2020 Liepos 12 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Sofija Eitutytė: bandau perduoti širdies spurdėjimą, kurį jaučiu dainuodama

  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų.

– Ką tau reiškia muzika ir kaip ji tavo gyvenime atsirado?

– Nuo pat vaikystės buvau iki ausų įsimylėjusi muziką, taigi tai visad buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Būdama visai maža, dainuodavau net parduotuvėse, pardavėjos maloniai šypsodavosi ir stebėdavosi, kaip mažas žmogelis turi tiek drąsos, už pasirodymus duodavo saldainių. Tėvai taip pat buvo melomanai, supažindino su roko klasika, vėliau atradau džiazą, bliuzą. Paauglystėje pradėjau rimčiau dainuoti, iki šiol kuriu dainas, jų tekstus ir melodijas, dalyvauju įvairiuose konkursuose. Vokalo subtilybių mokausi pas mokytojus  I. Altaravičienę ir A. Rakevičių. Nemažai dirbu ir savarankiškai. Muzika man yra kaip oras, be jos – nė dienos. Nuo pat ryto mane lydi melodijos – nepaleidžiu iš rankų ausinukų. Prieš eidama į mokyklą ir joje, per pertraukas, visad klausausi savo mylimiausių dainų. Dainavimas ir grojimas (pianinu, gitara, ukulėle), man yra pagrindiniai atsipalaidavimo būdai.

– Kaip atrodo tavo diena? Kokia tu, savo pačios akimis?

– Kadangi esu dvyliktokė, didžiąją dienos dalį užima pamokos, taip pat ir popamokinės veiklos, kuriose mokausi ir gilinu žinias, reikalingas egzaminams, taip pat einu į sporto klubą. Muzikavimas mano dienotvarkėje užima apie 2 valandas, visad atrandu laiko nors šiek tiek padainuoti, parepetuoti. Laisvalaikiu taip pat užsiimu fotografija, nors tai jau iš laisvalaikio užsiėmimo virsta darbu. Fotografuoju įvairias šventes, išties labai patinka matyti žmonių šiltas emocijas, svarbiausius jų gyvenimo įvykius, ir tai užfiksuoti. Turiu gan menišką sielą, tai ir užsiėmimai yra susiję su menu, bet nesu bohemiška, sakyčiau, net gan žemiška.

– Kokias dainas dažniausiai dainuoji? Kaip atsirenki repertuarą?

– Mano dainuojama muzika dažniausiai lyriška, lėta ir jausminga. Renkuosi dainas ne vien pagal vokalo galimybes, bet labai daug dėmesio skiriu jų tekstams, prioritetas – prasmingesni žodžiai. Mano pačios kuriama muzika taip pat yra gan jausminga, dažniausiai kuriu po įvairių liūdnų nutikimų, ar atvirkščiai – labai laimingų akimirkų.

– Kokią žinutę bandai perduoti klausytojams?

– Dažniausiai bandau perduoti šiltą jausmą, tą patį širdies spurdėjimą, kurį jaučiu dainuodama, būdama ant scenos.

– Teko dalyvauti „X-faktoriuje“. Kaip tau sekėsi, kodėl ten ėjai?

– Draugų, šeimos bei savo vaikino paraginta nuėjau į atranką, iš pradžių labai jaudinausi, bet užlipus ant scenos, staiga nusiraminau ir tiesiog dainavau.  Gavusi 4 taip, kurių nė geriausiam sapne nesitikėjau, buvau be galo laiminga. Tolimesnė kelionė „X–faktoriuje“ buvo nepalanki, iškritau kūrybinių stovyklų etape, galbūt dėl to, kad trūko pasitikėjimo savimi. Ateityje neatmetu galimybės išbandyti sėkmę ir kituose projektuose.

– Ar daug dainuojančio jaunimo Tauragėje, ar jauti konkurenciją?

– Dainuojančio jaunimo Tauragėje vis daugėja, žinoma, konkurencija yra, bet dėl šito nesuku sau galvos, mano prioritetas nėra ką nors aplenkti. Stengiuosi padaryti 100 procentų savo darbo, o kaip pavyksta, taip.

– Kokie ateities planai, baigus mokyklą?

– Ateities planai susiję su fotografija, ketinu stoti į Vytauto Didžiojo universiteto medijų meno programą arba į Kauno kolegiją, fotografiją. Svajoju vieną dieną atsidaryti savo fotostudiją, fotografuoti įžymybes garsių žurnalų viršeliams. Taip pat, aišku, nepamiršiu ir dainavimo, žadu ir toliau tuo užsiimti ir kurti muziką.

– Tavo palinkėjimas kraštiečiams.

– Linkiu niekada nenustoti svajoti ir siekti tų svajonių, nes jos tikrai pildosi, tada, kai labai to nori. Niekada nereikia nuleisti rankų ir sakyti, kad viską padariau ir jau gana, nes kartais būnam visai netoli tikslo, net jei ir to nesuvokiame.

Dėkojame už pokalbį.

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis. 

Šįryt, eidamas 87-uosius metus, mirė Tauragės garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis.

Šiemet antrus metus iš eilės „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui Tauragės rajono savivaldybė siūlo Mažonų seniūną Joną Samošką, kuris vietos savivaldos srityje dirba jau 35-erius metus. Pernai laurų nuskinti Tauragės rajono savivaldybei nepavyko, tikimasi, jog ilgametis seniūno darbas ir iniciatyvos bus įvertinti šiemet.

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Tauragės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“  vaikai ir jų tėveliai turi didelį turtą – jau 35 metus dirbančią auklėtoją Viliją Jurkuvienę, kuri vaikams kasdien dovanoja po žiupsnelį kūrybiškumo ir meilės menui. Menininkė kasdien visapusiškai ugdo auklėtinių gebėjimus bei papuošia darželio erdves įstabiais karpiniais, tapybos darbais ir nuotraukomis. Šią vasarą Vilija surengė dailės plenerą priešmokyklinukams, į kurį pakvietė ir kitų darželių auklėtinius. Pasak moters, projektas sulaukė didžiulio pasisekimo – vaikų tiesiog nėjo atplėšti nuo kūrybinių veiklų, taigi, greičiausiai, taps tradiciniu. 

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.

Šiandien Tauragės muzikos mokykla rengia stojamuosius egzaminus bei laukia vaikų, kuriuos traukia paslaptingas muzikos pasaulis. Kad suprastume, kodėl verta į savo gyvenimą įsileisti muziką, pakalbinome vieną iš įdomiausių pučiamųjų instrumentų – klarnetą – įvaldžiusį mokytoją, Muzikos mokyklos pavaduotoją ugdymui, Algirdą Petraitį. Pedagogas papasakojo, jog Muzikos mokyklos mokiniai ugdomi ne tik muzikaliai – iš čia jie išeina pasisėmę įgūdžių gyvenimui, ir net jei nevalgo muzikanto duonos, yra kitokie – kūrybiškesni, labiau disciplinuoti, įvaldę gilesnius pojūčius.

Po Spaudos atgavimo dienos proga Moksleivių kūrybos centro žurnalistams surengtų iškilmių ir „Pilies teatro“ spektaklio „15 alfa delfinų“, nusprendėme pasikviesti pokalbiui jo režisierę Augustę Zarembaitę – abiturientę, kuriai šio spektaklio kūrimas – repeticija prieš režisūros stojamuosius egzaminus. Dvejonės dėl to, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Augustės jau nekankina. Ji tvirtai apsisprendė studijuoti režisūrą. Ką tokio mergina atrado teatre ir kaip ketina šiuo keliu eiti, kalbamės prie arbatos puodelio, „Tauragės žinių“ redakcijoje.

LTR laidos „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimams nominuoti tauragiškiai, Taurų parko įkūrėjai  Antanas ir Vilma Venckai. 

Įteikdamas Eugenijui Šalčiui apdovanojimą, Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža kalbėjo: „tik tu pats gali suskaičiuoti, kiek valandų atidirbai festivaliuose, konkursuose, repeticijose, sueigose, renginiuose, reprezentuodamas Tauragės krašto kultūrą ir tai darei neatlygintinai. Todėl nominacija ir vadinasi – „Skolos nominacija“.Tauragiškiams jau 4 dešimtmečius gerai pažįstamas veidas, žurnalistas, pedagogas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujantis literatų klubui „Žingsniai“ – visus E. Šalčio profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku aprėpti. Šiandien jis džiaugiasi, kad užaugo jaunoji kūrybinė karta, kuri gali ir nori prisiimti atsakomybę už Tauragės kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, todėl teigia mažinantis darbų apimtis. Tačiau, be abejonės, jo darbai, balsas ir kūryba ryškiai įsirėžė į tauragiškių sąmonę, o už pastangas kuriant kultūringą, apsišvietusią visuomenę, buriant inteligentiją šis vyras nusipelnė pagarbos. Kalbantis su juo žavi erudicija, minčių laisvumas ir įvairiaplanis mąstymas, o laikas prabėga tarsi skaitant gerą knygą.

Šilutiškio 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pirmasis tiražas buvo šluote iššluotas, jau išleistas antrasis ir greičiausiai prireiks trečiojo. Autorius teigia tiesiog atvirai papasakojęs, ką matė Ukrainoje, ir tai, kad knyga taip graibstoma, tapo malonia staigmena jam pačiam. 2014-aisiais pradėtos rašyti knygos misija ir šviečiamoji – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms. Be to, knyga tapo paramos projekto Lietuvos kariuomenei dalimi – jos pelnas bus skirtas laisvalaikio erdvėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione, įsikūrusiame Tauragės r. Sakalinės miške, įrengti. Apie visa tai kalbiname patį autorių, Dovydą Pancerovą, jau 10 metų aktyviai rašantį  gynybos, kariuomenės temomis.

Jaunoji smuikininkė Agnė Gečaitė, nuo 5-erių žibanti ryškiausiose tarptautinėse ir Lietuvos klasikinės muzikos scenose, sekmadienį grieš smuiku Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame iškilmingame koncerte „Vaikai vaikams. Dedikacija Maestro“. M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojama vienuolikmetė tauragiškė ir kiti stipendininkai scenoje pasirodys  kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus. Koncertą tiesiogiai transliuos kanalas „LRT Kultūra“.

Dovydas Kaminskas – mero patarėjas, vienas jauniausių Tauragės rajono politikų, turintis aiškią gimtojo miesto viziją ir skleidžiantis ją visomis įmanomomis priemonėmis. „Vlogai“ socialiniuose tinkluose, dalyvavimas jaunimo organizacijų veikloje, bėgimo maratonai – tai tik keletas sričių, kuriose, be darbo mero komandoje, šis vyras save išreiškia, siųsdamas tauragiškiams aiškią žinutę: Tauragėje yra ką veikti, savo miestą turime kurti kartu.

Paskelbti 16 Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų – „Auksinių scenos kryžių“ – nominantai. Tarp jų – tauragiškis operos solistas Liudas Mikalauskas, į apdovanojimą pretenduojantis už vaidmenis operose „Don Karlas“ ir „Vindzoro šmaikštuolės“.

Tauragės rajone, Mažonuose gyvenanti ilgaamžė Adelė-Paulikaitė-Akstinienė vasario 17 dieną atšventė savo 90-ąjį gimtadienį. Šia proga ją ir aplankėme. Pravėrus jos namų duris, mus pasitiko garbaus amžiaus, bet dar žvali, išmintingo veido, gerų šviesių akių, aiškaus proto senolė bei rūpestinga jos globėja Regina Paulikienė. Jaukioje savo namų aplinkoje senutė noriai sutiko su mumis pabendrauti bei pasidalinti savo jaunystės prisiminimais. Kaip ir daugeliui to laikmečio žmonių, sovietinės okupacijos laikotarpiu jai teko patirti žiaurius ir dramatiškus išgyvenimus. Nors sunku apie tai kalbėti, tačiau jubiliatė, tramdydama ašaras, dalijosi savo prisiminimais. Tuo sunkiu laikotarpiu jai teko iškęsti politinės kalinės dalią.

Moksleivių kūrybos centro fotostudija „Kadras“, pasak jos įkūrėjo ir ilgamečio vadovo, dabartinio Tauragės krašto muziejaus direktoriaus Romualdo Vaitkaus, gyvuoja jau apie 16 metų. Iš šio lizdo išskrido ne vienas sėkmingas Tauragės fotografas, kai kurie, pasirinkę fotografo duoną, sėkmingai dirba užsienyje ir didžiuosiuose miestuose. R. Vaitkus su nostalgija prisimena laikus, kai su mokiniais vykdavo fotografuoti gamtos peizažų, valandų valandas kalbėdavosi apie gyvenimą. Šiuo metu Fotomenininkų sąjungos ir  Lietuvos spaudos fotografų klubo narys, klubo „Fotojūra“ įkūrėjas, tarptautinio fotoklubų suvažiavimo organizatorius R. Vaitkus „Kadrui“ nebevadovauja dėl laiko stokos. Vairą jis perdavė jaunam fotomenininkui Romanui Naryškinui. 

Pas liaudies meistrą, juvelyrą, Tautodailininkų sąjungos Tauragės skyriaus pirmininką Zenoną Radvilą pasikalbėti nuvykome ūkanotą žiemos rytą. Žilagalvis menininkas palydėjo į rūsyje įrengtas dirbtuves, kurias nė kiek neperdedant galima vadinti jo dirbinių muziejumi. Čia kiekviename kampelyje įsikurdinta po skulptūrą, regis kiekvienas gelžgalis ar medis Zenono rankose atgyja, įgauna formą ir tampa kokia nors mistine būtybe, o meninę kompoziciją sukurti galima iš bet ko, ką mato akys. Šia kūrybine energija persisunkusios visos Zenono būsto sienos, tenai užėjęs pajunti, kad pakliuvai į visiškai kitokią, nekasdienišką erdvę, kurios ore tvyro darbštumas, kūrybiškumas ir išmintis.