Adventas simbolizuoja liturginių metų pradžią ir užima ypatingai svarbią vietą tarp krikščioniškųjų tradicijų. Šiuo laikotarpiu katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, mąsto apie egzistencijos prasmę ir dvasinį augimą. Apie šį maldos ir rimties, laukimo ir susikaupimo metą pasakojo Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas, dekanas Vytautas Gedvainis.
Svarbiausia vertybė – meilė Dievui ir žmogui
– Advento laikotarpiu žmonija prisiliečia prie nepaprasto įvykio, kurio metu Dievo meilė didžiule begalybe išsilieja į žemę, kai pats Dievas priima savo kūrinio – žmogaus – prigimtį, – kalbėjo kunigas. – Kokia įdomi plotmė – Visatos Karalius gimsta kūdikiu oloje. Dievas atėjo į Žemę, nes mylėjo žmogų.
Klebonas kvietė nenutolti nuo pagrindinės advento laikotarpio prasmės: „Šiuo metu turi būti atsigręžiama į žmogaus gyvenimą, jo jausmus ir darbus, į žmogaus santykį su Dievu ir su savo artimaisiais. Tai yra maldos ir susitaikymo, gerų darbų laikas, kurio metu reikia apmąstyti: kam aš gyvenu, kokia mano paskirtis, ką aš padariau ir ką dar noriu padaryti?“ Pasak jo, šio laikotarpio metu reikia artimiems žmonėms paruošti nuoširdžias dovanas, būtina laikytis dvasinių ir materialių advento tradicijų, nes taip pagerbiame Dievą, išreiškiame savo meilę ne tik jam, bet ir žmonėms.
– Meilė suteikia tobulumą, ji įprasmina bet kokį gyvenimo veiksmą: atsiprašymą, gero darymą ar pareigos atlikimą. Darbas, atliekamas be meilės ir džiaugsmo, neturi amžinybės nuopelnų artimo žmogaus aspektu. Savo pareigą kiekvienas žmogus, nesvarbu kuo dirbtų – mokytoju, vairuotoju, politiku, pardavėju – turi atlikti su meile, tuomet tai bus įrašyta į Dievo ir Amžinybės knygą, – pasakojo kunigas.
Kalėdinis šurmulys įneša sumaišties
Šiandienos problema, pasak Vytauto Gedvainio, yra išgyvenama pagarbos vienas kitam krizė, kai tėvai negerbia vaikų, vyrai negerbia žmonų, o šios savo vyrus laiko menkaverčiais. Šios priežastys lemia tai, kad gyvendami tuose pačiuose namuose, šeimos nariai atsiriboja vieni nuo kitų savose erdvėse, tarsi vėžlys savo kiaute. Kunigas įžvelgė didžiausią blogybę – artimųjų susvetimėjimą ir priminė, kad Šventame rašte yra mokoma, kaip gerbti artimą žmogų: „sveikinkit vienas kitą šventu pabučiavimu. Intymus pabučiavimas į lūpas yra galimas tik tiems, kuriuos sieja kraujo ryšys – tarp vaikų, tėvų ir senelių. Bučiavimas į skruostą yra ištikimos draugystės ir pasitikėjimo ženklas“.
– Rankos pabučiavimas yra pagarbos absoliutas, – aiškino klebonas. – Šiuo gestu mamytei ir tėveliui yra išreiškiama nuoširdi padėka už gyvybės suteikimą, už paėmimą ant rankų ir nešiojimą, už nuolatinį rūpestį, laiminimą ir saugojimą. Taip yra išreiškiami patys giliausi jausmai.
Vytauto Gedvainio nuomone, advento tradicijų silpnėjimą įtakoja žmonių nuostatos, šaltumas, skubėjimas, uždarumas, nesupratingumas, skirtingos pažiūros ir vertybės. Jis apgailestavo, kad šios tradicijos įgauna neigiamus pokyčius, susijusius su ankstyvu kalėdiniu šurmuliu. Juk laukimo metu negalima blaškytis ir skubėti, nes tai trukdo apmąstymams ir susikaupimui.
– Jei operacinėje būtų didelis triukšmas, įdomu, kaip pavyktų operacija, jei naktį turėtume miegoti triukšmingoje aplinkoje, kaip tai paveiktų mūsų organizmą? – klausė dekanas. – Keturios savaitės turi būti ramios ir skirtos suvokimui, Visatos karaliaus pažinimui. Užsitęsęs išankstinis šventimas išvargina ir ilgainiui nedžiugina.
Kūčių vakarienės sakralumas
Advento tradicijos, pasak dekano V. Gedvainio, yra svarbi tąsa iš kartos į kartą, jos šimtmečiais buvo puoselėtos ir brandintos, todėl kiekvienam tikinčiajam yra brangios ir džiaugsmingos. Gyvenimo tėkmėje šios tradicijos keičiasi veikiamos daugelio dalykų, todėl vieniems jos tampa gyvenimo reliktu, o kitiems tai yra svarbus protėvių palikimas, kurį stengiamasi išsaugoti ir perduoti savo vaikams bei anūkams.
Klebonas teigė, kad būtina branginti Kūčių vakarienės išskirtinumą, nes tai yra vienintelė išlikusi kalendorinė šventė, sutinkama šeimos rate. Kristaus gimimo išvakarės švenčiamos visame pasaulyje, bet Kūčių vakarienę su kalėdaičio laužymu valgo tik lietuviai ir lenkai. Lenkų tautybės popiežius Jonas Paulius II šios tradicijos laikėsi Vatikane, todėl ji išplito po visą pasaulį – šiuo pavyzdžiu pasekė daug tikinčiųjų.
Išskirtinis Kūčių simbolis yra neraugintos kvietinės duonos gabalėlis – kalėdaitis. Būtent tokia duona yra naudojama Eucharistijoje, tokią duoną kunigai per kunigystės sakramentą, tardami Paskutinės vakarienės Kristaus žodžius, paverčia Jėzaus kūnu ir krauju. Šita duona, pašventinta per pirmąjį advento sekmadienį, kiekvieno tikinčiojo namuose turi būti padėta pačioje garbingiausioje vietoje iki tol, kol bus padengtas Kūčių vakarienės stalas.
Dekanas Vytautas Gedvainis skatina Kūčių vakarienei paruošti dvylika patiekalų, nes šis skaičius simboliškai siejasi su dvylika apaštalų, dvylika mėnesių. Pasak jo, šeimoje išgyvenamos nepakartojamos emocijos, kai mama su meile gamina, vaikai skaičiuoja patiekalus, po to visi kartu pasigardžiuodami juos suvalgo. Pasninko metu nevartojama mėsa, grietinė, sviestas, tačiau toks apribojimas skatina kiekvienos šeimininkės išradingumą. Kunigas priminė, kaip reikia subtiliai elgtis šios vakarienės metu.
– Kūčių vakarienės pradžioje amžiumi vyriausias žmogus uždega žvakę, persižegnoja, skaito maldą ir kalėdaitį išdalina artimiesiems. Šie juo dalijasi tarpusavyje, išsakydami vienas kitam gražiausius ir nuoširdžiausius linkėjimus. Vyksta dalijimasis duona, taip simboliškai perduodama šiluma ir ramybė, – pasakojo klebonas. – Dievas per duoną ateina, maitina, stiprina ir veda į potyrius, dvasinę kelionę ir amžiną gyvenimą. Pavakarieniavus būtina sukalbėti maldą ir skubėti į Kristaus gimimo nakties Mišias. Maldos, skaitomos vakarienės pradžioje ir pabaigoje, yra maldaknygės Kūčių vakarienės skyrelyje.
Kūčių rytą šv. Mišios Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos įprastai, o Kristaus gimimo Bernelių šv. Mišios prasidės 21.00 val. Prieš tai dainuos jaunimo choras,vadovaujamas Kornelijaus Pukinskio. Jie yra parengę ypatingą programą, todėl tikintieji kviečiami ateiti pusvalandžiu ankščiau.
Kristaus gimimo eglutė
Klebonas V.Gedvainis pasakojo, kad eglutę reikia puošti Kūčių dieną, o esant poreikiui – keletą dienų prieš šventes. Anksti papuošus ji spėtų atsibosti, būtų neįdomi, nekvepėtų miško gaiva, imtų byrėti spygliai. Švč. Trejybės bažnyčioje Kristaus gimimo eglutė su ypatingu džiaugsmu įžiebiama Kūčių rytą. Visai nesvarbu, ar eglutė natūrali, ar pagaminta iš įvairių medžiagų, kadangi ji yra simbolis.
Krikščioniškajame pasaulyje eglutė nupuošiama sulaukus Trijų karalių šventės. Šis paprotys turi istorinį kontekstą. Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad Adventas ne visada buvo toks, koks dabar. Iki IV a. vidurio jis truko 7 savaites – tiek, kiek dabartinė gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol Advento pabaiga laikyta sausio 6-oji, dabartinė Trijų karalių šventė. 354 m. Bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25-ąją. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis. Bažnyčioje papuoštą eglutę galima laikyti iki Kristaus krikšto – sausio 9 dienos. Pagal seną paprotį, Prakartėlė laikoma ir Kalėdų giesmės giedamos iki vasario 2-osios – Eglutės dienos, kai kūdikėlis Jėzus Marijos ir Juozapo buvo atneštas į šventyklą ir paaukotas Dievui.
„Ir ko tu nori, to linkėk kitam“
– Vieni kitus Kalėdų rytą sveikinkime šventu pabučiavimu ir sakykime: „Su Kristaus gimimo diena, tegul Dievas būna su tavimi“, „Su Šventomis Kalėdomis, tegul Dievas tave lydi“, „Tegul Marija ir Juozapas saugo tavo namus, šeimą ir vaikus“. Linkėkime sveikatos, gilaus tikėjimo ir meilės, o visų kitų dalykų Dievas duos, – kalbėjo klebonas.
Jis pateikė pamokomą Saliamono pavyzdį: „Dievas klausė Saliamono, ko jis nori. Šis pageidavo tik išminties. Kadangi netroško priešo mirties, ilgo amžiaus, turtų ir garbės, Dievas jam suteikė tokią išmintį, kokios neturėjo niekas pasaulyje, dar papildomai suteikė sėkmę ir laimę.“
– Ir ko tu nori turėti, to linkėk kitam. Tu sergi – melskis už visus sergančiuosius, keliauji – melskis už visus keliaujančiuosius, skiriesi – melskis už išgyvenančius skyrybas, važiuoji operuotis – melskis už visus operuojamus, tuomet Dievas padės šimteriopai. Jei Dievo prašai už save, esi vienas Dievui, o jeigu Dievui meldiesi už visus sergančius ir kenčiančius, Dievas pastebės ir tave, – entuziastingai kalbėjo klebonas. – Reikia norėti sveikatos: kai būsi sveikas, tu visko norėsi. Kai visko norėsi – tai nuoširdžiai dirbsi, o kai nuoširdžiai dirbsi – tu visko turėsi.
Kalėdų rytą, 8.00 val., vyks Kristaus gimimo Mišios, kurių metu giedos suaugusiųjų choras. Šią dieną šv. Mišios bus aukojamos 10.00 ir 12.00 valandomis, o vakare – įprastu laiku.
Kalėdojant lankomi parapijos žmonės
Tradiciškai Lietuvoje kalėdojama nuo Visų šventųjų iki Trijų karalių. Pagal Bažnyčios kanonus, parapijoje dirbantys kunigai, vadovaujami klebono, turi aplankyti parapijos tikinčiųjų šeimas. Pasak Vytauto Gedvainio, laikantis lietuviškos tradicijos, katalikai pasikviečia kunigą į savo namus. Bet kurios gatvės atstovai gali organizuoti lankymą sudarydami sąrašus, kurie kaimynai ir kokiu laiku norėtų sulaukti kunigo savo namuose, o surinktą informaciją atnešti į raštinę. Kalėdojimas vyksta iki 22 val.
Kalėdojimo prasmė – kunigo susitikimas ir betarpiškas bendravimas su šeima, pasidalijant jos džiaugsmais ir vargais, išsprendžiant iškilusias problemas. Lydintis asmuo kunigo laukia lauke, kartu su juo į parapijiečių namus neina, siekiant išlaikyti slaptumą. Labai svarbus momentas, pasak klebono, yra namų palaiminimas. Juk į namus užeina žmonės ne tik su gerais, bet ir su blogais ketinimais, negatyviomis mintimis, todėl kunigas, Dievo įgaliotas, Dievo vardu pašventina ir palaimina tikinčiojo namus, kviesdamas gyventi meilėje, ramybėje ir darnoje.
– Būkime geresni ir pakantesni vieni kitiems, supraskime, kad šalia mūsų yra kitokių pažiūrų, kitokių norų žmonės. Didžiausia blogybė – siekti, kad kitas žmogus mąstytų ir gyventų taip, kaip mes. Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra šiame pasaulyje. Kantrumu, malda ir viltimi pačiam panašėti į jį, o šiam leisti panašėti į save, – savo palinkėjimus kiekvienam gyventojui išsakė klebonas Vytautas Gedvainis.
Bažnyčios choras ruošia staigmeną
Bažnyčios vargoninkas Kornelijus Pukinskis vadovauja 26 asmenų jaunimo chorui, su kuriuo šiuo metu repetuoja šventinę programą, skirtą Kūčių vakarui. Pasak jo, tikinčiųjų laukia maloni staigmena, kuri suvirpins kiekvieno širdį. Vargonininkas kviečia naujus narius, norinčius ir galinčius dainuoti, prisijungti prie choro ir taip garsinti Tauragės parapiją.
