2017 Birželio 27 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Metų žmogus Eugenijus Šaltis: „vyksta amžina gėrio ir blogio kova”

  • Įkelta: 2017-03-31
Eglė ČERVINSKAITĖ
naujienos@taurageszinios.lt

Įteikdamas Eugenijui Šalčiui apdovanojimą, Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža kalbėjo: „tik tu pats gali suskaičiuoti, kiek valandų atidirbai festivaliuose, konkursuose, repeticijose, sueigose, renginiuose, reprezentuodamas Tauragės krašto kultūrą ir tai darei neatlygintinai. Todėl nominacija ir vadinasi – „Skolos nominacija“.Tauragiškiams jau 4 dešimtmečius gerai pažįstamas veidas, žurnalistas, pedagogas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujantis literatų klubui „Žingsniai“ – visus E. Šalčio profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku aprėpti. Šiandien jis džiaugiasi, kad užaugo jaunoji kūrybinė karta, kuri gali ir nori prisiimti atsakomybę už Tauragės kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, todėl teigia mažinantis darbų apimtis. Tačiau, be abejonės, jo darbai, balsas ir kūryba ryškiai įsirėžė į tauragiškių sąmonę, o už pastangas kuriant kultūringą, apsišvietusią visuomenę, buriant inteligentiją šis vyras nusipelnė pagarbos. Kalbantis su juo žavi erudicija, minčių laisvumas ir įvairiaplanis mąstymas, o laikas prabėga tarsi skaitant gerą knygą.

– Esate įvairiapusiška asmenybė, ar jaučiatės realizavęs visus savo talentus?

– Devyni amatai – dešimtas badas – yra toks posakis (juokiasi, – red. past.). Mano išsilavinimas toks – lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojas. Taigi teko susidurti ir su literatūra, ir su muzika, kas, atrodo, yra sudėtingai suderinami dalykai. Studijuoti taip pat buvo sunku, kaip žinoma, literatūra reikalauja labai daug darbo – rašyba, skaitymas, literatūros analizė, taip pat ir muzika reikalauja daug pastangų – grodavom ir naktimis, nes reikėdavo užsiimti eilę prie instrumento, kad galėtum pasiruošti paskaitoms. Gyvenant bendrabutyje būdavo laimė, jei galėdavai prieiti prie fortepijono. Tokia dviguba specialybė vertė ir amatų turėti daug. Teko vadovauti chorams, ir estradiniam ansambliui, net pučiamųjų orkestrui. Kaip literatui nuo mokyklos taip pat teko susidurti su poezija, literatūra, o vėliau, gavus darbą Tauragėje, teko vadovauti kolektyvams, paskui ir visai kultūrai (nuo 1982 iki Sąjūdžio E. Šaltis dirbo Tauragės rajono kultūros skyriaus vedėju, – red. past.). Vėlgi plačiai teko dirbti, ir su bibliotekomis, kadangi tuomet jos priklausė Kultūros skyriui, teko susipažinti ir su administraciniu darbu. Sistema tais laikais buvo visai kita, visi kultūros darbuotojai būdavo įdarbinami Kultūros skyriuje. Na ir, žinoma, žurnalistinis darbas, rašydavau pats apie savo veiklą laikraščiams. Rimtesnis žurnalistinis darbas prasidėjo, kai atsirado Tauragės televizija, tuomet transliuojama iš senojo televizijos bokšto. Mes su Antanu Naraškevičiumi, režisieriumi, pradėjome vesti tiesiogines televizijos laidas.  Man teko vesti pačią pirmąją tiesioginę Tauragės televizijos laidą. Tai buvo įdomūs, sudėtingi laikai, kurie labai įsirėžė į atmintį. Yra tekę kalbinti ir Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, daugybę tuometinių politikų. Tuo metu dominavo politinės, informacinės temos, o kai vyko nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis, buvo neramios dienos, teko informaciją skelbti, kviesti žmones į mitingus.. Vėliau rašiau rajono laikraščiams, šimtai laidų pravesta radijuje.

– Kaip, Jūsų nuomone, pakito žurnalistika nuo to laiko? Jos kokybė?

– Sunku pasakyti, aš niekada nebuvau tas tikras žurnalistas, galbūt daugiau informatorius. Nelabai gal sugebu ir nelabai noriu tiriamąja žurnalistika užsiimti, rašyti apie žmones, kai jie nusikalsta, tai viešinti. Nes, mano supratimu, jeigu žmogui atsitiko bėda, o dar apie jį parašoma laikraštyje, jam dvigubas nemalonumas. Pavyzdžiui, žmogus išgėręs pakliuvo ir jam buvo atimta teisė vairuoti, apie tokius atvejus girdime bemaž kasdien. Jam ir taip yra sudėtinga, jaučiasi kaltas prieš darbdavį, kolegas, prieš šeimą, visuomenę,  juolab kai Tauragė toks mažas miestas, ir dar laikraštis apie tai parašo. Jam dar vienas smūgis, taip galima žmogų ir pribaigti.

– Žodžiu, to „budelio“ vaidmens kaip ir privengiate?

– Na neišėjo man jo visiškai išvengti, dirbant žurnalistinį darbą tai yra neįmanoma. Vistiek susiduri su tuo. Bet man mielesni būdavo, aš toj srity daugiau ir žinodavau – kultūros, švietimo reikalai. Dėl to ir dabar dar kultūroje darbuojuosi šiek tiek.

– Taigi, koks yra dabartinis Jūsų darbas?

– Šiuo metu mano darbas Kultūros centre yra labai nedidelis, aš esu jau pensijoje, reikia užleisti vietą jaunimui, kurio džiugu, kad atsiranda. Tenka ir rimčiau padirbėti, kai reikia. Pravedu vieną kitą renginį, šiemet jau teko keletą rimtų renginių organizuoti – kad ir Alfonso Eidinto knygos pristatymą. Norime, kad Kultūros centro veikla būtų visapusiška – nebūtinai bibliotekoje galima pristatyti knygą, nes ne visi norintys žiūrovai kartais ten ir telpa.

– Bet būna, kad ir dubliuojasi ganėtinai dideli renginiai Tauragėje. Ar nėra jų tiesiog per daug?

– Palietėte labai aktualų klausimą. Tauragėje vis tik trūksta susiderinimo tarp kultūros įstaigų. Tauragė nėra toks didelis miestas, kad mes galėtume sau leisti tokią prabangą – vienu metu daryti 3 ar 4 renginius, į kuriuos tas pats žmogus galbūt norėtų ateiti. Kultūros skyrius galėtų koordinuoti renginius, jei, tarkim biblioteka organizuoja įdomų susitikimą, kad būtų suderinta, jog Kultūros centras ar Sporto centras tuo pačiu metu nerengtų masinio renginio. Mano manymu, tų renginių iš tiesų Tauragėje yra net per daug. Būtų galima gal kažkaip kitaip juos organizuoti. Kad pasirinkimas yra didžiulis, matome, skelbimų lentos apkabinėtos, koncertai, spektakliai, nereikia važiuoti nei į Vilnių, nei į Kauną, labai daug vyksta vadinamųjų komercinių renginių. Žinoma, kartais gaila, kad žmonės ne visada sugeba atsirinkti, kas yra tikra, o kas yra, sakyčiau kažkoks tai nesusipratimas.

– Per tuos daugybę metų, kiek Jūs dirbate kultūrai, ar pasikeitė žmonių kultūrinis lygis, žmonės yra labiau išprusę, nei tarybiniais laikais?

– Neįmanoma, kad nepasikeistų, žinoma, pasikeitė. Pavyzdžiui, Liudo Mikalausko Vokalinės muzikos festivalis. Apie tokius festivalius prieš 30–40 metų buvo galima tik pasvajoti. Ir Liudas, savo didelių pastangų dėka, pradėjo ugdyti savo klausytoją. Pirmaisiais metais į aukšto lygio atlikėjų pasirodymus susirinkdavo saujelė žiūrovų. Pastaraisiais metais jau kartais trūksta bilietų, jeigu Kultūros namuose rengiame koncertą. Reiškia, per 7 festivalius išugdė. Panašiai ir su džiazu, Tauragėje kaip tokio išvis nebuvo. Dabar štai mūsų mieste vyksta džiazo festivaliai, jie po truputėlį įgauna pagreitį ir aš manau, kad džiazas Tauragėje prigis, nes žinia yra pasklidusi ne tik po Tauragę, bet ir po Lietuvą, nes atvyksta vėlgi pasaulinio lygio žvaigždės. Kas galėjo pagalvoti prieš 30 metų, kad čia klausysimės atlikėjų iš Amerikos, Olandijos. Taigi daug kas keitėsi. Tačiau, kaip ir anksčiau, rimtesniąja muzika domisi tik nedidelė grupė žmonių, palyginus su gyventojų skaičiumi. Bet tie, kurie ateina, nori dar kartą ateiti.

Daug inteligentijos aš didžiuosiuose renginiuose nematau, pavyzdžiui, man trūksta pedagogų. Ir anais laikais, mokytoją „atvaryti“ į rimtosios muzikos koncertą būdavo labai sudėtinga. Suprantama, jie galbūt yra pavargę nuo darbo, bet jeigu yra galimybė pamatyti kažką tikrai unikalaus, ką išvysi tik didžiosiose Londono, Berlyno ar Milano salėse, ir štai, tai atvyksta į tavo Pilies kiemelį, kaip neateiti tokio dalyko pasižiūrėti. Niurzgame, kad nėra provincijoje ką veikti, o kai surengiamas unikalus renginys, neiname. Bet va, pavyzdžiui, į Džordanos koncertą susirenka tūkstančiai.

Bet štai darome Dainų ir šokių vakarą. Ansamblis „Lietuva“, praktiškai visi gyvuojantys ansambliai susirinkę, apšvietimas aukščiausio lygio, lazeriai, įgarsinimas puikiausias, tautinis kostiumas. Bet žmonių.. nežinau net kaip paaiškinti, kodėl į tokius renginius neina. Štai balandžio mėnesį jau 8 ar 9 kartą vyks tarptautinis vyrų chorų festivalis. Visus šiuos festivalius man teko vesti. Tai yra vienintelis toks vyrų chorų festivalis šalyje. Vyrų chorai miršta Lietuvoje, jų nebelieka, ne taip, kaip Estijoje, kad kiekviename kaime yra vyrų choras. Visaip reklamuojame, ir miesto aikštėmis žygiuojame, ir atrakcijų prigalvojame – pavyzdžiui, lėktuvas koks praskrenda.. salė kaip pustuštė taip pustuštė. Susirenka vien senjorai. O kur kiti žmonės? Vyrų chorai tikrai gražiai skamba, ir garsūs chorai – „Varpas“, „Aidas“, „Perkūnas“, orkestras akompanuoja, aš manau, puikus renginys, nemokamas, bet žiūrovų nėra. Manau, kad etnokultūrą mes turime ypatingai palaikyti. Tie kolektyvai išlaiko tradicijas, o jeigu mes neteksime tradicijų, vadovausimės tik globalizacijos idėjomis, tiesiog ištirpsime pasaulio žmonių masėje ir gana greitai ištirpsime.

O kultūros centrų vienas iš prioritetinių uždavinių ir yra būtent išlaikyti tą tradicinę kultūrą, kuri mūsų tautos veidą pasauliui parodo. Yra visokių komentarų, net iš Prezidentės šaipomasi, kad ji su tautiniu kostiumu fotografuojasi, kažkas tyčiojasi apskritai iš tautinio kostiumo.. Tegul tyčiojasi, bet protingi žmonės supranta, kad tai reikia išlaikyti, norint išlaikyti savo tapatybę, savo kalbą, tradicijas. Kodėl beveik kiekvieno tikro norvego spintoje kabo tautinis kostiumas? Deja pas mus dar iki to toli. O tas pasityčiojimas dažnai ateina iš jaunimo, dažnai iš nelabai išprususio jaunimo, arba iš maištaujančio. Jaunimas visais laikais maištavo, mes irgi ne išimtis, bet mes turėjome prieš ką maištauti – mes maištavom prieš sovietinę santvarką.

– Pakalbėkime apie poeziją. Kokią vietą ji užima Jūsų gyvenime?

– Poezija mane lydėjo nuo pat mažumės. Jau būdamas 5 metų Maironio „Jūratę ir Kastytį“ mintinai deklamuodavau, Vytės Nemunėlio eilėraščius.. Dar skaityti gerai nemokėjau, bet jau mintinai deklamuodavau poemas. Nes mama išmokė – kaip karo metais, ji buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo mašinėle spausdinti, gražiai siuvinėti, marginti margučius, giedojo bažnytiniame chore.  Nuo mokyklos laikų jau rašydavau epigramas apie įvairiausias išvykas, tai būdavo labiau vienadieniai pastebėjimai, kuriuos spausdindavo studentiški laikraščiai. Rimtu poetu aš savęs niekada nelaikiau, tačiau dabar jau vienas kitas ir rimtesnis eilėraštis susidėlioja. Mano tikslas būdavo palinksminti draugus, pažaisti su žodžiais. Dabar tenka vadovauti literatų klubui „Žingsniai“, su kuriuo neseniai išleidome almanachą „Dvidešimtmečio kelias“, surengėme jau kelioliką jo pristatymų. Ir kur nuvažiuojame, matome, kad žmonėms tai rūpi. Man tai kelia, sakyčiau, net susidomėjimą – kaip čia yra, gyvenimas nėra, atrodo, toks džiaugsmingas, o žmonėms reikia poezijos. Taigi, galbūt persilaužimo laikotarpis žmonių samonėje ateina. Gamta mėgsta lygsvarą, po audros juk nušvinta saulė, taip pat ir žmonių gyvenimuose – žmonės, matydami tą „dumblą“, kuris veržiasi iš apačios, blogį, ieško jam atsvaros. Vyksta amžina gėrio ir blogio kova. 

Dėkojame už pokalbį. 

Šilutiškio 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pirmasis tiražas buvo šluote iššluotas, jau išleistas antrasis ir greičiausiai prireiks trečiojo. Autorius teigia tiesiog atvirai papasakojęs, ką matė Ukrainoje, ir tai, kad knyga taip graibstoma, tapo malonia staigmena jam pačiam. 2014-aisiais pradėtos rašyti knygos misija ir šviečiamoji – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms. Be to, knyga tapo paramos projekto Lietuvos kariuomenei dalimi – jos pelnas bus skirtas laisvalaikio erdvėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione, įsikūrusiame Tauragės r. Sakalinės miške, įrengti. Apie visa tai kalbiname patį autorių, Dovydą Pancerovą, jau 10 metų aktyviai rašantį  gynybos, kariuomenės temomis.

Jaunoji smuikininkė Agnė Gečaitė, nuo 5-erių žibanti ryškiausiose tarptautinėse ir Lietuvos klasikinės muzikos scenose, sekmadienį grieš smuiku Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame iškilmingame koncerte „Vaikai vaikams. Dedikacija Maestro“. M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojama vienuolikmetė tauragiškė ir kiti stipendininkai scenoje pasirodys  kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus. Koncertą tiesiogiai transliuos kanalas „LRT Kultūra“.

Dovydas Kaminskas – mero patarėjas, vienas jauniausių Tauragės rajono politikų, turintis aiškią gimtojo miesto viziją ir skleidžiantis ją visomis įmanomomis priemonėmis. „Vlogai“ socialiniuose tinkluose, dalyvavimas jaunimo organizacijų veikloje, bėgimo maratonai – tai tik keletas sričių, kuriose, be darbo mero komandoje, šis vyras save išreiškia, siųsdamas tauragiškiams aiškią žinutę: Tauragėje yra ką veikti, savo miestą turime kurti kartu.

Paskelbti 16 Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų – „Auksinių scenos kryžių“ – nominantai. Tarp jų – tauragiškis operos solistas Liudas Mikalauskas, į apdovanojimą pretenduojantis už vaidmenis operose „Don Karlas“ ir „Vindzoro šmaikštuolės“.