2018 Liepos 19 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Sofija Eitutytė: bandau perduoti širdies spurdėjimą, kurį jaučiu dainuodama

  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų.

– Ką tau reiškia muzika ir kaip ji tavo gyvenime atsirado?

– Nuo pat vaikystės buvau iki ausų įsimylėjusi muziką, taigi tai visad buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Būdama visai maža, dainuodavau net parduotuvėse, pardavėjos maloniai šypsodavosi ir stebėdavosi, kaip mažas žmogelis turi tiek drąsos, už pasirodymus duodavo saldainių. Tėvai taip pat buvo melomanai, supažindino su roko klasika, vėliau atradau džiazą, bliuzą. Paauglystėje pradėjau rimčiau dainuoti, iki šiol kuriu dainas, jų tekstus ir melodijas, dalyvauju įvairiuose konkursuose. Vokalo subtilybių mokausi pas mokytojus  I. Altaravičienę ir A. Rakevičių. Nemažai dirbu ir savarankiškai. Muzika man yra kaip oras, be jos – nė dienos. Nuo pat ryto mane lydi melodijos – nepaleidžiu iš rankų ausinukų. Prieš eidama į mokyklą ir joje, per pertraukas, visad klausausi savo mylimiausių dainų. Dainavimas ir grojimas (pianinu, gitara, ukulėle), man yra pagrindiniai atsipalaidavimo būdai.

– Kaip atrodo tavo diena? Kokia tu, savo pačios akimis?

– Kadangi esu dvyliktokė, didžiąją dienos dalį užima pamokos, taip pat ir popamokinės veiklos, kuriose mokausi ir gilinu žinias, reikalingas egzaminams, taip pat einu į sporto klubą. Muzikavimas mano dienotvarkėje užima apie 2 valandas, visad atrandu laiko nors šiek tiek padainuoti, parepetuoti. Laisvalaikiu taip pat užsiimu fotografija, nors tai jau iš laisvalaikio užsiėmimo virsta darbu. Fotografuoju įvairias šventes, išties labai patinka matyti žmonių šiltas emocijas, svarbiausius jų gyvenimo įvykius, ir tai užfiksuoti. Turiu gan menišką sielą, tai ir užsiėmimai yra susiję su menu, bet nesu bohemiška, sakyčiau, net gan žemiška.

– Kokias dainas dažniausiai dainuoji? Kaip atsirenki repertuarą?

– Mano dainuojama muzika dažniausiai lyriška, lėta ir jausminga. Renkuosi dainas ne vien pagal vokalo galimybes, bet labai daug dėmesio skiriu jų tekstams, prioritetas – prasmingesni žodžiai. Mano pačios kuriama muzika taip pat yra gan jausminga, dažniausiai kuriu po įvairių liūdnų nutikimų, ar atvirkščiai – labai laimingų akimirkų.

– Kokią žinutę bandai perduoti klausytojams?

– Dažniausiai bandau perduoti šiltą jausmą, tą patį širdies spurdėjimą, kurį jaučiu dainuodama, būdama ant scenos.

– Teko dalyvauti „X-faktoriuje“. Kaip tau sekėsi, kodėl ten ėjai?

– Draugų, šeimos bei savo vaikino paraginta nuėjau į atranką, iš pradžių labai jaudinausi, bet užlipus ant scenos, staiga nusiraminau ir tiesiog dainavau.  Gavusi 4 taip, kurių nė geriausiam sapne nesitikėjau, buvau be galo laiminga. Tolimesnė kelionė „X–faktoriuje“ buvo nepalanki, iškritau kūrybinių stovyklų etape, galbūt dėl to, kad trūko pasitikėjimo savimi. Ateityje neatmetu galimybės išbandyti sėkmę ir kituose projektuose.

– Ar daug dainuojančio jaunimo Tauragėje, ar jauti konkurenciją?

– Dainuojančio jaunimo Tauragėje vis daugėja, žinoma, konkurencija yra, bet dėl šito nesuku sau galvos, mano prioritetas nėra ką nors aplenkti. Stengiuosi padaryti 100 procentų savo darbo, o kaip pavyksta, taip.

– Kokie ateities planai, baigus mokyklą?

– Ateities planai susiję su fotografija, ketinu stoti į Vytauto Didžiojo universiteto medijų meno programą arba į Kauno kolegiją, fotografiją. Svajoju vieną dieną atsidaryti savo fotostudiją, fotografuoti įžymybes garsių žurnalų viršeliams. Taip pat, aišku, nepamiršiu ir dainavimo, žadu ir toliau tuo užsiimti ir kurti muziką.

– Tavo palinkėjimas kraštiečiams.

– Linkiu niekada nenustoti svajoti ir siekti tų svajonių, nes jos tikrai pildosi, tada, kai labai to nori. Niekada nereikia nuleisti rankų ir sakyti, kad viską padariau ir jau gana, nes kartais būnam visai netoli tikslo, net jei ir to nesuvokiame.

Dėkojame už pokalbį.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.