Metų žmogus Eugenijus Šaltis: „vyksta amžina gėrio ir blogio kova”
Įkelta:
2017-03-31
Nuotrauka

Įteikdamas Eugenijui Šalčiui apdovanojimą, Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža kalbėjo: „tik tu pats gali suskaičiuoti, kiek valandų atidirbai festivaliuose, konkursuose, repeticijose, sueigose, renginiuose, reprezentuodamas Tauragės krašto kultūrą ir tai darei neatlygintinai. Todėl nominacija ir vadinasi – „Skolos nominacija“.Tauragiškiams jau 4 dešimtmečius gerai pažįstamas veidas, žurnalistas, pedagogas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujantis literatų klubui „Žingsniai“ – visus E. Šalčio profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku aprėpti. Šiandien jis džiaugiasi, kad užaugo jaunoji kūrybinė karta, kuri gali ir nori prisiimti atsakomybę už Tauragės kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, todėl teigia mažinantis darbų apimtis. Tačiau, be abejonės, jo darbai, balsas ir kūryba ryškiai įsirėžė į tauragiškių sąmonę, o už pastangas kuriant kultūringą, apsišvietusią visuomenę, buriant inteligentiją šis vyras nusipelnė pagarbos. Kalbantis su juo žavi erudicija, minčių laisvumas ir įvairiaplanis mąstymas, o laikas prabėga tarsi skaitant gerą knygą.

– Esate įvairiapusiška asmenybė, ar jaučiatės realizavęs visus savo talentus?

– Devyni amatai – dešimtas badas – yra toks posakis (juokiasi, – red. past.). Mano išsilavinimas toks – lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojas. Taigi teko susidurti ir su literatūra, ir su muzika, kas, atrodo, yra sudėtingai suderinami dalykai. Studijuoti taip pat buvo sunku, kaip žinoma, literatūra reikalauja labai daug darbo – rašyba, skaitymas, literatūros analizė, taip pat ir muzika reikalauja daug pastangų – grodavom ir naktimis, nes reikėdavo užsiimti eilę prie instrumento, kad galėtum pasiruošti paskaitoms. Gyvenant bendrabutyje būdavo laimė, jei galėdavai prieiti prie fortepijono. Tokia dviguba specialybė vertė ir amatų turėti daug. Teko vadovauti chorams, ir estradiniam ansambliui, net pučiamųjų orkestrui. Kaip literatui nuo mokyklos taip pat teko susidurti su poezija, literatūra, o vėliau, gavus darbą Tauragėje, teko vadovauti kolektyvams, paskui ir visai kultūrai (nuo 1982 iki Sąjūdžio E. Šaltis dirbo Tauragės rajono kultūros skyriaus vedėju, – red. past.). Vėlgi plačiai teko dirbti, ir su bibliotekomis, kadangi tuomet jos priklausė Kultūros skyriui, teko susipažinti ir su administraciniu darbu. Sistema tais laikais buvo visai kita, visi kultūros darbuotojai būdavo įdarbinami Kultūros skyriuje. Na ir, žinoma, žurnalistinis darbas, rašydavau pats apie savo veiklą laikraščiams. Rimtesnis žurnalistinis darbas prasidėjo, kai atsirado Tauragės televizija, tuomet transliuojama iš senojo televizijos bokšto. Mes su Antanu Naraškevičiumi, režisieriumi, pradėjome vesti tiesiogines televizijos laidas.  Man teko vesti pačią pirmąją tiesioginę Tauragės televizijos laidą. Tai buvo įdomūs, sudėtingi laikai, kurie labai įsirėžė į atmintį. Yra tekę kalbinti ir Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, daugybę tuometinių politikų. Tuo metu dominavo politinės, informacinės temos, o kai vyko nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis, buvo neramios dienos, teko informaciją skelbti, kviesti žmones į mitingus.. Vėliau rašiau rajono laikraščiams, šimtai laidų pravesta radijuje.

– Kaip, Jūsų nuomone, pakito žurnalistika nuo to laiko? Jos kokybė?

– Sunku pasakyti, aš niekada nebuvau tas tikras žurnalistas, galbūt daugiau informatorius. Nelabai gal sugebu ir nelabai noriu tiriamąja žurnalistika užsiimti, rašyti apie žmones, kai jie nusikalsta, tai viešinti. Nes, mano supratimu, jeigu žmogui atsitiko bėda, o dar apie jį parašoma laikraštyje, jam dvigubas nemalonumas. Pavyzdžiui, žmogus išgėręs pakliuvo ir jam buvo atimta teisė vairuoti, apie tokius atvejus girdime bemaž kasdien. Jam ir taip yra sudėtinga, jaučiasi kaltas prieš darbdavį, kolegas, prieš šeimą, visuomenę,  juolab kai Tauragė toks mažas miestas, ir dar laikraštis apie tai parašo. Jam dar vienas smūgis, taip galima žmogų ir pribaigti.

– Žodžiu, to „budelio“ vaidmens kaip ir privengiate?

– Na neišėjo man jo visiškai išvengti, dirbant žurnalistinį darbą tai yra neįmanoma. Vistiek susiduri su tuo. Bet man mielesni būdavo, aš toj srity daugiau ir žinodavau – kultūros, švietimo reikalai. Dėl to ir dabar dar kultūroje darbuojuosi šiek tiek.

– Taigi, koks yra dabartinis Jūsų darbas?

– Šiuo metu mano darbas Kultūros centre yra labai nedidelis, aš esu jau pensijoje, reikia užleisti vietą jaunimui, kurio džiugu, kad atsiranda. Tenka ir rimčiau padirbėti, kai reikia. Pravedu vieną kitą renginį, šiemet jau teko keletą rimtų renginių organizuoti – kad ir Alfonso Eidinto knygos pristatymą. Norime, kad Kultūros centro veikla būtų visapusiška – nebūtinai bibliotekoje galima pristatyti knygą, nes ne visi norintys žiūrovai kartais ten ir telpa.

– Bet būna, kad ir dubliuojasi ganėtinai dideli renginiai Tauragėje. Ar nėra jų tiesiog per daug?

– Palietėte labai aktualų klausimą. Tauragėje vis tik trūksta susiderinimo tarp kultūros įstaigų. Tauragė nėra toks didelis miestas, kad mes galėtume sau leisti tokią prabangą – vienu metu daryti 3 ar 4 renginius, į kuriuos tas pats žmogus galbūt norėtų ateiti. Kultūros skyrius galėtų koordinuoti renginius, jei, tarkim biblioteka organizuoja įdomų susitikimą, kad būtų suderinta, jog Kultūros centras ar Sporto centras tuo pačiu metu nerengtų masinio renginio. Mano manymu, tų renginių iš tiesų Tauragėje yra net per daug. Būtų galima gal kažkaip kitaip juos organizuoti. Kad pasirinkimas yra didžiulis, matome, skelbimų lentos apkabinėtos, koncertai, spektakliai, nereikia važiuoti nei į Vilnių, nei į Kauną, labai daug vyksta vadinamųjų komercinių renginių. Žinoma, kartais gaila, kad žmonės ne visada sugeba atsirinkti, kas yra tikra, o kas yra, sakyčiau kažkoks tai nesusipratimas.

– Per tuos daugybę metų, kiek Jūs dirbate kultūrai, ar pasikeitė žmonių kultūrinis lygis, žmonės yra labiau išprusę, nei tarybiniais laikais?

– Neįmanoma, kad nepasikeistų, žinoma, pasikeitė. Pavyzdžiui, Liudo Mikalausko Vokalinės muzikos festivalis. Apie tokius festivalius prieš 30–40 metų buvo galima tik pasvajoti. Ir Liudas, savo didelių pastangų dėka, pradėjo ugdyti savo klausytoją. Pirmaisiais metais į aukšto lygio atlikėjų pasirodymus susirinkdavo saujelė žiūrovų. Pastaraisiais metais jau kartais trūksta bilietų, jeigu Kultūros namuose rengiame koncertą. Reiškia, per 7 festivalius išugdė. Panašiai ir su džiazu, Tauragėje kaip tokio išvis nebuvo. Dabar štai mūsų mieste vyksta džiazo festivaliai, jie po truputėlį įgauna pagreitį ir aš manau, kad džiazas Tauragėje prigis, nes žinia yra pasklidusi ne tik po Tauragę, bet ir po Lietuvą, nes atvyksta vėlgi pasaulinio lygio žvaigždės. Kas galėjo pagalvoti prieš 30 metų, kad čia klausysimės atlikėjų iš Amerikos, Olandijos. Taigi daug kas keitėsi. Tačiau, kaip ir anksčiau, rimtesniąja muzika domisi tik nedidelė grupė žmonių, palyginus su gyventojų skaičiumi. Bet tie, kurie ateina, nori dar kartą ateiti.

Daug inteligentijos aš didžiuosiuose renginiuose nematau, pavyzdžiui, man trūksta pedagogų. Ir anais laikais, mokytoją „atvaryti“ į rimtosios muzikos koncertą būdavo labai sudėtinga. Suprantama, jie galbūt yra pavargę nuo darbo, bet jeigu yra galimybė pamatyti kažką tikrai unikalaus, ką išvysi tik didžiosiose Londono, Berlyno ar Milano salėse, ir štai, tai atvyksta į tavo Pilies kiemelį, kaip neateiti tokio dalyko pasižiūrėti. Niurzgame, kad nėra provincijoje ką veikti, o kai surengiamas unikalus renginys, neiname. Bet va, pavyzdžiui, į Džordanos koncertą susirenka tūkstančiai.

Bet štai darome Dainų ir šokių vakarą. Ansamblis „Lietuva“, praktiškai visi gyvuojantys ansambliai susirinkę, apšvietimas aukščiausio lygio, lazeriai, įgarsinimas puikiausias, tautinis kostiumas. Bet žmonių.. nežinau net kaip paaiškinti, kodėl į tokius renginius neina. Štai balandžio mėnesį jau 8 ar 9 kartą vyks tarptautinis vyrų chorų festivalis. Visus šiuos festivalius man teko vesti. Tai yra vienintelis toks vyrų chorų festivalis šalyje. Vyrų chorai miršta Lietuvoje, jų nebelieka, ne taip, kaip Estijoje, kad kiekviename kaime yra vyrų choras. Visaip reklamuojame, ir miesto aikštėmis žygiuojame, ir atrakcijų prigalvojame – pavyzdžiui, lėktuvas koks praskrenda.. salė kaip pustuštė taip pustuštė. Susirenka vien senjorai. O kur kiti žmonės? Vyrų chorai tikrai gražiai skamba, ir garsūs chorai – „Varpas“, „Aidas“, „Perkūnas“, orkestras akompanuoja, aš manau, puikus renginys, nemokamas, bet žiūrovų nėra. Manau, kad etnokultūrą mes turime ypatingai palaikyti. Tie kolektyvai išlaiko tradicijas, o jeigu mes neteksime tradicijų, vadovausimės tik globalizacijos idėjomis, tiesiog ištirpsime pasaulio žmonių masėje ir gana greitai ištirpsime.

O kultūros centrų vienas iš prioritetinių uždavinių ir yra būtent išlaikyti tą tradicinę kultūrą, kuri mūsų tautos veidą pasauliui parodo. Yra visokių komentarų, net iš Prezidentės šaipomasi, kad ji su tautiniu kostiumu fotografuojasi, kažkas tyčiojasi apskritai iš tautinio kostiumo.. Tegul tyčiojasi, bet protingi žmonės supranta, kad tai reikia išlaikyti, norint išlaikyti savo tapatybę, savo kalbą, tradicijas. Kodėl beveik kiekvieno tikro norvego spintoje kabo tautinis kostiumas? Deja pas mus dar iki to toli. O tas pasityčiojimas dažnai ateina iš jaunimo, dažnai iš nelabai išprususio jaunimo, arba iš maištaujančio. Jaunimas visais laikais maištavo, mes irgi ne išimtis, bet mes turėjome prieš ką maištauti – mes maištavom prieš sovietinę santvarką.

– Pakalbėkime apie poeziją. Kokią vietą ji užima Jūsų gyvenime?

– Poezija mane lydėjo nuo pat mažumės. Jau būdamas 5 metų Maironio „Jūratę ir Kastytį“ mintinai deklamuodavau, Vytės Nemunėlio eilėraščius.. Dar skaityti gerai nemokėjau, bet jau mintinai deklamuodavau poemas. Nes mama išmokė – kaip karo metais, ji buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo mašinėle spausdinti, gražiai siuvinėti, marginti margučius, giedojo bažnytiniame chore.  Nuo mokyklos laikų jau rašydavau epigramas apie įvairiausias išvykas, tai būdavo labiau vienadieniai pastebėjimai, kuriuos spausdindavo studentiški laikraščiai. Rimtu poetu aš savęs niekada nelaikiau, tačiau dabar jau vienas kitas ir rimtesnis eilėraštis susidėlioja. Mano tikslas būdavo palinksminti draugus, pažaisti su žodžiais. Dabar tenka vadovauti literatų klubui „Žingsniai“, su kuriuo neseniai išleidome almanachą „Dvidešimtmečio kelias“, surengėme jau kelioliką jo pristatymų. Ir kur nuvažiuojame, matome, kad žmonėms tai rūpi. Man tai kelia, sakyčiau, net susidomėjimą – kaip čia yra, gyvenimas nėra, atrodo, toks džiaugsmingas, o žmonėms reikia poezijos. Taigi, galbūt persilaužimo laikotarpis žmonių samonėje ateina. Gamta mėgsta lygsvarą, po audros juk nušvinta saulė, taip pat ir žmonių gyvenimuose – žmonės, matydami tą „dumblą“, kuris veržiasi iš apačios, blogį, ieško jam atsvaros. Vyksta amžina gėrio ir blogio kova. 

Dėkojame už pokalbį. 

Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-03-25
Šiandien sukanka 17 metų, kai Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus keliauja kunigystės keliu. Šia proga kunigą pasveikino Tauragės „Carito“ savanoriai, linkėdami drąsiai eiti pirmyn, neprarasti pusiausvyros slegiant sunkumams.
Nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Įkelta:
2021-03-05
Vakar Tauragės visuomenės sveikatos biuro (VSB) visuomenės sveikatos specialistei Gemai Nairanauskaitei, atliekančiai sveikatos priežiūrą mokykloje, įteiktas Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos (SVSBA) apdovanojimas „2020 metų specialistas“. Jį drauge su Tauragės rajono savivaldybės mero padėka įteikė rajono meras Dovydas Kaminskas.
Nuotrauka
Žvynakienė
Įkelta:
2021-03-02
Ko gero, sunkiai rasime tauragiškių, o ypač jaunosios kartos atstovų, kurie nepažinotų visada besišypsančios policijos pareigūnės Raimondos Žvynakienės. O jei neteko girdėti, tai susipažinkite – 22 metus policijos sistemoje dirbanti moteris myli savo darbą, o savaitgaliais duoklę atiduoda vienišiems seneliams. Juos lankydama kaip Maltos ordino savanorė dažnai yra tas vienintelis žmogus, kuriam senjoras gali išsipasakoti.
Nuotrauka
vaitkus
Įkelta:
2021-02-26
Vasario 20 d. sukanka 100 dienų, kai dirba naujai išrinktas Seimas. Tauragėje išrinktas Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuriam kassavaitinės kelionės į Vilnių ir atgal jau tapo įprastos, sako net ir jų metu neleidžiąs laiko veltui: klauso įvairių laidų aplinkosaugos klausimais – apie ekologiją, gamtosaugą, atliekų tvarkymą ir t.t., aiškinasi daugybę klausimų telefonu. Jis teigia net nepajuntąs, kaip prabėga laikas kelyje. Paklaustas, kaip prabėgo tas šimtas dienų, jis vieną po kito vardija nuveiktus darbus.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-31
Šiandien, sausio 31-ąją, netekome Jono Šilerio, ilgamečio badmintono trenerio, per savo gyvenimą meilę šiam sportui įskiepijusio daugybei vaikų, išugdžiusio ne vieną sportininką. Jam buvo 73-eji.
Nuotrauka
Songaila
Įkelta:
2021-01-22
Netektis: sausio 20-ąją mirė pedagogas, buvęs tuometinės Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Romanas Juozapas Songaila. Jis yra vadovavęs ir Tauragės rajono švietimo skyriui. R. Songaila ėjo 91-uosius metus.
Nuotrauka
saulius
Įkelta:
2021-01-01
Jau tradicija tapusią, šiemet penkioliktą kartą vykstančią senelių paramos akciją „Maltiečių sriuba“ karantinas pakeitė – sriubos paragauti neteks, tačiau noro padėti vargstantiems tai nestabdo. Seniems vienišiems žmonėms reikia paramos, ir nors dabar ją suteikti tapo sudėtingiau, Tauragės maltiečiai rankų nenuleidžia. Saulius Oželis, vadovaujantis Tauragės maltiečiams, šiemet buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Jo vadovaujami savanoriai ir dabar triskart per savaitę veža karštą maistą 60-čiai senolių, globoja nepasiturinčias šeimas. Saulius neslepia – darbo per karantiną padaugėjo. Toks panašus į Kalėdų senelį, jis dalija ne dovanas, o savo širdies šilumą ir yra įsitikinęs, kad aukodamas savo laiką kitam žmogui, padėdamas jam, esi apdovanojamas – šypsena, geromis emocijomis, gražiu žodžiu ar net džiaugsmo ašara.
Nuotrauka
senelis
Įkelta:
2020-12-31
Kasmet artėjant Kalėdoms Dacijonuose, kaip sako kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė, užsikuria naminių žaisliukų gamybos fabrikėlis. Bendruomenės nariai renkasi gaminti papuošimus šventinei eglutei. Šiemet prasidėjus antrajam karantinui fabrikėlis neužsikūrė, tiksliau, užsikūrė tik renginių organizatorės namuose. Padedant vyrui ir kaimynams gimė kaimą puošianti Nykštukų alėja, o kadangi renginių vykti negali, namuose įkurtas ir R. Didorienės Mamauzių teatras vaikams. Pasirodymai transliuojami feisbuke. Beje, net ir čia kūrybiškai moteriai talkina jos vyras Egidijus.
Nuotrauka
rasa
Įkelta:
2020-12-16
Skaudvilės renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė apdovanota Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija. Toks įvertinimas jai skirtas už etninės kultūros puoselėjimą. Folklorą Skaudvilės krašte renginių organizatorė-pedagogė propaguoja jau daugiau nei dvidešimtmetį. Jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ Skaudvilę garsina lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, be instrumentinės ansamblio grupės neapsieina valstybinės bei kalendorinės šventės, savo pasirodymais džiugina ir moters vadovaujama liaudiškos muzikos kapela „Dobilas“.
Nuotrauka
Rugilė Norbutaitė
Įkelta:
2020-12-15
Muziką kurianti 18-metė tauragiškė Rugilė Norbutaitė savo klausytojams geriau žinoma „thelastsunday“ pseudonimu. Netrukus dar vieną naują kūrinį pristatysianti mergina kalba, kad jaunas, savo tikslų ir svajonių siekiantis žmogus neretai pasiduoda pusiaukelėje, kai susiduria su gausybe jo laukiančių iššūkių. Anot jos, kovoti už vietą po saule tenka visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena Tauragėje, ar Vilniuje. Rugilė ragina nepasiduoti. Kalbėdama su „Tauragės žiniomis“ jaunoji atlikėja atskleidė, kaip savyje atrado menininkės gyslelę, kokią įtaką jai padarė šeima, mokykla ir bendraamžiai.
Nuotrauka
alijosius 2
Įkelta:
2020-12-12
Tomą Alijošių tauragiškiai pažįsta kaip sėkmingą verslininką, politiką, ir tuo pat metu – kuklų ir mažakalbį žmogų. Kad jis išties daug apie save kalbėti nemėgsta, akivaizdu ir iš šio interviu: gruodžio 7-ąją 70-ąjį gimtadienį pasitikęs verslininkas į klausimus atsakė netuščiažodžiaudamas – trumpai ir aiškiai.  
Nuotrauka
Karina Matulytė
Įkelta:
2020-12-08
Sekmadienį Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje įvyko III-sis tarptautinis muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų meninis edukacinis projektas-konkursas „Muzikos spalvos“. Į jo antrąjį turą pateko ir Tauragės meno mokyklos ugdytinė.
Nuotrauka
Jokūbas Kurlinkus
Įkelta:
2020-12-04
18-metis tauragiškis Jokūbas Kurlinkus – aktyvus jaunimo organizacijų narys, jį galima pamatyti įvairiuose renginiuose, visai neseniai jo kūrybos rašinį „Žmogus“ išspausdino kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“. Vaikinas drąsiai reiškia savo mintis jaunimo, švietimo ir politikos klausimais. Nieko nuostabaus – jis planuoja studijuoti istoriją ir yra įsitikinęs, kad pasaulį būtina matyti itin plačiai. Tačiau kartu J. Kurlinkus neslepia, kaip pats sako, esantis nacionalistas, o jo požiūris į Lietuvą – toks pat, kaip antrajai kadencijai neišrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūris į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-18

Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-14

„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų. 

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-06

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas...  Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-05

16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-02

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti.  Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-20

Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-16

Sveikata ir dailios kūno linijos šiais laikais rūpi ne tik moterims, bet ir vyrams – sulieknėti be pastangų tikriausiai norėtų dažnas. Deja, tai neįmanoma: kad sulieknėtum nepakenkdamas sveikatai, nepakaks, tarkim, mėnesiui atsisakyti saldumynų. Tam reikia iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Kaip tai padaryti? Per nepilnus metus kone trečdalio savo svorio atsikratęs Vilius Stumbra sako, kad tai reikalauja be galo daug pastangų.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-12

Ką tik įsikūrusi „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė, kurią koordinuoja Indra Uginčienė, spalio pradžioje pirmą kartą susirinko švęsti ir kartu kurti bendruomenę įgimtą proto negalią turintiems žmonėms, jų tėvams ir draugams. Į šią bendrystės kelionę – burtis ir kurti bendruomenę – pastūmėjo klebono Mariaus Venskaus iniciatyva.