2017 Rugpjūčio 24 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Dovydas Pancerovas: „Kiborgų žemė“ yra ne tik apie karą

  • Įkelta: 2017-03-30

Vidmanto Balkūno nuotraukos

Eglė ČERVINSKAITĖ
naujienos@taurageszinios.lt

Šilutiškio 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pirmasis tiražas buvo šluote iššluotas, jau išleistas antrasis ir greičiausiai prireiks trečiojo. Autorius teigia tiesiog atvirai papasakojęs, ką matė Ukrainoje, ir tai, kad knyga taip graibstoma, tapo malonia staigmena jam pačiam. 2014-aisiais pradėtos rašyti knygos misija ir šviečiamoji – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms. Be to, knyga tapo paramos projekto Lietuvos kariuomenei dalimi – jos pelnas bus skirtas laisvalaikio erdvėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione, įsikūrusiame Tauragės r. Sakalinės miške, įrengti. Apie visa tai kalbiname patį autorių, Dovydą Pancerovą, jau 10 metų aktyviai rašantį  gynybos, kariuomenės temomis.

– Papasakokite, kaip kilo idėja rašyti knygą apie Ukrainą, kaip rinkote medžiagą?

– Viskas įvyko natūraliai. 2014 metų sausio 23 dieną atostogavau gimtojoje Šilutėje, kai man paskambino kolega fotografas Vidmantas Balkūnas. Jis pasakė, kad su kitu kolega Vaidu Saldžiūnu išskrenda į Ukrainos sostinę Kijevą stebėti Maidano protestų. Aš atostogavau, todėl formaliai negalėjau keliauti į komandiruotę, bet nusprendžiau, kad galiu atostogauti ir Maidane. Tą patį vakarą išvykau autobusu į Klaipėdą, naktį iš Klaipėdos keliavau į Vilnių ir kitą rytą jau buvau Kijeve.

Buvau visiškai nepasiruošęs tokiai patirčiai. Į Maidaną keliavau su džinsais ir sportiniais bateliais, kuprinėje turėjau higienos priemonių ir kvepalų. Tada net nepagalvojau, kad gali prireikti šarvinės liemenės ir šalmo. Tiesiog, tada realiai nesupratau, kur keliaujame ir į kokią padėtį pateksime. Tai supratau jau vėliau, kai nuėjome į Maidaną. Įsivaizduokite: tau už nugaros – normaliai veikiantis miestas, niekuo nesiskiriantis nuo Tauragės, Vilniaus ar Klaipėdos; priešais tave – barikada, kokių 2–3 metrų aukščio. Įžengę pro ją patekome į šizofrenišką aplinką: kaukėti žmonės, šalmai, šarvinės liemenės, lazdos, užimti pastatai, smėlio maišai. Lyg būtum kare.

Tada Maidane praleidome apie savaitę. Vėliau su Vidmantu vėl grįžome, fiksavome revoliuciją ir sukilėlių pergalę. Matėme, kaip Ukrainoje prasidėjo chaosas ir suirutė. Todėl po Maidano buvo natūralu, kad keliavome į karo zoną rengti reportažų.

Taigi knyga ir pasakoja apie šias keliones. Sakyčiau, kad „Kiborgų žemė“ yra kelio knyga, kurioje keliaujama dviem sluoksniais – fizinė kelionė per revoliucijos ir karo krečiamą Ukrainą ir vidinė kelionė, nuo karo romantizavimo iki suvokimo, kad kare tikrai nėra nieko romantiško.

– Kuo jūsų knyga skiriasi nuo kitų knygų apie karą?

– Nenorėčiau kalbėti apie tai, kokia yra pagrindinė knygos idėja. Ją turėtų atrasti pats skaitytojas. Kiekvienas pasakojimą supranta savaip ir tai yra teisinga. Mano tikslas buvo rašyti paprastai ir įtraukiančiai, be politikos ir apžvalgų, kad kiekvienas skaitytojas jaustųsi tarsi kartu su manimi keliautų per kariaujančią šalį. Pasakojau apie žmones kare, ne tik karius. Juk ir aš buvau žmogus kare – paprastas bičas su kvepalais kuprinėje, kuris per savo naivumą visiškai nepasiruošęs pateko į karą. Skaitytojui nereikia domėtis karu ar domėtis Ukrainos įvykiais, kad suprastų knygą. Tai paprastas pasakojimas apie tai, kaip žmogus jaučiasi patekęs į tokią situaciją.

Kuo ji skiriasi nuo kitų? Gal tuo, kad šis pasakojimas yra labai atviras. Kai sėdau rašyti knygos, susitariau su savimi, kad pasakosiu viską, kas tuo metu vyko mano asmeniniame gyvenime. Ne tik fronte. Tad knyga labiau pasakoja ne apie mūšius, statistiką ar kokią nors karo taktiką. Norėjau parodyti, kad karas yra ne tik tai – karą sudaro daugybė keistų, sunkių situacijų, į kurias patenka tam nepasiruošęs žmogus. Pasakoju ne tik apie išgyvenimus pavojingose situacijose, bet ir apie sunkią kasdienybę sugrįžus iš karo zonų.

Visas knygos pelnas bus skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui. Kaip kilo idėja remti būtent šį batalioną?

– Žurnalistu dirbu jau daugiau nei dešimt metų ir gynybos, kariuomenės temos buvo vienos iš pagrindinių. Daug mano tikrų draugų yra kariai, todėl žinau, kuo jie gyvena, kokios problemos, kokia jų kasdienybė.
Kai parašiau knygą, 15min sukūrė paramos Lietuvos kariuomenei idėją – norėjome parodyti, kad prie valstybės saugumo turi prisidėti ne tik valstybės institucijos, bet ir pati visuomenė. Kartu, būdami naujienų portalas, nenorėjome pirkti ginklų, optinių taikiklių ar uniformų – norėjome kariuomenę paremti edukacijos srityje.

Ilgai svarstėme, kokį socialinį projektą galėtume sukurti. Tada sužinojome, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas yra arčiausiai sienos su Rusija esantis Lietuvos kariuomenės dalinys ir labiausiai nutolęs nuo miestų. Nuvykę pamatėme, kad Kęstučio batalione tarnauja daug savanorių šauktinių, o jų laisvalaikis labai ribotas – jie tarnauja ir gyvena Sakalinės miško gūdumoje, bazėje, o pramogų ten labai mažai. Taip ir sugalvojome, kad už knygos pelną, žmonių paskirtus pinigus ir 15min lėšas galėtume įrengti kariams modernią biblioteką ir poilsio erdvę.

– Kokią sumą paramos tikitės surinkti ir skirti Kęstučio batalionui? Kada ir kaip bus įgyvendinamas paramos projektas?

– Projektui reikės kelių dešimčių tūkstančių eurų. Dalis pinigų bus surinkta iš knygos pelno. Per specialų šio projekto puslapį 15min.lt/kariuomenei/parama žmonės jau paaukojo apie 7 tūkst. eurų. Prisideda ir verslininkai, įmonės, didžiąją dalį pinigų skirs 15min.

Už surinktas lėšas Kęstučio batalione įrengsime šiuolaikišką biblioteką ir poilsio erdvę, kurioje bus stalo žaidimų, žaidimų kompiuterių, televizorių, kitos laisvalaikio technikos. Pagal mūsų planą, šias erdves turėtume įkurti rugsėjo mėnesį. Tikiuosi, kad tada į atidarymo renginį galėsime pakviesti ne tik karius, bet ir visus tauragiškius.

– Kokiu tiražu yra išleista Jūsų knyga? Kiek jos egzempliorių jau yra parduota? Ar tikėjotės tokio susidomėjimo?

– Pirmasis tiražas buvo 2 tūkst. skaitytojai jį išpirko per pirmąją savaitę. Dabar Lietuvos knygynus jau pasiekė antrasis knygos tiražas, kuris yra apie 2,5 tūkst. Pirmąją savaitę tai buvo perkamiausia knyga didžiuosiuose knygynų tinkluose, kiek mačiau, beveik visuose knygynuose „Kiborgų žemė“ patenka tarp pačių perkamiausių. Panašu, kad bus ir trečiasis tiražas, nes antrasis sparčiai tirpsta.

Tiesą sakant, nesitikėjau nieko. Rašiau knygą, nes norėjau papasakoti savo istoriją, norėjau, kad ta istorija būtų atvira. Man reikėjo atitrūkti nuo Ukrainos įvykių ir pamiršti sudėtingus išgyvenimus, todėl ir nusprendžiau viską sudėti į knygą. Gal tai pompastiškai skamba, bet man „Kiborgų žemė“ buvo savotiška išpažintis. Žinoma, norėjau, kad žmonėms knyga būtų įdomi ir patiktų, bet nedėjau jokių vilčių. Galvojau taip: jeigu knyga nebus perkama – viskas gerai, juk ne dėl to rašiau, jeigu bus perkama normaliai – labai gerai. Negalvojau, kad pirmąjį tiražą iššluos per kelias dienas.

– Ar didelio gerbėjų būrio sulaukėte Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo  metu, kokias mintis jie išreiškė? Kaip manote, dėl kokių priežasčių žmonės skaito tokias knygas?

– Susidomėjimas buvo toks didelis, kad į knygos pristatymo renginį netilpo visi norintys. Vėliau dalinau autografus leidyklos „Alma littera“ stende, kur nusidriekė eilės. Kaip autoriui, buvo labai smagu tai matyti. Pasirašinėjau dvi dienas, kol sekmadienio popietę skaitytojai išpirko visas knygas ir jau tiesiog nebebuvo ką pasirašinėti. Vilniaus knygų mugėje „Kiborgų žemė“ buvo viena iš perkamiausių knygų.
Dauguma skaitytojų sakė, kad skaitė mano straipsnius iš Ukrainos ir jiems patiko rašymo stilius. Kiti pasakojo, kad perskaitė „Kiborgų žemę“ per dieną, kai kurie per kelias valandas. Buvo ir tokių, kurių draugai skaitė knygą ir rekomendavo. Daliai žmonių patinka mano pasakojimo stilius, daliai – įdomūs Ukrainos įvykiai, kiti girdėjo apie įdomiai sukonstruotą istoriją. Kai kuriuos nustebino toks atvirumas ir asmeninio gyvenimo detalės, pasakojimas apie žurnalistikos užkulisius.

Man buvo smagu išgirsti, kad skaitytojai knygą pirko ir dėl paramos Lietuvos kariams idėjos, ir dėl knygoje pasakojamos istorijos. Beje, mane nustebino, kad dauguma pirkėjų buvo merginos ir moterys. Įsivaizduojama, kad knyga apie karą gali būti įdomi tik vyrams. Bet tai tarsi rodo, kad karas įdomus visiems, o „Kiborgų žemė“ yra ne tik apie karą.

Dėkojame už pokalbį.

Jaunoji smuikininkė Agnė Gečaitė, nuo 5-erių žibanti ryškiausiose tarptautinėse ir Lietuvos klasikinės muzikos scenose, sekmadienį grieš smuiku Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame iškilmingame koncerte „Vaikai vaikams. Dedikacija Maestro“. M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojama vienuolikmetė tauragiškė ir kiti stipendininkai scenoje pasirodys  kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus. Koncertą tiesiogiai transliuos kanalas „LRT Kultūra“.

Dovydas Kaminskas – mero patarėjas, vienas jauniausių Tauragės rajono politikų, turintis aiškią gimtojo miesto viziją ir skleidžiantis ją visomis įmanomomis priemonėmis. „Vlogai“ socialiniuose tinkluose, dalyvavimas jaunimo organizacijų veikloje, bėgimo maratonai – tai tik keletas sričių, kuriose, be darbo mero komandoje, šis vyras save išreiškia, siųsdamas tauragiškiams aiškią žinutę: Tauragėje yra ką veikti, savo miestą turime kurti kartu.

Paskelbti 16 Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų – „Auksinių scenos kryžių“ – nominantai. Tarp jų – tauragiškis operos solistas Liudas Mikalauskas, į apdovanojimą pretenduojantis už vaidmenis operose „Don Karlas“ ir „Vindzoro šmaikštuolės“.