Tauragės rajone, Mažonuose gyvenanti ilgaamžė Adelė-Paulikaitė-Akstinienė vasario 17 dieną atšventė savo 90-ąjį gimtadienį. Šia proga ją ir aplankėme. Pravėrus jos namų duris, mus pasitiko garbaus amžiaus, bet dar žvali, išmintingo veido, gerų šviesių akių, aiškaus proto senolė bei rūpestinga jos globėja Regina Paulikienė. Jaukioje savo namų aplinkoje senutė noriai sutiko su mumis pabendrauti bei pasidalinti savo jaunystės prisiminimais. Kaip ir daugeliui to laikmečio žmonių, sovietinės okupacijos laikotarpiu jai teko patirti žiaurius ir dramatiškus išgyvenimus. Nors sunku apie tai kalbėti, tačiau jubiliatė, tramdydama ašaras, dalijosi savo prisiminimais. Tuo sunkiu laikotarpiu jai teko iškęsti politinės kalinės dalią.
Globojo mokytoja
Adelė Paulikaitė-Akstinienė pasakojo, kad gimė 1927 m. Laukininkų kaime, Sungailiškių seniūnijoje, Tauragės apskrityje, Juozo Pauliko ir Marijonos Pilypaitės-Paulikienės šeimoje. Tėvai užaugino aštuonis vaikus: keturias dukras ir keturis sūnus. Jiems priklausė 12 ha žemės, tad vaikystė gausioje šeimoje nebuvo lengva. Vėliau tėvai pasistatė namą ir persikėlė gyventi į Šaukėnų kaimą, netoli Sungailiškių. Gabi mergaitė siekė mokslo – lankė Sungailiškių pradinę mokyklą ir sėkmingai ją baigė. Jos mokytojas buvo Boleslovas Turcinavičius, dabartinio verslininko Algirdo Turcinavičiaus, gyvenančio Pagramantyje, tėvas. Gabią mergaitę pastebėjo Sungailiškių pradinėje mokykloje tuo metu dirbusi mokytoja Tamašauskienė, kuri pakvietė ją į savo šeimą, padėti prižiūrėti vaikų.
Baigusi pradinę mokyklą, ji išvyko į Tauragę ir apsigyveno Tamašauskų šeimoje, nes jautė pareigą užsidirbti pragyvenimui, kadangi buvo antra iš vyriausių šeimos vaikų. Žinodama mergaitės gabumus, ypač kalboms, mokytoja Tamašauskienė padėjo jai toliau tęsti mokslą Tauragės gimnazijos vakariniame skyriuje. Baigusi šešias gimnazijos klases, ji susirgo tymais ir toliau tęsti mokslo gimnazijoje dėl ligos nebegalėjo.
Pasveikusi įsidarbino Tauragės prekybos skyriuje, parduotuvėje, tvarkė buhalteriją. Tuomet jau kūrėsi sovietinė valdžia. Ji turėjo gerą draugę, pavarde Uginčiutė, dirbusią pasų skyriuje milicijoje. Adelė dažnai pas ją užeidavo į darbą. Kadangi Adelė gražiai rašė, leisdavo sienlaikraščius, o tai žinojo ir ši draugė, todėl priviliojo ir ją dirbti pasų skyriuje. Patikrinus jos braižą, šiam darbui ji tiko ir buvo priimta.
Lemties šešėlis
Dirbdama milicijoje Adelė susidraugavo su Gertrūda Sutkaityte, kuri dirbo rajono vykdomajame komitete, metrikacijos skyriuje. Pas šią atvažiuodavo jos draugė Marytė Jaraitė iš Laukuvos, Šilalės rajono. Su ja taip pat susibičiuliavo ir Adelė. Jaraitės mama su kitais vaikais buvo ištremta į Sibirą, o tėvas su Maryte slapstėsi nuo tremties, todėl išvyko gyventi į Kauną ir pasikeitė pavardes. Kartą Marytė Jaraitė atvažiavo į Tauragės miliciją, tikėdamasi išsiimti pasą kita pavarde. Ji atėjo į milicijos pasų skyrių prie langelio, kur būdavo išduodami nauji pasai. Kai žmogus atvykdavo pasiimti paso, Adelė apie tai turėdavo pranešti milicijos vadovybei – tokia buvo tvarka. Pasus išduodavo vakarais. Kai tik Marytė pasiėmė pasą ir išėjo į lauką, tuoj pat gatvėje ir buvo suimta. Matyt buvo sekama. Netrukus buvo suimta ir Adelė, nes buvo išsiaiškinta jos draugystė su Jaraite bei Sutkaityte. Visų draugių likimas pakrypo viena linkme, jos visos atsidūrė sovietinio saugumo akiraty bei buvo perduotos karinio tribunolo teismui.
Sunki kalinės dalia
1946 m. spalio 29 d. ji buvo nuteista 4 metams laisvės atėmimo, pritaikius BK 58 str. 1 d. – kaip ryšininkė. Tuo metu Adelei buvo 19 metų. Tardymas vyko Tauragės „Šubertinėje“. Po teismo buvo išvežta į Šilutės kalėjimą, bet ten ilgai nelaikius, buvo pervežta į Vilniaus kalėjimą. Po dviejų savaičių Adelę bei kitas jos likimo drauges išvežė į Kemerovo apskrities Berzaso rajoną, kur buvo paskirstymo punktas. Ten buvo keli tūkstančiai įvairių tautybių merginų – rusių, lietuvių ir kt. Vėliau jas apgyvendino barake-lageryje, kurio viename gale buvo politiniai kaliniai, kitame kriminaliniai nusikaltėliai. Iš karto politinės kalinės buvo varomos už zonos ribų dirbti statybos darbus. Ten reikėjo kasti „katlavanus“ (pamatus) namams statyti.
Šiame būryje buvo ir Antano Smetonos giminaitė Verutė Krištaponytė, dar viena mergina iš Kauno – Danutė Dzevečaitė bei dar dvi mokinės iš Marijampolės, kurios buvo labai gražios ir draugiškos merginos. Šiose apylinkėse gyveno ir tremtiniai, graikų ir vokiečių tautybių, buvo ir lenkų, totorių, ukrainiečių, tačiau jie neturėjo teisės statyti gyvenamųjų namų, juos statė politiniai kaliniai. Į darbus ir atgal į zoną buvo varomi lydint sargybiniams. Nebuvo galima kalbėti, bendrauti, būdavo griežti nurodymai ir bauginimai, jei neklausys komandos, bus panaudotas ginklas. Miegodavo ant narų, kur būdavo keturios lovos.
Vos išgyveno
Atvykus į šį paskirstymo punktą, pirmos dienos ankstų rytą į kamerą atėjo sargybinis, pakėlė keturias ar penkias moteris ir išsivedė už zonos ribų. Ten stovėjo 50 tonų talpa kuro, iš kurios į požemines patalpas reikėjo tą kurą „išpompuoti“. Kuro buvo likę nedaug, nes buvo sugedęs simofonas. Tada sargybinis liepė vienai iš moterų lįsti į šios talpos vidų ir kibiru semti benziną bei jį paduoti sargybiniui. Kadangi iš šio būrelio moterų Adelė buvo jauniausia ir liekniausia, tai į talpos vidų ji ir buvo nuleista. Atsidūrusi talpoje, Adelė pajuto, kad ten trūksta oro, pasilenkusi ji dar bandė semti kibiru benziną, tačiau tuoj pat nualpo. Jau prieš lipant į talpą buvo pasakyta vieną koją įkelti į kibirą, o per juosmenį buvo perrišta virve. Matyt sargybiniui jau buvo žinoma, kad taip gali nutikti. Sargybinis Adelę ištraukė į viršų ir paguldė ant žemės, nes ji buvo pamėlusi ir be gyvybės ženklų. Kaip ji atrodė, pasakojo ten tuo metu buvusios kitos merginos. Po to arklio traukiamu vežimu ji buvo išvežta į zonos ligoninę, kur buvo gydoma dvi savaites. Gydė lenkų tautybės gydytojas, kuris taip pat buvo politinis kalinys.
Vėliau Adelės nuosprendis teismo buvo peržiūrėtas ir ji buvo perteista, bausmė buvo šiek tiek sumažinta ir po šio teismo ji buvo perkelta į kitą lagerį. Darbas taip pat pasikeitė, buvo šiek tiek lengvesnis. Reikėjo Jenisėjaus upe plukdyti rąstus. Prižiūrėjo žydų tautybės prižiūrėtojas, kuris buvo geras žmogus, kai pavargdavo nuo sunkaus darbo, jis moterims leisdavo šiek tiek pailsėti ir pasėdėti. Už gerą darbą bausmė taip pat buvo mažinama.
Grįžusi rado meilę
Į laisvę Adelė buvo paleista 1950 m. rugsėjo mėn. Grįžo traukiniu į Tauragę. Kelionė buvo su persėdimais – iš Novosibirsko iki Maskvos, po to iki Vilniaus. „Keistas jausmas apėmė išėjus už zonos, kai niekas nesekė iš paskos, sunku buvo tuo patikėti, kad vėl esu laisva“– pasakojo Adelė. Grįžusi į Tauragę, ji tuoj pat nuėjo pas savo draugės Gertrūdos mamą, tačiau Gertrūda dar nebuvo grįžusi iš įkalinimo vietos. Ji taip pat buvo nuteista keturiems metams nelaisvės, tačiau kur ji kalėjo, Adelė nežinojo, bet jautė, kad kažkur netoli tos vietos, kur ir ji pati. Toje vietovėje augo kedrai, eglės, ir kai juos varydavo į darbus, ji kedrų kamienuose pastebėdavo išraižytus piešinius, panašius į Gertrūdos braižą. Iš šių paliktų ženklų medžiuose ji suprato, kad Gertrūda kur nors netoli turėtų būti.
Grįžusi į Lietuvą, Adelė sukūrė šeimą, bet savo vaikų nesusilaukė, tačiau darnų, gražų ir ilgą amžių ji nugyveno su savo mylimu vyru Juozu Akstinu. Susigraudinusi ji pažvelgė į jo nuotrauką, esančią svetainės kambaryje ir pasakė: „čia mano mylimas žmogus, kurio netekau prieš keletą metų“. Nors Dievulis ar gamta neapdovanojo Adelės šeimos palikuonimis, tačiau artimųjų meilės ir dėmesio Adelei tikrai netrūksta. Šiuo metu ja nuoširdžiai ir su meile rūpinasi krikštasūnio šeima. Ir mūsų apsilankymo metu namuose radome jos mielą globėją Reginą Paulikienę.
Pykčio širdyje nėra
Pasakodama šiuos skaudžius išgyvenimus Adelė nesulaikė ašarų, jaudinosi. Ji sakė nežinanti, dėl ko ją nuteisė, atrodo niekam nieko blogo nepadarė, bet išgirdusi nuosprendį padėkojo už tai, nes neliko daugiau ką sakyti. Kalbant su garbingo amžiaus ir visokių gyvenimo negandų mačiusia bei išmintimi švytinčia senole sunku patikėti, kad jokio pykčio dėl tokios neteisybės jos širdyje nėra. Ji ramiai i dėsto mintis iš savo skaudžių jaunystės prisiminimų, stebindama itin gera atmintimi. Tik retkarčiais ji atsidūsta, nubraukia ašarą, susimąsto ir toliau pasakoja savo atsiminimus, sakydama: „toks buvo laikas ir nieko nepadarysi, atsidūriau ir aš šių negandų sūkury“. Lieka tik palinkėti Jubiliatei Adelei Akstinienei puikios sveikatos, dar daug gražių ir saulėtų dienų bei artimųjų meilės ir dėmesio. Ji to tikrai nusipelnė.