2017 Rugsėjo 23 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Trys žinomos šeimos įamžino protėvių sodybą

  • Įkelta: 2017-09-01

Autorės nuotraukos

Eglė ČERVINSKAITĖ
naujienos@taurageszinios.lt

Iškirtinę pagarbą savo protėviams nusprendė parodyti Samoškų, Šimkūnų ir Trijonių šeimos palikuonys, kuriuos jungiančios giminystės gijos veda į Matiškių kaimą, ant Jūros upės skardžio, kur kadaise stovėjo Samoškų sodyba. Šioje vietoje Virginijus Šimkūnas sugalvojo įamžinti plačios giminės istoriją – praėjusį šeštadienį pašventintas akmuo, simboliškai įvardytas kelių kartų gyvenimo liudininku. Į Šv. Mišias ir paminklo pristatymą susirinko 105 giminės atstovai, kuriai priklauso ir Tauragės rajono vicemerė Virginija Eičienė bei jos brolis – Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Faktus iš bažnyčių knygų ir nuotraukas iš giminaičių albumų surinko ir į paminklo šventinimą atvykusiems giminaičiams pristatė minėtoje sodyboje gimusi ir augusi Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Trijų giminių istorija

Kaip rašoma Laimos Šimkūnaitės-Pikčiūnienės rankraštyje, trijų giminių istorija prasidėjo XIX a. Matiškių kaimo pakraštyje, vienkiemyje ant Jūros upės skardžio. XIX a. pabaigoje Leonas Samoška su žmona Kotryna Vitkauskaite šioje sodyboje užaugino 5 dukras: Agotą, Marijoną, Oną, Uršulę, Juzefą bei sūnų Vincą. Valstietis Leonas Samoška buvo Matiškių kaimo „storasta“ (Rusijos imperijos laikais taip vadino išrinktus kaimo atstovus). Susirinkusieji ant skardžio juokavo, kad dabartinis Mažonų seniūnas, Jonas Samoška, perėmė savo prosenelio pareigas.

Leono sūnus Vincas Samoška (1896-1991) su žmona pasistatė nedidelį namelį maždaug už kilometro nuo tėvų sodybos. Užaugino dvi dukras – Angelę ir Genę bei 4 sūnus – Feliksą, Vytautą, Fabijoną ir Zigmundą. Vincas buvęs pasakorius, dukros kraštotyrininkams, kaip rašo Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė, taip pat yra papasakojusios nemažai įdomios etnografinės informacijos apie kaimo papročius, nutikimus. Vinco Samoškos anūkė Virginija Eičienė šiuo metu užima Tauragės rajono vicemerės pareigas, o jos brolis Jonas Samoška – Mažonų seniūnas.

Jauniausia Leono Samoškos dukra – Juzefa Samoškaitė-Trijonienė (1906-1985) su Pranu Trijoniu  (1911-1968) užaugino 6 vaikus (gimė 10, bet 4 mirė būdami maži). Šeima įsikūrė kitoje Jūros pusėje nuo Matiškių esančiame Šaukėnų kaime, iš kur 1949 m. buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą Askizo rajoną. Juzefa ir Pranas Trijoniai palaidoti Papušynės kapinėse. Juzefos dukra Marytė Trijonytė-Bujauskienė gyvena Marijampolėje.

Dukra Agota Samoškaitė, giminaičių pasakojimais, ištekėjo ir buvo gavusi „šipkartę“ (laivakortę) ir išvyko gyventi Amerikon, ten ir mirė. Amerikoje liko Agotos duktė, tačiau jos pavardės niekas neprisimena ir tolimesnis šios giminaitės likimas nežinomas.

Uršulė Samoškaitė-Šimkūnienė (1898-1963) ištekėjo už Jurgio Šimkūno ir pagimdė 16 vaikų, iš kurių 8 nuo to meto ligų mirė būdami maži. Bažnyčių knygose L. Pikčiūnienei pavyko rasti įrašus apie du mažus mirusius Uršulės ir Jurgio Šimkūnų vaikučius: Steponą (1929 m.) ir Juozapą (1930 m.).

Prisiminimai gyvi

„Jurgį Šimkūną prisimenu sėdint Jūros upėje ant akmens ir žvejojant. Jis su specialiu įrankiu laukė prie akmens atplaukiančių žuvų. Sodyboje, netoli Jūros upės skardžio buvusi rūkykla nuslinko žemyn.“ – pasakojo Uršulės dukterėčia Marytė Trijonytė-Bujauskienė.

Uršulės ir Jurgio šeimoje užaugo 4 dukros Juzefa, Antanina, Teodora ir Marytė bei 4 sūnūs – Jonas, Konstantinas, Steponas ir Antanas. Jonas Šimkūnas sovietų kolektyvizacijos metais dirbo brigadininku Matiškių Kolūkyje. Antanas ir Konstantinas taip pat gyveno Matiškiuose. Konstantino šeima senojoje troboje (ją vadino „lūške“) gyveno iki 1969, po to persikėlė į šalia tėvų pastatytą naują namą. Tarp giminaičių su nostalgija pasakojama apie Antano išpuoselėtą prie namų sodintą sodą, kurį Konstantino šeimai keliantis vėliau gyventi į Pagramantį, teko palikti, sodybą saugojo 3 dideli klevai. 1980 m. rudenį trobesiai Matiškiuose buvo nugriauti, sodas ir klevai iškirsti.

„Iš Matiškių į Sungailiškius kelias bei takas ėjo pro mūsų, Šimkūnų, sodybą. Potvynių metu, tiek senais laikais, tiek šiomis dienomis, pakilus Jūros upės vandeniui, kaimo gyventojams sunku pasiekti didesnes gyvenvietes ar Tauragę. Laikui einant, sunyko ir nugriuvo buvę dvaro pastatai, dėl gyventojų mažėjimo nyksta ir pats Matiškių kaimas“, – rašo L. Pikčiūnienė. 

Įamžino protėvių sodybą

Šiandien iš ant Jūros skardžio buvusios Samoškų sodybos bėra išlikusios šimtamečio klevo liekanos, kuris stovi šalia kelio per Matiškių kaimą. Virginijus Šimkūnas – Jurgio Šimkūno ir Uršulės Samoškaitės anūkas, Juzefos Šimkūnaitės sūnus, pasakojo iš vaikystės pamenąs, jog prie šio klevo buvusi prikalta Dievo mūka su kryželiu. Šią detalę vyras nusprendė atkurti – šeštadienį kartu su paminklu pašventintas ir prie klevo prikaltas kryželis. Nutaręs pagerbti senelių atminimą ir įamžinti sodybos vietą, Virginijus pagalbos paprašė pusbrolių. Surado didelį lauko akmenį, per žiemą nukaldino saulutę, informacinę lentelę ir šiemet, jį pastatęs, subūrė gimines ant gimtojo skardžio. Ant skardžio V. Šimkūnas pastatė didžiulį akmenį su nukaldintu saulės ženklu, kurį pagaminti jam padėjo pusbroliai, Laimos Pikčiūnienės broliai Romualdas ir Rolandas. Ant akmens pritvirtinta lentelė su užrašu „Čia gyveno Samoškų ir Šimkūnų šeimos“.

Į akmens šventinimo iškilmes V. Šimkūnas sukvietė kaimynus iš Matiškių ir aplinkinių kaimų Jocių, Gudlaukio. Tiesa, Matiškiuose šiuo metu belikę keli trobesiai. Kaimas, kaip ir daugelis nedidelių gyvenviečių Lietuvoje, nyksta. Dabar ten gyvena galvijus laikantys ūkininkai, neseniai, kaip pasakojo Virginijus, atkelta daugiavaikė šeima – savivaldybė jai Matiškiuose skyrė socialinį būstą.

Kiek tolėliau, šalia upės Jūros stūkso Matiškių  piliakalnis, datuojamas II tūkst. pradžia, apie kurį pasakojamos įvairios legendos, esą ten savo žemes gynęs karžygys Mažonas. Iš Matiškių kilusi garsi dailininkė-tekstilininkė Bronislava Orlingytė-Lapinskienė,  pernai Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristačiusi savo darbų parodą.

Į giminės susitikimą atvyko 105 Šimkūnų, Samoškų ir Trijonių šeimų atstovai. Paminklą šventino pagramančio klebonas Vaidotas Vitė – pievoje buvo aukojamos Šv. Mišios, giedamos giesmės, skambėjo smuiko melodijos. Po Mišių giminės dar ilgai vakarojo ir dalijosi prisiminimais apie brangias tėviškės vietas.

Tauragiškių mylimas operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita gyvena džiugiomis emocijomis. Pora liepos 3-ąją sulaukė šeimos pagausėjimo.

Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“  rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.

Muziejininku-fotografu ir jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovu  dirbęs Romanas Naryškin paliko darbo vietą. Jaunas vyras išvyksta gyventi į Vilnių, kur dirbs informacinių technologijų specialistu. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma, nes sunku surasti visus šiai darbo vietai reikalingus kriterijus atitinkantį pretendentą.

Šiandien Tauragės muzikos mokykla rengia stojamuosius egzaminus bei laukia vaikų, kuriuos traukia paslaptingas muzikos pasaulis. Kad suprastume, kodėl verta į savo gyvenimą įsileisti muziką, pakalbinome vieną iš įdomiausių pučiamųjų instrumentų – klarnetą – įvaldžiusį mokytoją, Muzikos mokyklos pavaduotoją ugdymui, Algirdą Petraitį. Pedagogas papasakojo, jog Muzikos mokyklos mokiniai ugdomi ne tik muzikaliai – iš čia jie išeina pasisėmę įgūdžių gyvenimui, ir net jei nevalgo muzikanto duonos, yra kitokie – kūrybiškesni, labiau disciplinuoti, įvaldę gilesnius pojūčius.