavasarį kokį plenerą susiorganizuojam, ar kažkokią kelionę. Bet ten nė viena nesam profesionalės – viena siuvėja, kita policininkė, administracijos darbuotoja, kita kirpėja. Visoms tai yra kaip hobis.

– Ar pavadintum save dailininke?

– Kad taptum dailininku, tai jau turi tapti gyvenimo būdu. Aš namuose susikraunu tų paveikslų tiek, kad dalis nebaigtų, žiūri ir nesugalvoji, kaip pabaigti. Bet taip turbūt visi menininkai, per televiziją jei pagauni kokį pamatyti, kas ten pas juos darosi (juokiasi, – red. past.). Aš galvoju, kad nenorėčiau taip namų apsikrauti, dažais, paletėm, drobėmis. Tapymui namuose, kai dirbu čia šešias dienas per savaitę, nebeužtenka laiko. Taip gaunasi, kad dabar ta mano dailė yra dvi valandos per savaitę.

– Bet esi jau nutapiusi per 50 paveikslų, Mažonuose buvo atidaryta tavo personalinė paroda. Daug sulaukei lankytojų?

– Daug, iš tikrųjų buvau nustebusi, labai iškilmingą atidarymą surengė bendruomenė. Kaimo bendruomenės būna labai šiltos. Pakvietė Mažonų bibliotekininkė – atėjo pas mane į saloną, pamatė ant sienos paveikslą ir paklausė, kieno čia paveikslas? Sako, mums reikia parodos. Taip ir susitarėm.

– Ar galima tavo paveikslų įsigyti?

– Na, yra darbų, kuriuos man gaila būtų parduoti. Bet keletas kabo pas mane salone, tik kainų nesu uždėjusi. Būna, klausia kokio čia dailininko paveikslas, sakau, Vaidos Žalandauskienės, ir žiūriu, kaip reaguos (juokiasi, – red. past.).

Dėkojame už pokalbį.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Tauragės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“  vaikai ir jų tėveliai turi didelį turtą – jau 35 metus dirbančią auklėtoją Viliją Jurkuvienę, kuri vaikams kasdien dovanoja po žiupsnelį kūrybiškumo ir meilės menui. Menininkė kasdien visapusiškai ugdo auklėtinių gebėjimus bei papuošia darželio erdves įstabiais karpiniais, tapybos darbais ir nuotraukomis. Šią vasarą Vilija surengė dailės plenerą priešmokyklinukams, į kurį pakvietė ir kitų darželių auklėtinius. Pasak moters, projektas sulaukė didžiulio pasisekimo – vaikų tiesiog nėjo atplėšti nuo kūrybinių veiklų, taigi, greičiausiai, taps tradiciniu. 

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.

Šiandien Tauragės muzikos mokykla rengia stojamuosius egzaminus bei laukia vaikų, kuriuos traukia paslaptingas muzikos pasaulis. Kad suprastume, kodėl verta į savo gyvenimą įsileisti muziką, pakalbinome vieną iš įdomiausių pučiamųjų instrumentų – klarnetą – įvaldžiusį mokytoją, Muzikos mokyklos pavaduotoją ugdymui, Algirdą Petraitį. Pedagogas papasakojo, jog Muzikos mokyklos mokiniai ugdomi ne tik muzikaliai – iš čia jie išeina pasisėmę įgūdžių gyvenimui, ir net jei nevalgo muzikanto duonos, yra kitokie – kūrybiškesni, labiau disciplinuoti, įvaldę gilesnius pojūčius.

Po Spaudos atgavimo dienos proga Moksleivių kūrybos centro žurnalistams surengtų iškilmių ir „Pilies teatro“ spektaklio „15 alfa delfinų“, nusprendėme pasikviesti pokalbiui jo režisierę Augustę Zarembaitę – abiturientę, kuriai šio spektaklio kūrimas – repeticija prieš režisūros stojamuosius egzaminus. Dvejonės dėl to, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Augustės jau nekankina. Ji tvirtai apsisprendė studijuoti režisūrą. Ką tokio mergina atrado teatre ir kaip ketina šiuo keliu eiti, kalbamės prie arbatos puodelio, „Tauragės žinių“ redakcijoje.

LTR laidos „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimams nominuoti tauragiškiai, Taurų parko įkūrėjai  Antanas ir Vilma Venckai. 

Įteikdamas Eugenijui Šalčiui apdovanojimą, Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža kalbėjo: „tik tu pats gali suskaičiuoti, kiek valandų atidirbai festivaliuose, konkursuose, repeticijose, sueigose, renginiuose, reprezentuodamas Tauragės krašto kultūrą ir tai darei neatlygintinai. Todėl nominacija ir vadinasi – „Skolos nominacija“.Tauragiškiams jau 4 dešimtmečius gerai pažįstamas veidas, žurnalistas, pedagogas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujantis literatų klubui „Žingsniai“ – visus E. Šalčio profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku aprėpti. Šiandien jis džiaugiasi, kad užaugo jaunoji kūrybinė karta, kuri gali ir nori prisiimti atsakomybę už Tauragės kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, todėl teigia mažinantis darbų apimtis. Tačiau, be abejonės, jo darbai, balsas ir kūryba ryškiai įsirėžė į tauragiškių sąmonę, o už pastangas kuriant kultūringą, apsišvietusią visuomenę, buriant inteligentiją šis vyras nusipelnė pagarbos. Kalbantis su juo žavi erudicija, minčių laisvumas ir įvairiaplanis mąstymas, o laikas prabėga tarsi skaitant gerą knygą.

Šilutiškio 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pirmasis tiražas buvo šluote iššluotas, jau išleistas antrasis ir greičiausiai prireiks trečiojo. Autorius teigia tiesiog atvirai papasakojęs, ką matė Ukrainoje, ir tai, kad knyga taip graibstoma, tapo malonia staigmena jam pačiam. 2014-aisiais pradėtos rašyti knygos misija ir šviečiamoji – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms. Be to, knyga tapo paramos projekto Lietuvos kariuomenei dalimi – jos pelnas bus skirtas laisvalaikio erdvėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione, įsikūrusiame Tauragės r. Sakalinės miške, įrengti. Apie visa tai kalbiname patį autorių, Dovydą Pancerovą, jau 10 metų aktyviai rašantį  gynybos, kariuomenės temomis.

Jaunoji smuikininkė Agnė Gečaitė, nuo 5-erių žibanti ryškiausiose tarptautinėse ir Lietuvos klasikinės muzikos scenose, sekmadienį grieš smuiku Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame iškilmingame koncerte „Vaikai vaikams. Dedikacija Maestro“. M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojama vienuolikmetė tauragiškė ir kiti stipendininkai scenoje pasirodys  kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus. Koncertą tiesiogiai transliuos kanalas „LRT Kultūra“.

Dovydas Kaminskas – mero patarėjas, vienas jauniausių Tauragės rajono politikų, turintis aiškią gimtojo miesto viziją ir skleidžiantis ją visomis įmanomomis priemonėmis. „Vlogai“ socialiniuose tinkluose, dalyvavimas jaunimo organizacijų veikloje, bėgimo maratonai – tai tik keletas sričių, kuriose, be darbo mero komandoje, šis vyras save išreiškia, siųsdamas tauragiškiams aiškią žinutę: Tauragėje yra ką veikti, savo miestą turime kurti kartu.