Po Spaudos atgavimo dienos proga Moksleivių kūrybos centro žurnalistams surengtų iškilmių ir „Pilies teatro“ spektaklio „15 alfa delfinų“, nusprendėme pasikviesti pokalbiui jo režisierę Augustę Zarembaitę – abiturientę, kuriai šio spektaklio kūrimas – repeticija prieš režisūros stojamuosius egzaminus. Dvejonės dėl to, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, Augustės jau nekankina. Ji tvirtai apsisprendė studijuoti režisūrą. Ką tokio mergina atrado teatre ir kaip ketina šiuo keliu eiti, kalbamės prie arbatos puodelio, „Tauragės žinių“ redakcijoje.
– Papasakok apie save, kur mokaisi, kokie tavo planai?
– Esu dvyliktokė, mokausi „Versmės“ gimnazijoje, lankau Jolantos Kazlauskienės vadovaujamą „Pilies teatro“ trupę jau 5-erius metus. Ilgą laiką, nuo 7 klasės, norėjau studijuoti biomedicinos mokslus, bet 11 klasėje, sėdėdama chemijos pamokoje staiga supratau, kad tai ne man. Vis dar jaučiu pomėgį biologijai, tai galbūt galėtų būti C ar D planas, jei nepavyktų gyvenimo susieti su teatro režisūra. Kai teko rinktis ateities specialybę, supratau du dalykus: jog noriu kūrybinio darbo ir vadovaujančio darbo. Šie du dalykai, aš manau, yra mano stiprybės. Kadangi jau lankiau teatrą, mokytojai, pamatę mano sugebėjimus režisuoti, išaiškinti žmonėms, kaip ir ką reikia daryti, ėmė vis dažniau prašyti prisidėti prie įvairių spektaklių kūrimo, 11 klasėje teko rengti šimtadienio šventę. Man tai patiko, iš tos praktikos atsirado noras toliau tai daryti, o ir kiti matė, kad aš režisierės vaidmenyje gerai jaučiuosi. Ir štai toje chemijos pamokoje man atėjo nušvitimas: „ei, taigi teatro režisūra, juk tai yra tas dalykas, kurį tu gali!“
– Žodžiu, tavo pagrindinis planas dabar yra stoti į teatro režisūrą? Kaip tam ruošiesi?
– Taip, ketinu stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiuo metu ruošiuosi stojamajam egzaminui, vertinimas vyks trimis etapais. Pirmas etapas bus mano prisistatymas. Po to bus komisijos pateiktos užduotys, taip pat atliksiu savo kurtus etiudus. Trečiajame etape reikės deklamuoti poeziją, skaityti prozą, parodyti savo, kaip skaitovės, sugebėjimus, kaip jaučiuosi ir elgiuosi scenoje.
– Papasakok, kaip pradėjai vaidinti?
– „Pilies teatre“ atsidūriau visiškai atsitiktinai, dvi mano draugės ėjo užsirašyti vaidinti, ir aš taip pat užsinorėjau tai išbandyti. Ir teatras mane sudomino, tiesiog „užkabino“ nuo pat pirmosios repeticijos, po to vis augau, brendau, keitėsi žmonės, bet visa atmosfera išliko ta pati. Labai daug ir patyrėme su teatru, buvome gastrolėse, stovyklose, festivaliuose, pamatėme daug įvairių žmonių, tų tikrųjų menininkų, ir tai labai įkvepia. Man patiko viskas, kas susiję su teatru, – gyvenimo būdas, polėkis, viskas buvo labai įdomu.
– O spektaklis, kurį matėme, „15 alfa delfinų“ buvo pirmasis rimtas tavo režisūrinis darbas?
– Toks, kuriam pati kūriau scenarijų ir režisavau – taip. Scenarijų iš tikrųjų rašėme dviese su drauge, Roberta Avramenko, apie žurnalistus kurti buvo jos idėja – iš pradžių mąstė apie trumpametražį filmą. Tiesiog juokaudamos pradėjome kurti dialogus, o šį rugsėjį su „Pilies teatru“ galvojome, kokį spektaklį statyti, kad būtų linksmas ir šiuolaikiškas, jaunatviškas – šių metų teatro laidoje – 8 dvyliktokai, kuriems tai paskutinis spektaklis. Kaip tik toje repeticijoje buvo mano draugė, kuri vis mėgsta į teatrą sugrįžti, išties daug buvusių mokinių mielai aplanko „Pilies teatrą“. Ir ji pasiūlė trumpametražio filmo idėją įkūnyti spektaklyje. Visi labai užsidegė, pradėjom kurti etiudus, improvizuoti, aš ėmiausi rašyti scenarijų.
– Iš kur sėmėtės idėjų? Gal iš viešos erdvės, juk žiniasklaida tampa vis atviresnė visuomenei – žurnalistai aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, ar tai buvo gyvų, pažįstamų žmonių portretai?
– Mes nežinom, kaip atrodo žurnalistai, nekalbinom jų. Žurnalistę pakalbinau pirmą kartą, kai scenarijus jau buvo parašytas ir spektaklio jau pusė buvo pastatyta. Labiau rėmėmės savo fantazija. Pavadinimą „15 alfa delfinų“ galima nesunkiai iššifruoti – tai 3 didžiausi Lietuvos dienraščiai. Kai pamatai apgailėtinas taip vadinamas „klikbaitines“ antraštes, visiškai nesusijusias su straipsniu, tiesiog atsiranda idėjų, kaip iš to pasijuokti. Tame spektaklyje mes juokiamės iš žurnalistikos absurdo. Juk šiais laikais tikrai daug žmonių skaito tuos straipsnius, žiniasklaida daro didelę įtaką, formuoja visuomenės požiūrį. Spektaklyje matėte jauno žurnalisto vidinį konfliktą, jis daro tai, ko nenori daryti, bando tam pasipriešinti, kol galiausiai apsisprendžia išeiti iš darbo, tačiau po kurio laiko sugrįžta ten pat – prie beviltiškai bulvarinių straipsnių rašymo, apie šou pasaulio užribyje balansuojantį Minedą. Moralas toks, kad reikia daryti tai, ko tu iš tikrųjų nori, o ne plaukti pasroviui, eiti lengvesniu keliu. Juokinga buvo tai, kad mes tarsi numatėme ateitį – tą patį vakarą, po spektaklio premjeros, viešoje erdvėje pasklido informacija, kad Minedas susitiko su Sveikatos apsaugos ministru, o mūsų scenarijus buvo parašytas jau gruodžio mėnesį.
Idėja buvo tokia, kad žurnalistai turėtų atkreipti dėmesį į tai, ką jie rašo. Suprantama, kad jiems reikia peržiūrų, reikia skaitytojų, nes jie iš to uždirba pinigus, bet, mano nuomone, jei darai darbą, daryk jį kokybiškai. Jei tikrai tapsiu režisiere, nenorėčiau statyti paviršutiniškų spektaklių.
Daug personažų, situacijų spektaklyje yra ir iš gyvenimo, pavyzdžiui daugiavaikė mama vėluodama, uždususi atlekia į susitikimą, nes vaikas paliko kuprinę namie, kam taip nenutinka. Arba valytoja, turinti molekulinės biologijos bakalauro diplomą – aš gi norėjau studijuoti tai (juokiasi, – red. past). Žinau daug žmonių, kurie dirba su specialybe nesusijusį darbą.
– Ar aktualių visuomenės problemų palietimas, įpynimas į jaunimo teatrą, rodo, kad šiuolaikinis jaunimas subręsta anksčiau?
– Kadangi aš planuoju sieti savo gyvenimą su teatru, labai rimtai į jį žiūriu. Ir mes „Pilies teatre“ nusprendėm, kad nenorim jokių paaugliškų dramų, nors yra daugybė tokių knygų, pagal kurias galima būtų laisvai parašyti scenarijų. Esam vaidinę daug įvairiausių humoristinių spektaklių, miuziklų, neseniai gastroliavome Gruzijoje. Šiemet mes tiesiog norėjom pailsėti nuo visų „šokių pokių“, estrados, nusprendėm, kad reikia kažko jaunatviško, aktualaus, kas visiems patiktų, kas nebūtų literatūrinė, knygiška kalba. Kažko tikro, apie šiuolaikines problemas, gyvenimo aktualijas. Nes tai ir patiems įdomu, į kūrybos procesą galim įterpti situacijas iš savo gyvenimo, pasijuokti iš savęs.
– Kokia, tavo nuomone, yra teatro ir bendrai meno, kūrėjo misija? Šviesti, auklėti žmogų, skleidžiant savo požiūrį, ar būti visuomenės veidrodžiu ir tenkinti paklausą?
– Aš vertinčiau tokį menininką, kuris savo darbu atkreipia dėmesį į tam tikras problemas. Galvoju, kad per meną reikia šviesti žmones, tada kūrėjo darbas įgauna vertę.
– Ar yra režisierius, kuris tave įkvepia, į kurį tu lygiuotumeisi?
– Oskaras Koršunovas. Buvau keliuose jo spektakliuose, man jis labai patinka. Atrodo, jau tiek metų jis teatre, bet jo spektakliai vis dar aktualūs, jis vis dar sugeba pasivyti tendencijas, prisitaikyti. Labai patinka Vidas Bareikis, kaip režisierius. Turbūt Vido Bareikio režisuotas „Hamletas“ – dabar mano mėgstamiausias spektaklis. Aš nelabai įsivaizdavau, kaip tokį senovinį kūrinį galima pateikti taip šiuolaikiškai. Pritaikyta multimedija, vanduo, bėgantis iš lubų, muzika, šiuolaikiški rūbai, dekoracijos – man labai patiko, kaip jis sušiuolaikino „Hamletą“. Aš manau, jog gero režisieriaus paslaptis – amžinąsias vertybes perteikti nūdienos forma, surasti būdą, kaip prieiti prie šiandieninio žmogaus, kalbėti jam suprantama kalba.
Dėkojame už pokalbį.