2020 Liepos 12 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Liudas Mikalauskas: Kviečiu apsilankyti mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse – nustebsite

  • Įkelta: 2016-05-28

Liudas Mikalauskas Naisių vasaros festivalyje. Atlikėjo asmeninio albumo nuotraukos.

Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

„Visus kviečiu būtinai apsilankyti Pagramantyje ir visose mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse, kurių šiais metais yra dešimt. Pasimokykite, kaip šios bendruomenės sutinka šventes – blaiviai, su ištiesta ranka kaimynui, su dideliu bendrystės jausmu, tuo užkrėsdami kiekvieną apsilankiusį. Neliksite ir nepavaišinti, nes tik taip svečius sutinka kaimo žmonės,“– taip garsus tauragiškis Liudas Mikalauskas ragina kraštiečius nepraleisti progos susiburti mažųjų kultūros sostinių renginiuose. 

Pagramančio miestelis tapo viena iš dešimties 2016 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – nacionalinis LR kultūros ministerijos ir Naisių kaimo bendruomenės inicijuotas ir vykdomas projektas. Šio projekto tikslas yra įrodyti, kad ir mažuose miesteliuose, nors juose ir nėra garsių teatrų, operos, didelių koncertų salių, kultūrą kuria paprasti kūrybiški žmonės. 
Kultūros sostinių renginiai pritraukia po visą šalį išsibarsčiusius kraštiečius, žinomus atlikėjus skatina susiburti ir kurti gimtinėje. 
Garsus tauragiškis, operos solistas Liudas Mikalauskas aktyviai prisideda prie mažųjų kultūros sostinių veiklų ir, žinoma, nepamiršta savo gimtojo Tauragės krašto. Atlikėjas ketina koncertuoti Pagramantyje Liepos 16 dieną vyksiančioje Pasaulio Žemaičių sueigoje, kurios metu vyks ir Tarptautinio Tauragės vokalinės muzikos festivalio atidarymas, su valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“. Kraštiečių mylimas Liudas teigia, jog Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas paprastam kaimo gyventojui reiškia ne tik kultūros kokybę ir kiekybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę. Žiniasklaidai išplatintame Ž. Vyštartaitės interviu Liudas Mikalauskas kviečia kraštiečius iš arčiau pažinti kultūrinį gyvenimą kaime: 

Teigiate, kad jus žavi kaimas. Kodėl?

Gimiau ir augau Tauragės miesto pašonėje Jovarų rajone, gamtos apsuptyje. Tikruoju vaikystės kaimu vadinu Norkaičius, kur dabar gyvena mano tėveliai. Pastatai jau nauji, tačiau mane vis dar lydi malonūs vaikystės prisiminimai atostogaujant pas senelius.
Studijų metus praleidau Kaune, džiaugiuosi, kad tai nesitęsė ilgai. Gyvendamas daugiabutyje turėjau kaimynus iš visų pusių, jausdavau tuos žmones, nejauku buvo girdėti, kaip koks kaimynas vaikus auklėja, turėjau save varžyti, negalėjau groti pianinu, kada noriu. Tad liko tik vienas apsisprendimas – gyventi kaime.
Džiaugiuosi, kad sutikau nuostabią žmoną Sigutę, kartu nusprendėme kraustytis gyventi į kaimą. Kaip Sigutė sako, gyvename gamtoje, o ne kaime. Nesu iš tų meno žmonių, kurie labiau vertina bohemą ar vakarus, leidžiamus su draugais, nei buvimą kartu su šeima gamtoje. Esu vienas tų kūrėjų, mėgstančių vienatvę.

Gyvenimas gamtos apsuptyje, kaime priverčia prisiliesti prie tikrųjų vertybių?

Miesto žmonės bijo kaimo dėl jo kuriamo klaidingo, negatyvaus įvaizdžio, kad visi ten prasigėrę ir gyvena tik iš pašalpų. Žodis „kaimas“ man kuria tik geras emocijas. Prisimenu, atvykus man su žmona gyventi į kaimą sugalvojau sekmadienį išsitraukti žoliapjovę. Miesto žmogui tai nesudaro jokių problemų, o kaimo žmonės gyvena vadovaudamiesi kitomis vertybėmis. Eina vienas kaimynas pro šalį, žiūri, kitas... tol, kol viena moteris praeidama man sako: šventadarbis... Šią pamoką išmokau, kaime gyvendamas turi paklusti kitoms „taisyklėms“. Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo, kaip kaime. 
Gyvendami daugiabutyje dažnai net nepažįstame kaimynų, o ką jau kalbėti apie jų vardus, pavardes... Taip nutinka todėl, kad mes stengiamės susikurti savo erdvę, į kurią nieko nesinori įsileisti... Kaime pažįsti net kaimyną, kuris gyvena už 100 metrų. Gyvendamas čia pradedi pažinti žmogų. Jei nutinka taip, kad atsiranda kaime vargingiau gyvenančių, tokia žinia greitai pasklinda, ir visas kaimas prisiima atsakomybę vieni už kitus, skuba padėti. Linkėčiau kiekvienam miestiečiui atvažiuoti į kaimą bent kokiam mėnesiui pagyventi, pajusti bendruomenės gyvenimą. Noriu pasidalinti savo tėvų pavyzdžiu. Būna ir taip, kad aš negaliu jų aplankyti, nes jie renkasi kartu su bendruomene ir kepa kugelį, ar renkasi prieš šv. Kūčias ir kepa kūčiukus.

Kokią vietą muzika užima Jūsų gyvenime?

Muzika man – mėgstamas darbas, susidedantis iš labai daug segmentų, o svarbiausias jų – žmogus, kuris manęs klauso. Aš labiau myliu žmones, o ne pačią muziką, jei likčiau tik aš ir muzika, manau, mesčiau šį darbą. 
Muzika man pati puikiausia priemonė susitikti žmones, labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje aplinkoje, kai galiu bendrauti, dovanoti emocijas, kartu liūdėti ir džiaugtis kartu su kiekvienu atėjusiu išgirsti muzikos. Nemėgstu teatro, nors labai daug koncertuoju miuzikluose, operetėse. Teatras turi vieną blogybę – kai įsijungia prožektoriai, šviečiantys tiesiai į atlikėjo akis, nieko negalima matyti, net žmonių, sėdinčių pirmoje eilėje, – to aš labai nemėgstu. Tikrąją meilę muzikai jaučiu tada, kai koncertuodamas sulaukiu emocijos iš klausytojo.
Tenka daug koncertuoti mieste ir kaime. Miesto žmogus dažniausiai ateina klausytis koncerto užsidėjęs kaukę – viską suprantančio ir žinančio, o tu, mielas artiste, linksmink mane. Kaime žmogus, nors ir 15-ą kartą lankydamasis koncerte, dažniausiai yra atviras, ne kartą kaime mačiau verkiantį, linksmą, susikaupusį ar kartu iš širdies dainuojantį. 

Ar svarbu, kokie klausytojai susirenka klausyti muzikos? Kodėl?

Blaivus klausytojas yra protingas, atviras emocijai, toks žmogus, šalia kurio būti ir „eiti į kontaktą“ yra įdomu. Neblaivaus klausytojo jokios emocijos nepaliečia, jam nėra svarbu ir tavo atliekama muzika. Tik pamačius tokią auditoriją, artistą apima nemalonūs jausmai, baimė. Dar neprasidėjus koncertui, jis netenka žavesio. Labai apmaudu, tačiau yra tekę tai patirti. Po tokio koncerto būna sunku atsigauti net keletą dienų. Liūdniausia, kad tokių renginių organizatoriai ir klausytojai tave kviečia ir priima ne kaip menininką, o kaip samdinį. Dažnai renginiuose lankausi ir kaip klausytojas. Kartu su šeima renkamės ir važiuojame į tuos renginius, kurie yra blaivūs, kuriuose žmonės džiaugiasi vieni kitais.

1990 metais įkurtą Tauragės krašto muziejaus fondą sudaro daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų. Gamtos-fotografijos skyriuje muziejininku-gamtininku dirbantis Aleksandras Naryškinas rengia gamtos ekspozicijas, fotoparodas, renka eksponatus. „Ruošiuosi naujam projektui“, – nusiimdamas akinius mandagiai informuoja mane muziejininkas, sutikęs pasikalbėti apie savo gyvenimo hobį. 

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje kunigas vikaras Karolis Petravičius dirba aštuonerius metus. Neilgas laiko tarpas, tačiau jo užteko, kad šį jauną, amžinąsias vertybes puoselėjantį dvasininką pamėgtų ir gerbtų ne tik miesto, bet ir viso rajono žmonės. Nuoširdus, mokantis užjausti, pasidžiaugti kitų sėkme ar laimėjimais, rasti tikrus paguodos žodžius žmonėms jų skaudžios netekties valandą. Iš kur pas jauną kunigą toks tvirtas tikėjimas, toks asmenybės brandumas? K. Petravičius sutiko atsakyti į kelis „Tauragės žinių“ pateiktus klausimus. 

Š. m. gegužės 15 dieną Jurgis Jankauskas, ilgus metus buvęs Tauragės 2-osios vidurinės mokyklos (dabar – „Šaltinio“ progimnazija) direktoriumi, minėjo 90 metų jubiliejų.

Palaiminta motinystei
  • Įkelta: 2016-04-30

Šeima – ląstelė, iš kurios išauga valstybė, tai tautos stiprybės lopšys. Vyro ir moters indėlis šeimoje auginant vaikus vienodai svarbus, tačiau pasitikdami Motinos dieną pokalbiui pakvietėme jauną, šaunią, trijų talentingų vaikų mamą Eglę Gečienę. Moteris tvirtina, kad motinos meilė visagalė, galinti nugalėti labai daug, net vaiko ligą. Tačiau šventės išvakarėse –  tik apie gerus dalykus.

Didžiausio Vokietijos architektūros žurnalo AIT konkurse „Best in Interior and Architecture 2016“ 2-ąją vietą laimėjo bendrovės „Contestus“ grupės įgyvendintas namų kvartalo „Rasų namai“ projektas. „R. Paleko ARCH-studijos“ ir R. Mikulionio studijos „Plazma“ kartu suprojektuotas 18 namų kvartalas apdovanojimą pelnė gyvenamųjų patalpų kategorijoje.

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyrius parengė ir skaitykloje eksponuoja spaudinių, dokumentų bei nuotraukų parodą „Tauragės krašto kalbininkai – gimtosios kalbos puoselėtojai“. Ekspozicija supažindina su žymiausiais mūsų krašte dirbusiais ar čia gimusiais kalbininkais: Jonu Spuduliu (1860–1920), Petru Joniku (1906–1996), Jonu Kruopu (1908–1975) bei reikšmingiausiais jų darbais. Pateikta informacija ir apie šių laikų gimtosios kalbos puoselėtojus, kraštiečius Benjaminą Kondratą bei Marytę Slušinskaitę. 

Penktadienį Tauragės rajono savivaldybėje, Civilinės metrikacijos skyriuje savo išrinktąją vedė audiovizualinės agentūros „Wide Wings“ įkūrėjas, fotografas Gediminas Tamulynas. Jaunavedžius pasveikinti atvyko būrys tauragiškių.

Šiemet Kovo 11-ąją sukanka 26 metai, kai buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbiausias dokumentas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Tai buvo nauja pradžia, naujas kelias, kuriuo troškome eiti. Siekėme laisvės, o šiandien ji visiems prieinama, ja džiaugtis gali visi. Ar laisvė – amžina? Apie tai „Tauragės žinios“ kalbėjosi su tauragiškiams gerai žinomu žmogumi – vienu iš Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje Broniumi Martinkumi.  

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, iškilmingos ceremonijos metu buvo pagerbti iškiliausi Tauragės krašto žmonės. Tarp pagerbtųjų – ir labdaros organizacijos „Caritas“ Tauragėje reikalų vedėja, Vaikų dienos centro „Esi laukiamas“ vadovė Vitalija Šlepavičienė, kuri tapo nominacijos „Metų geradarė“ laureate. „Tauragės žinių“ kalbinta moteris kratėsi šlovės, dėkojo pagalbininkams savanoriams, į pagalbą atskubantiems rėmėjams ir lyg posmelį iš maldos pakartojo Motinos Teresės žodžius: „Geri darbai bus užmiršti jau rytoj, tačiau vis tiek darykime gera“.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiandien atidarė 17-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę.

Sausio 13-osios įvykiai vis labiau tolsta nuo mūsų, pamažu tampa istorija, jau užaugo nauja karta, kuri tik iš liudytojų pasakojimų ir prisiminimų žino, kas gi įvyko prieš 25-erius metus. Kaip ir kokiais prisiminimais šiandien gyvena, „Tauragės žinioms“ papasakojo sostinėje gyvenantis tauragiškis Kęstutis Bredelis. Per tragiškus įvykius tuomet Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto pirmakursiui, laimė, pavyko išsaugoti gyvybę. Dabar jis įsitikinęs, kad beginklės rankos ir laisvės troškusios širdys galėjo ir gali labai daug.

Vieną žinomiausių Lietuvos finansininkų, SEB banko prezidento patarėją, mokslininką, profesorių Gitaną Nausėdą dažnai galima išvysti televizijų laidose, laikraščių puslapiuose ar interneto portaluose. Šio garsaus ekonomisto nuomonę vertina ir į prognozes atsižvelgia aukščiausios valdžios atstovai. Apie jį buvo kalbama kaip apie realų pretendentą dalyvauti paskutiniuosiuose šalies prezidento rinkimuose. Šio žmogaus pasiekimais ypač didžiuojasi tauragiškiai, laikantys šį garbų, daug pasiekusį žmogų savo kraštiečiu. Ne be reikalo: būsimasis garsus mokslininkas vaikystėje ne kartą lakstė Tauragės gatvėmis, o visas vasaras leisdavo pas senelius Būdviečių kaime, kur dabar kasmet liepos pabaigoje renkasi visa Nausėdų giminė ir šią vietą laiko sakraline.

Ne tik Tauragėje, bet ir Lietuvoje bei už jos ribų gerai žinomo ir vertinamo šviesaus atminimo Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Kalvano dukra Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė vaikystėje tėvo įdiegtos meilės muzikai, tikėjimui, gailestingumui ir teisingumui neišbarstė nė kruopelytės, priešingai – šias vertybes visokeriopai puoselėjo ir dėjo pastangas, kad jos vaikystės miestas neliktų eiliniu provincijos miesteliu. Vyskupo dukters Irenos Kalvanaitės-Pavilanskienės pastangos davė vaisių – jos dėka dešimtus metus iš eilės Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje rengiami tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai.

Sausio 28-ąją, garbingą 85 metų jubiliejų minėjo Tauragės rajono garbės pilietis, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis veikėjas, dalykiškas ir demokratiškas buvusios Dauglaukio žemės ūkio bendrovės vadovas, pirmosios Tauragės rajono savivaldybės tarybos pirmininko Vytauto Venckaus pavaduotojas, daug prie Tauragės krašto klestėjimo prisidėjęs dauglaukiškis Kazimieras Vaičiulis. 

Tauragės rajono savivaldybės meras Sigitas Mičiulis ir mero pavaduotoja Aušrinė Norkienė aplankė ir pasveikino 100 metų jubiliejaus sulaukusią tauragiškę Izabelę Vadeikienę.
Oficialiame visuotiniame Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Tauragės apskritasis stalas“ susirinkime išrinkta nauja prezidentė. Ja tapo po studijų Kaune į Tauragę grįžusi Julija Paltanavičiūtė. Mergina tikino skatinsianti jaunimo organizacijų bendradarbiavimą.
Sausio 16-ąją dieną savo 85 metų jubiliejų minės Tauragės rajono garbės pilietis, Lietuvos rankinio legenda, Skaudvilės mokyklos mokytojas Marcelinas Zelba.
Lomių kaimo centre, tvarkingoje sodyboje, gyvena senolė Agnė Trijonienė, kilusi iš senos šio krašto Dautarų giminės. Gruodį močiutė sutiko garbią devyniasdešimties metų sukaktį. Įspūdingas nugyventų metų skaičius. Juk ne kiekvienam Dievulis duoda... Metų skaičius liudija nelengvą gyvenimą, kuriame susipynę jaunystės išgyvenimai, pokario negandos, ilgi darbo kaimo valgykloje dešimtmečiai, šeiminiai rūpesčiai.
Joga – kiekvienam!
  • Įkelta: 2015-12-15
Stovėti ant galvos galima išmokti ir per mėnesį. Bent jau taip tvirtina jogos instruktoriumi Tauragėje dirbantis Vaidas Dromantas. Šis tauragiškis kelerius metus užsiėmė tik masažais, vėliau, susidūręs su nugaros skausmais, nusprendė padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Kaip tarė, taip padarė – baigė jogos instruktorių kursus ir nuo šiol skatina visus daugiau judėti.
Ant Tauragės arimų dar snaudžiant spaliui, Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje minėjome savo kraštietės, rašytojos Birutės Baltrušaitytės 75-ųjų gimimo metinių jubiliejų.
Kiekvienam žmogui, regis, reikalingiausia sritis yra ta, kurioje jis pats dirba. Darbo sričių prioritetai – visų skirtingi, o ta, iš kurios nieko „neišspausi“, aplinkinių akimis, nueina į antrą, trečią, gal į dvidešimtą planą. Viena iš tokių sferų – kultūra.
Noriu jums papasakoti apie tai, kaip nebijoti svajoti, kaip siekti ir pasiekti savo tikslų, o svarbiausia – išlikti pozityviam. Nėra tam netinkamų aplinkybių, gali būti tik netinkamas nusiteikimas. Tuo galima įsitikinti susipažinus su tauragiškiu, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje – Nerijumi Ivanausku. Bendrovės TEO LT privačių klientų vadovas stengiasi ir aplinkinius motyvuoti daryti, siekti ir nestovėti vietoje.
Vyrų choro ,,Mintauja“ vadovės Danutės Kirkickytės-Petraitienės visas gyvenimas siejasi su muzika. Regis, muzikavimas šiai moteriai ne tik darbas. Tai – pomėgis, gyvenimo būdas, malonumas, aistra. Nesunku įsivaizduoti, kad ji niekam nematant niūniuoja, gal net kalba dainuodama. Tiems, kuriems su ja teko bendrauti, kurti, apie ją atsiliepia tik šilčiausiais žodžiais. Apie jos nuveiktus darbus liudija enciklopedinis žinynas „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“, nemažai informacijos galima rasti ir virtualioje „Vikipedijos“ enciklopedijoje. Ne apie kiekvieną mūsų šitaip...
Daug metų Tauragei atidavęs, iš Šilalės kilęs Tauragės krašto muziejaus direktorius Petras Jokubauskas išeidamas į pensiją, arba kaip pats sako, poilsiauti, tikina neatsisakysiąs aktyvaus gyvenimo. Daugeliui pažįstamas kaip meniškos prigimties ir nuolat įvairiomis veiklomis užsiėmęs dabar jau buvęs muziejaus vadovas žurnalistei patvirtino, kad jau pavargo. „Pensijon išeinu savo noru“, – teigė pašnekovas. Tačiau aktyvios veiklos iš šio žmogaus, panašu, neatims niekas – jis ir toliau ketina užsiimti kūrybine veikla.
Jaunas ir profesionalus dainininkas Justas Kirstukas, kurį neretai galima išvysti teatro scenoje, grįžo į Tauragę skleisti žinių savo gimtojo krašto jaunimui. Mokęsis pas daugelį žinomų profesorių, sukūręs ne vieną reikšmingą vaidmenį operose ir spektakliuose, palikęs sostinę jis grįžo į gimtinę tam, kad dainavimo subtilybėmis ir savo talentu pasidalintų su Moksleivių kūrybos centro jaunimu.