„Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.
– Kaip tavo gyvenime atsirado menas ir kūryba?
– Nuo vaikystės buvau kitokia: galvoje sukdavosi kitokios mintys negu pas visus vaikus, domindavo kitokia, nestandartinė veikla. Visą laiką stengiausi surasti sau tinkamą vietą. Daug užsiėmimų ir būdų išbandžiau savęs atradimui, tačiau visuomet „iš paskos vilkdavosi“ mano sielai priimtina veikla – kūryba. Prieš dvejus metus susipažinau su vienu žmogumi. Mūsų bendravimas buvo platoniškas, savaime liejosi poetiški pokalbiai. Tuo pačiu metu, vienos lietuvių kalbos pamokos metu gavau užduotį – išnagrinėti odę. Rezultatas buvo toks, kad ir aš, ir mokytoja pastebėjome, jog rašau geriau nei kalbu. Mokytoja buvo apstulbusi ir sunkiai patikėjo, kad tai mano darbas ir paprašė atnešti daugiau savo kūrybos darbų. Taip prasidėjo mano poezijos kelionė – mokytoja išsiuntė mano eilėraščius į Lietuvos filologų konkursą. Atrankoje sekėsi gerai, tąkart pirmą kartą perskaičiau garsiai savo eiles kitiems. Konkurse nieko nelaimėjau, nors negaliu sakyti, kad nelaimėjau, mano laimėjimai kitokie: visuomeninis pripažinimas, įgytas užmojis kurti toliau ir pažintis su poetu, kultūros apžvalgininku, fotografu, eseistu – Ričardu Šileika. Po šio konkurso susiradau daug kuriančių draugų, su kuriais bendrauju iki pat šiol.
– Kas yra tavo įkvėpimo šaltinis?
– Anksčiau mano mūza būdavo žmogus, kuriam skirdavau eilėraštį. Laikui bėgant, kai mūzos baigdavosi, priverstinai bandydavau spausti save, žadindavau kūrybą ir pastebėjau, kad sekasi net geriau. Taip atsirado nuolatinis įkvėpimo šaltinis, svarbiausia – neužmiršti užplūdusių minčių.
– Kaip 3 žodžiais apibūdintum savo kūrybą?
– Mano kūryba melancholiška – tai faktas, permaininga – joje nėra nuoseklumo (meilė, liūdesys, džiaugsmas, skausmas – viskas išgyvenama vienu metu) ir, sakyčiau, kad prikaustanti – sakė, kad mano skaitymas griežtas, lyg vinies kalimas, priverstinai pritraukiantis klausytis manęs.
– Kokią žinutę neša visuomenei tavo eilėraščiai?
– Visais darbais, vienu ar kitu būdu, bandau pasakyti, kad nereikia galvoti, jog esi vienas. Kažkas mąsto ir kvėpuoja kaip tu – ir to pakanka. Mano tikslas, kad skaitytojas išgyventų tą patį, bet iš kitos pusės, tiksliau – nugyventų mano gyvenimą, tik kitaip.
– Kaip buvai pastebėta žurnalo „Nemunas“?
– Gavau laišką iš „Poezijos pavasario“. Mano draugas – poetas Liutauras Degėsys sakė, kad reikia siųsti ir spausdinti. Jis pats nunešė į Literatūros ir meno redakciją mano eilėraščius, kuri patvirtino spausdinimą. Ir kaip tik, tuo pačiu metu, gavau patvirtinimą, kad „Nemunas“ irgi nori spausdinti mano darbus. Įvyko susidubliavimas, tačiau po nakties vis dėlto buvo redaktorių priimta, kad spausdins „Nemunas“. Beje, ir toliau su žurnalo redaktoriais bendradarbiauju kūrybos klausimais, sakė, kad „kūrybiškai augu“.
– Ar domiesi literatūrinėmis naujienomis, kultūriniais leidiniais ?
– Faktas, kad daug skaitau. Turiu savo numylėtinius. Jų kūrybos nesisavinu, bet priimu į save, man priimtina tokia literatūra, kuri mane paliečia. Tai būtų Sigitas Parulskis, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Stonkus – turiu parašiusi jam eilėraštį. Taip pat sąraše yra Aidas Marčėnas – absoliutus klasikas.
– Kaip atrodo tavo diena? Kiek joje užima poezija?
– Rytais paskaitau, kad diena prasidėtų prasmingiau. Didžioji dalis dienos – mokykloje, nors rašau ir pamokų metu, jei tik jaučiu, kad reikia – pasiimu popieriaus lapą vidury dėstomos matematikos pamokos ir užrašau, kad nepamirščiau. Vakare kuriu – tai geriausias laikas kūrybai, nes po visos dienos, po visų patirtų jausmų – galvoje begalė minčių. 95 proc. mano minčių – rašymas, iš proto išeičiau dėl minčių kiekio, jeigu negalėčiau rašyti. Tarp kitko, šis mėnuo man – vizijų. Jas puoselėju ir bandau išgryninti lape. Pavyzdžiui, aš nemoku groti pianinu, bet įsivaizduoju, kad skambinu juo. Visa tai bandau perteikti eilėraščiuose. Trumpai savo dieną apibūdinčiau taip: vakarai ir naktys – kūrybinis darbas, rytai – šviesa, vidinis nubudimas.
– Esi abiturientė. Kokie ateities planai, baigus mokyklą?
– Nežinau. Tik žinau, esu net garantuota, kad siesiu gyvenimą su rašymu, kūryba, menais. Visada norėjau ne tik pati kurti, bet ir padėti kitiems kuriant ir atrandant save. Ilgą laiką mane domino žurnalistika, paskui mano gyvenime atsirado menotyra, fotografija. Kur man dėtis baigus mokyklą – nežinau, bet tikrai eisiu su menu. Man reikia laisvės, nenoriu būti užguita, o mano laisvė – būti savimi, ten, kur tu esi tikras.
– Tavo palinkėjimas kraštiečiams
– Nebijoti būti ir bandyti. Man pačiai buvo sunku visa tai pradėti, nuolatos bandyti ir bijoti suklysti. Kodėl mes važiuojame greitai, o gyvenam atsargiai? Nors reikėtų atvirkščiai. Linkiu gyventi jausmu. Tiesiog – būti.
Dėkojame už pokalbį.