2019 Rugpjūčio 24 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Svečiuose pas Zenoną Radvilą

  • Įkelta: 2017-02-07
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Pas liaudies meistrą, juvelyrą, Tautodailininkų sąjungos Tauragės skyriaus pirmininką Zenoną Radvilą pasikalbėti nuvykome ūkanotą žiemos rytą. Žilagalvis menininkas palydėjo į rūsyje įrengtas dirbtuves, kurias nė kiek neperdedant galima vadinti jo dirbinių muziejumi. Čia kiekviename kampelyje įsikurdinta po skulptūrą, regis kiekvienas gelžgalis ar medis Zenono rankose atgyja, įgauna formą ir tampa kokia nors mistine būtybe, o meninę kompoziciją sukurti galima iš bet ko, ką mato akys. Šia kūrybine energija persisunkusios visos Zenono būsto sienos, tenai užėjęs pajunti, kad pakliuvai į visiškai kitokią, nekasdienišką erdvę, kurios ore tvyro darbštumas, kūrybiškumas ir išmintis.

Tauragės r. Butkelių kaime gyvenantis 75-erių nusipelnęs liaudies meistras, juvelyras Zenonas Radvila visą savo gyvenimą pašventė tautodailei. Anksčiau kūręs iš medžio, jau kelis dešimtmečius Zenonas iš įvairių metalų kala juvelyrinius dirbinius. Daug Zenono Radvilos darbų pasklidę po visą Lietuvą, jų turi Palangos Gintaro ir kiti muziejai. Meno kūrėjo statusą turinčio liaudies meistro darbai eksponuojami zoninėse, respublikinėse bei tarptautinėse parodose. Glaudžiai menininkas bendradarbiauja ir su Tauragės krašto muziejumi, ne kartą eksponavusiu jo darbus.

Zenono žmona – Agota taip pat užsiima kūrybine veikla, tiesa, kitokio pobūdžio – augina ir formuoja dekoratyvinius medelius. Kieme puikiai dera Zenono rankų kūriniai iš metalo, cemento, medžio ir įvairiausių kitų medžiagų bei Agotos suformuoti visžaliai augalai. Pora buvo įvertinta respublikiniame gražiausios sodybos konkurse.

Savamokslis meistras

Zenonas R. teigė dar būdamas vaiku turėjęs pomėgį drožinėti, lipdyti, galbūt „gyslelę“ paveldėjo iš senelio, kuris taip pat mėgęs medžio dirbinius.

– Poreikis dainuoti, šokti, skraidyti, konstruoti yra žmogaus viduje užprogramuotas, – sako Zenonas, ir akivaizdu, kad jis tą poreikį jaučia kasdien – jo rankos niekada nebūna dykos. Meistro teigimu, kad ir kiek būtų talento, 95 procentų lemia darbštumas.

Pokario metais augusio tautodailininko aistros menui nepražudė nei biednystė, nei vėliau sovietų valdžios represijos. Nors tais laikais, dar vaiku būdamas, neturėjo net popieriaus piešti eskizams, didelio noro kurti vedamas sugebėdavo rasti išeitį – piešdavo ant laikraščių paraščių. Armijoje surado bendraminčių, mat tarnavo technikų būryje, kurie sugebėdavo iš nurašytų elektronikos dalių susikonstruoti net televizorių, radiją.

Linos Lasauskaitės nuotraukos

Mokslų Zenonas nebaigė – vietoje to skaitė knygas, domėjosi, ir dabar nepraleidžia progos apsilankyti parodose, tautodailininkų mugėse, semiasi patirties, gilina žinias ir internete. Visus darbo įrankius auksarankis pasidirbdina pats. Šiandien jo dirbtuvės – namo rūsyje įrengti keli kambarėliai, nukabinėti įvairių laikotarpių menininko darbais, kuriuos Zenonas R. įsirengė pats, per visą savo gyvenimą, kaip pats sakė, dėdamas plytą ant plytos.

– Visą gyvenimą mokinausi ir dabar tebesimokinu, bet diplomo neturiu. Ieškojau ir klydau, buvo ir paklydimų ir atradimų. Dauguma tautodailininkų tokie. Yra daug gabių menininkų, kurie nesiekė mokslų, kai kurie jau išėję anapilin, bet jei būtų mokęsi, pagrindus gavę, nežinia, kuo būtų tapę, – svarstė Zenonas Radvila, paklaustas, iš kur išmoko medžio drožybos meno.

Muziejus rūsyje

Tarp dirbtuvių sienas puošiančių tautodailininko darbų – skulptūros jo paties sukurta medžio apdirbimo technologija, kai drožinėjimas derinamas su deginimu, tai pats Zenonas R. vadina medžio sendinimu. Dirba meistras su įvairiausiomis medžiagomis – mėgstamiausios teigė neturintis. Juvelyro rankose gimsta unikalūs papuošalai, kur derinami įvairūs metalai ir Lietuvos auksas – gintaras. Kažkada kūrė papuošalus ir iš medžio. Meno kūriniais tampa net lietvamzdžiai, senos monetos, senos pasagos, o Zenono keramikos dirbiniai tik palietus išduoda savo kilmę.

Menininkas pasakojo, kad idėjos kūriniams gimsta įvairiausiais momentais, net sapnuojant. O kol tai pavirsta realiu dirbiniu, gali praeiti ir metai – mintį reikia subrandinti. Dažnai vienu metu kuria ir keletą darbų.

Paklaustas, ar daro juvelyrinius dirbinius pagal užsakymus, Zenonas susimąsto:

– Anksčiau darydavau, ypatingai iš tauriųjų metalų, bet kartais užsakovo norai būna neįgyvendinami, o jei ateina su savais eskizais, man tai yra neįdomu.

Pusės šimtmečio kelias

Tautodailininkų sąjungos Tauragės skyrius, kurio pirmininkas yra Z. Radvila, gyvuoja jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Pasak Zenono, pirmiausia susikūrė Žemaitijos tautodailininkų asociacijos skyrius Klaipėdoje.

– Galiu džiaugtis, būdamas vienu iš tautodailės pradininkų, kurie kūrė Tauragėje, daug jų jau yra iškeliavę pas šv. Petrą. Taip pat džiaugiuosi, kad tautodailė dabar yra plėtojama, skiriama žmonėms, ne taip, kaip sovietmečiu. Viskas buvo valdiška, o menininkas savo darbų savarankiškai parduoti neturėjo teisės. Į pirmuosius tautodailininkus mugėse, sugriuvus Sovietų Sąjungai, valdžia taip pat žiūrėjo kreivai – gamink, dirbk, bet, gink Dieve, neparduok. Šis stereotipas, kad menininkas turi dirbti už dyką, vis dar gajus. Niekas nenori suprasti, kad reikia ir duoną iš kažko valgyti, – kalbėjo liaudies meistras. – Dabar geriausias pasitikrinimas yra mugė. Nuvyksti su savo gaminiais ir matai, ar perka, ar ne. Ar reikia liaudžiai, ar nereikia.

Zenonas – ne tik talentingas, bet ir apsukrus. Tautodailininkas visą gyvenimą gebėjo pragyventi iš savo kūrybos. Gyvendamas Tauragės rajone, beveik 20 metų iki pensijos dirbo Kauno dailės kombinatui, kurį įkūrė Dailininkų sąjunga. Dirbdavo namuose, veždavo meno Tarybai vertinti  autorinius juvelyrinius darbus ir gaudavo honorarą. Prieš tai dirbdino serijinius gaminius Liaudies kūrybos gaminių įmonėje. Visoje Lietuvoje buvo išvystyta prekybos meno dirbiniais sistema, savo darbus menininkai pristatydavo iš visos respublikos. Medžiagas suteikdavo pats kombinatas. Kaip pasakojo Zenonas R., kauniečiai stebėdavosi, kad menininkas iš kaimo pats savo iniciatyva sugebėjo „prasimušti“. Pavyduolių atsirasdavo ir Tauragėje, žmonės negalėdavo atsistebėti, kaip „niekur nedirbantis“ Zenonas sugebėjo pasistatyti namą ir pragyventi vien iš meno dirbinių.

Paklaustas, ar nejaučia konkurencijos dėl šiuo metu rinką užvaldžiusių pigių bižuterijos dirbinių, juvelyras nesutrinka:

– Tai skatina menininkus dar labiau kurti ir atsverti, šviesti žmones, didinti meno vertę. 

Asociacijos „Mažoji scena“ vadovė, režisierė Genovaitė Urmonaitė tauragiškius nustebino naujame amplua. Aktorė filmavosi populiariame seriale „Rezidentai“, kuris rodomas per TV3 televiziją.

Spalvingąją teatralę Genovaitę Urmonaitę turbūt pažįsta visi tauragiškiai. Nors šiuo metu 38-erius metus teatro scenai atidavusi režisierė mina darbo biržos slenkstį, veiklos jai tikrai netrūksta. Gastrolės su Asociacijos „Mažoji scena“ teatru, 24-erių metų tradicijas turinčio Mėgėjų teatrų festivalio organizavimas, teatralizuoti pasirodymai miesto bendruomenėse – režisierė teigė suskaičiavusi, jog per 2016-uosius metus 50 vakarų praleido scenoje, o kur dar repeticijos. Prieš Kalėdas Genovaitė su bibliotekininke Birute Jogėliene svečiavosi JAV, pakviesta Lietuvių išeivių bendruomenės pirmininkės Sigitos Šimkuvienės. Ten ne tik rengė lietuvių bendruomenėms pasirodymus, bet ir sėmėsi patirties bei įkvėpimo. 

„Wide Wings“ studija šią savaitę internete išplatino istorijų ciklo „O kas, jei ne mes“ pirmąją dalį. Šia proga studijos vadovas Gediminas Tamulynas, scenaristė  Lina Jazbutytė ir istorijos herojus Maltos ordino Tauragės skyriaus vadovas Saulius Oželis lankėsi LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ bei pristatė savo pirmąją istoriją televizijos žiūrovams.