Tauragė ne veltui vadinama fotografų sostine – iš čia kilę fotomenininkai garsina gimtąjį miestą visoje Lietuvoje. Aistė Vaičiulytė Vilniaus fotografų gretas papildė po studijų Malaizijoje. Tačiau veiklos pradžia siekia laikus, kai, dar būdamos mokyklinukės, Tauragėje, negyvenamame tėvų bute įsirengusios studiją, su draugėmis žaisdavo fotografiją. Aistė sako, kad geras fotografas pirmiausia turi turėti gerą akį bei nebijoti eksperimentuoti.
Šiemet baigusi kūrybinių industrijų studijas VGTU, Aistė Vaičiulytė jau gyvena iš fotografijos ir jai skiria didžiąją dalį savo laiko. Fotografuoja šventes (daugiausiai vestuves), įvairių Lietuvos dizainerių, jaunų „brand‘ų“ drabužius, aksesuarus, rengia asmenines, porų, šeimų fotosesijas, taip pat dirba su nedideliais komerciniais projektais. Didžiausia jos aistra – kelionės, kurios išugdė smalsumą, nuotykių troškimą ir nenorą užsibūti vienoje vietoje. Apie fotografijos subtilybes Aistė sutiko papasakoti „Tauragės žinių“ skaitytojams.
– Kaip susidomėjai fotografija? Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar pomėgis augo palaipsniui?
– Viskas vyko palaipsniui. Gal dešimtoje klasėje pradėjau lankyti fotobūrelį „Kadras”. Tada dar neturėjau fotoaparato, tad tėvai paskolindavo savo paprastą „muilinę“. Kai 18-ojo gimtadienio proga dovanų gavau pirmąjį savo fotoaparatą, tada ir prasidėjo. Su draugėmis rengdavome fotosesijas: viena tapdavo stiliste, kita visažiste, trečia modeliu… Laikinai tuščiame tėvų bute įsirengėm fotostudiją su fonu iš suklijuotų tapetų bei statybinėmis lempomis. Turėjom ir dekoracijų, ir įdomių drabužių. Praleisdavom studijoje valandų valandas, kol, galiausiai, taip leidžiant laisvalaikį, sulaukiau pasiūlymų fotografuoti už pinigus. Esu dėkinga Romualdui Vaitkui – tai turbūt daugiausiai jaunų Tauragės fotografų įkvėpęs mokytojas. Pirmieji „workshop‘ai“, pirmosios kompozicijos, retušavimo pamokos – būtent jis išmokė mane naudotis fotoaparatu, visas jo funkcijas ir nesuprantamus skaičiukus paaiškino paprasta žmonių kalba. Be to, mane visada žavėjo mokytojo reportažinė fotografija, jo kitoks matymo kampas bei genealus natūralios šviesos išnaudojimas fotografijose.
– Ką dažniausiai fotografuoji? Ar turi savo sritį, stilių? Kokio žanro fotografija tavo mėgstamiausia?
– Labai mėgstu stebėti žmones – jie man labai įdomūs ir gražūs. Keliaujant patinka atsisėsti kokioje kavinukėje ir tiesiog stebėti praeivius. Tad ir mano fotografijose karaliauja žmogus. Ypač mėgstu fotografuoti paprastas moteris, merginas. Man patinka padėti joms atsipalaiduoti, atskleisti jų grožį. Ne kartą moterys man yra dėkojusios už tai, kad padėjau pasijusti gražesne, labiau pasitikėti savimi. Kartais rengiame bendrus projektus su visažo bei šukuosenų meistrėmis. Viena kitai siūlome įvairias idėjas, susirandame modelius, lokacijas, reikiamus rekvizitus. Tai leidžia visiškai atsipalaiduoti, galima įgyvendinti idėjas, kurių, galbūt, nepavyko išlaisvinti dirbant su klientais. Taip pat yra keletas dizainerių, kurie prireikus paskolina savo kurtų drabužių.
Mėgstamiausia mano sritis – mados/meninė/konceptuali fotografija. Čia dirbi su didesne komanda, daugiau vietos fantazijai. Bet kuriuo atveju fotosesijos rezultatas yra bendro darbo atspindys. Fotografas gali surasti tinkamas vietas bei gerą šviesą, duoti kelis patarimus fotosesijos metu, kokybiškai nufotografuoti bei retušuoti nuotraukas, tačiau jeigu modelis neįdės pastangų – rezultatas netenkins. Aplodismentų verti tie, kurie pasitiki fotografu, stengiasi ir mėgaujasi procesu.
– Tavo nuotraukos meniškos, jose pasakojamos istorijos. Iš kur semiesi idėjų? Apgalvoji situacijas, kompozicijas iš anksto, ar kuri jas spontaniškai?
– Improvizacija mane žavi tiek gyvenime, tiek kūryboje. Dažnai stengiuosi turėti „plius minus” planą ar pagrindinę idėją, tačiau, kai ateina laikas fotografuoti, neretai viskas pakrypsta priešinga kryptimi, bet tai ir yra įdomu. Kadangi dažniausiai fotografuoju žmonių namuose arba įvairiose kitose vietose, tenka prisitaikyti tiek prie vis naujos aplinkos, tiek nenuspėjamų oro sąlygų, esamo apšvietimo. Asmeninės fotosesijos skiriasi nuo šeimos ar švenčių fotografavimo. Kai fotosesijoje dalyvauja daugiau žmonių, juos sieja tam tikras ryšys – man tai daugiau akimirkų „gaudymas“. Nemėgstu statiškų nuotraukų su aiškiai išdėliotomis dekoracijomis, man reikia, kad žmonės bendrautų tarpusavyje. Dėl to man patinka atvykti į žmonių namus ir fotografuoti jų aplinkoje: namie, kieme, su augintiniais... Dažniausiai viskas vyksta spontaniškai, neįpareigojančiai. Asmeninių fotosesijų metu daugiau laiko skiriame pasiruošimui, iš anksto sugalvojama fotografavimo vieta, stilius. O ir pačios fotosesijos metu modelis gauna daugiau nurodymų. Kaip gimsta idėjos? Įvairiai. Įkvėpti gali bet kas: vieta, žmogus, kurį norėtum nufotografuoti, įvairūs objektai, gamtos reiškiniai, metų laikai, emocijos, netgi drabužiai ar aksesuarai. Mėgstu sportuoti, taigi ne kartą bėgiodama radau gražią vietą fotosesijai. Kartais, susipažinusi su naujais žmonėmis, paprašau jų papozuoti, nes įsivaizduoju juos viename ar kitame amplua. Keliaudama visuomet surengiu bent vieną mini fotosesiją, kur geriausiu mano modeliu visuomet tampa sesuo Laura.
– Kaip manai, fotografija, tai kūryba ar amatas? Kokių savybių turi turėti geras fotografas?
– Fotografija gali būti tiek kūryba, tiek amatas. Mano nuomone, norint, kad ji taptų pragyvenimo šaltiniu, negalima būti vien menininku. Kūryba – tai asmeniniai projektai sau ar fotosesijos, kai klientas visiškai tavimi pasitiki ir leidžia pasireikšti tavo fantazijai. Beveik visais kitais atvejais reikia daug ir kantriai dirbti.
Manau, kad geras fotografas, visų pirma, turi turėti gerą akį. Kartais nusivežu klientus į keisčiausias vietas, jie net nesuvokia, kaip apskritai tokioje vietoje galima fotografuoti, bet vėliau lieka sužavėti rezultatu. Taigi, labai svarbu sugebėti pastebėti galimybes. Komunikabilumas – tai, kaip tu bendrauji su klientais, yra vienas svarbiausių kriterijų geram fotografui. Man patinka bendrauti su žmonėmis, esu gana atvira ir nuoširdi, nuoširdžiai džiaugiuosi matydama laimingus žmones. Nežinau kodėl, bet kaskart labai jaudinuosi prieš vestuvių ceremoniją, kaskart virpa širdis, kai nuotaka žengia prie altoriaus ar skaitomi priesaikos žodžiai. Esu jautri asmenybė, tad vestuvių fotografavimas mane pakrauna emociškai. Taip pat svarbu puikiai pažinti savo techniką, nebijoti eksperimentuoti, mokytis, klausinėti labiau patyrusių. Smalsumas ir netingėjimas visuomet veda į priekį.
– Kokie ateities planai, susiję su fotografija? Koks šiandien yra tavo didžiausias tikslas?
– Šiuo metu svajoju atsidaryti savo fotostudiją, norėčiau fotografuoti madą, dirbti su komerciniais projektais. Prieš pusmetį maniau, kad ateityje nebenorėčiau fotografuoti vestuvių, tačiau dabar manau priešingai. Esu dar jauna, šiuo metu gyvenime vyksta daug pokyčių, nežinau kur gyvensiu ir ką dar veiksiu po metų. Tikrai žinau, kad neatsisakysiu fotografijos, bet tai tikrai nebus vienintelė mano veikla. Galvoje kirba nemažai ir visiškai su fotografija nesusijusių idėjų, tačiau viskam savas laikas.